Vanduo šaltyn – lydekos didyn
Nors rudenį žuvys kiekvieną dieną tampa vis vangesnės ir vangesnės, tačiau šio metų laiko viduryje ir pabaigoje būna pačios geriausios dienos stambių lydekų žūklei. Ir tai ne kažkokie žvejybiniai stereotipai, bet tiesa, bent jau savo didžiausias lydekas esu pagavęs būtent spalio ir lapkričio mėnesiais.
Jei jau užsiminiau apie vandens temperatūrą, tai tą mintį pratęsiu dar keliais sakiniais. Rudens spiningavimo sezoną galima suskirstyti į tris etapus, kuomet aštriadančių žūklė gali skirtis iš esmės.
Ruduo – permainingas metas
Kol ežerai, tvenkiniai, upės vis dar išlaiko aukštesnę nei 12 °C temperatūrą, lydekų žūklė būna pakankamai sėkminga ir gana lengvai nuspėjama. Tokiu metu plėšrūnės maitinasi labai aktyviai, ir jų gaudymas daug kuo primena žvejybą rugpjūtį arba gegužę, t. y. jis daugiau ar mažiau būna panašus į tą laikotarpį, kai lydekų galima pagauti daugelyje vandens telkinio vietų – jos vis dar būna plačiai pasklidusios po didesnę dalį telkinio akvatorijos.
Žinoma, yra tam tikrų vietų, kur dantytųjų koncentracija bus labai didelė, kitur – aptiksite tik vienetinius „budinčius“ egzempliorius, tačiau 9 atvejais iš 10 pasistengus tikrai neliksite be laimikio. Kita vertus, blaškymasis po ežerą, o šį sykį kalbėsiu tik apie žūklę ežeruose, užima daug laiko, atima daug jėgų, energijos ir laimikiai ne visada verti tokių sąnaudų – dažnai užkimba smulkios margašonės ir viena kita vidutiniokė. Nesakau, kad negalima sužvejoti trofėjinių lydekų, bet jų gaudymo pikas ateina kaip tik tada, kuomet vanduo atšąla žemiau mano nurodytos ribos. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad vanduo šaltyn – lydekos didyn. Kai kurie žvejai veikiausiai prieštaraus, kad nieko panašaus nėra ir šaltame vandenyje vienodai gerai kimba arba nekimba visų dydžių margašonės. Iš principo jie gal ir teisūs, bet aš turiu omenyje visai ką kita. Jei vasarą ir pačioje rudens pradžioje laimikių vidurkį sudarė, tarkim, 1,0–1,5 kg plėšrūnės, tai dabar tas vidurkis išaugo bent puse kilogramo, o kai kuriuose ežeruose – net ir dvigubai. Kodėl taip nutinka?
Sugrįžkime vėl prie vandens temperatūros ir prisiminkime, kur ir kokio dydžio aštriadantės kibdavo vasarą. Mažesniosios, kurių medžioklės objektai buvo smulkios žuvys, laikydavosi seklesnėse ežerų vietose. Žinoma, tos „seklesnės vietos“ yra labai salyginis pasakymas, nes telkinys telkiniui nelygus, visgi apibendrinant galima nubrėžti maždaug 1,0–3,0 m ribą.
Nedidelės lydekos nėra tokios opios aukštesnei vandens temperatūrai, ir tai būdinga bet kokių žuvų rūšims. Turėkite omenyje, kad žvynuotųjų jaunikliai gana greitai prisitaiko prie pakitusių sąlygų, o suaugusios žuvys nėra tokios, jei taip galima pasakyti, plastiškos. Aišku, kilogramo ir didesnė lydeka jau yra visai suaugusi, visgi ji atsparesnė aukštesnei vandens temperatūrai nei penkiakilograminė, juolab, kaip minėjau, ją tenkina karpinių žuvų smulkmė, kurios apstu tame santykinai šiltesniame vandenyje.
Patys stambiausi egzemplioriai tokiu metu lindi kur nors žymiai giliau ir medžioja, jei tik tame ežere yra tokio grobio, seliavas, galbūt ešerius, paaugusius karšius arba plakius, t. y. tas žuvis, kurios taip pat plauko palyginti giliai. Jos daro išpuolius ir į seklesnes ežerų vietas, tačiau paprastai neilgam ir ne iš gero gyvenimo.
Atėjus rudeniui ežere vandens temperatūra ima stabilizuotis – ji daugiau ar mažiau suvienodėja bet kokiame telkinio gylyje, o tai reiškia, kad stambios lydekos pakankamai komfortiškai jausis ir gerokai sekliau nei vasarą. Tuo pačiu metu ima nykti priekrančių augalai, kurie buvo puiki priebėga karpinių žuvų mailiui, o ir apskritai smulkesnėms šių rūšių žvynuotosioms. Dabar nedidelės žuvelės priverstos trauktis giliau, kur yra visžalių dugno augalų, glūdi dugno akmenynai, šiekštynai ir kitos slėptuvės. Įtakos turi ir mitybinė bazė, nes rudenį karpinėms žuvims tenka ėsti daugiau dugne arba priedugnio zonoje esančių vabzdžių lervų, vėžiagyvių, augalinis maistas dingsta iš jų raciono. Turėkite omenyje tą faktą, kad šiųmetis mailius jau yra paaugęs, o tai irgi koreguoja plėšriųjų žuvų mitybinius prioritetus.
Trumpiau tariant, kol vėsta vanduo ežere vyksta savotiškas migravimas: priekrančių žuvys traukiasi giliau, o gilumose buvusios žvynuotosios – plaukia arčiau krantų. Mano nuomone, visos šis savotiškas žvynuotųjų persigrupavimas, kuris dėsningas kiekvienam rudeniui, labiausiai ryškėja tuomet, kai vandens temperatūra krenta žemiau 12 °C, o baigiasi, kada ežeras atvėsta maždaug iki 8 °C.
Rašau straipsnį spalio 12 d., žiūriu, ką rašo hidrometeorologinės tarnybos. Įdomu... Kaip tik šiuo metu Lietuvos didžiųjų ežerų vidutinė vandens temperatūra yra tarp 11 °C ir 13 °C. Reiškia, kad šiaurinėje ir rytinėje šalies dalyje veikiausiai karpinės žuvys „įjungė“ kitą „pavarą“, o kur nors Žemaitijoje dar ne.
Apie žiemą ir lapkričio pabaigą šiame straipsnyje kol kas nekalbu, tai būtų tas trečiasis etapas, kuris gali tęstis ir per žiemą, jei nėra ledo. Kalbu apie tai, kada daugelis žuvų patraukia į žiemojimo duobes. Tačiau prieš tai jos susikoncentruoja tam tikrame ribotame gylyje, kuris kiekviename ežere gali skirtis. Tačiau, kad nebūtų pernelyg abstraktu, juolab taip yra daugumoje ežerų, pasakysiu, jog toji žvynuotųjų koncentracija yra maždaug 3,0–5,0 m gelmėje.
Nereikia galvoti, kad nurodyta gelmė bus tiesiog vandens juosta palei visas ežero pakrantes. Rudenį, kaip ir bet kuriuo metų laiku tam tikrose vietose galima rasti žuvų būrių, o kitur plaukios vos vienas kitas pūgžliukas. Kita vertus, dabar tiek karpinės žvynuotosios, tiek plėšrūnės mieliau telksis kur nors toliau nuo krantų: netoli povandeninių kalnelių šlaitų, arčiau salų, povandeninių seklumų. Žinoma, tas seklumas reikėtų suprasti ne visai tiesiogiai, nes 3,0–5,0 m gylio nėra seklu. Visgi tai nėra ir itin gilu, jei lyginsime su daugelio ežerų vidutine gelme.
Ar draugauja aštriadantės tarpusavyje?
Iš viso tokio mano aiškinimo gali susidaryti įspūdis, kad tokiu metų laiku „šonais trinsis“ ir mažosios ežero lydekos, ir vietiniai „krokodilai“. Iš tiesų taip nėra, jau vien todėl, kad mažesniosios plėšrūnės gali tapti didžiųjų grobiu, juk lydekų tarpe kanibalizmas yra įprastas reiškinys. Jei, pavyzdžiui, karpinės žuvys nuolatos telkiasi prie kokio nors povandeninio kalnelio šlaitų, tai labiausiai tikėtina, kad mažesnės aštriadantės plaukios „viršutiniuose aukštuose“, o didesniosios tykos grobio žemiau, paprastai apie 2,0 m giliau, ties šlaito viduriu ar jo apačioje.
Iš tiesų, tai daugiau teoriniai palyginimai, kadangi dažniausiai viename plote, netgi nepaisant gelmės skirtumų, vargu ar būriuosis labai stambios ir smulkios aštriadantės – paprastai jų dydžiai ne itin smarkiai varijuoja. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į dugno struktūrą – lydekos, kaip ir bet kurios kitos žuvys, nesispaudžia šonais prie dugno skardžių, o plauko arba tyko aukų kur nors tų šlaitų aikštelėse.
Bet yra dar vienas aspektas. Lydekos – plėšrūnės pasalūnės, ir jos labai retai medžioja atvirose vietose. Išimtis gali būti tuomet, kai stambios grobuonės persekioja seliavų būrius. Visgi net tokiu atveju jos verčiau rinksis kažkokią vietą, kurioje tykos praplaukiančių žuvelių pulko. Rudenį, kuomet vandens temperatūra smarkiai nukritusi, visa tai plėšrūnėms dar aktualiau, nes dabar svarbi kiekviena kalorija. Mažesniosioms aštriadantėms pakanka nedidelių dugno įdubų, žolių kuokštelių, tačiau stambiai „torpedai“ jau tenka pasiieškoti tokios vietos, kuri ją geriau slėptų ir kartu čia būtų pakankamai maisto. Ne visuose ežeruose (drįsčiau teigti, kad tik nedaugelyje) minėtų užuoglaudų didžiosios plėšrūnės randa labai daug.
Kalbant apie lydekų telkimąsi į būrius, tai kuo toliau, tuo dažniau įsitikinu, jog aštriadantės tikrai neretai susirenka vienoje vietoje, net ir po keliolika egzempliorių. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, bet tokių atvejų itin daug pasitaiko šaltame vandenyje. Spėju, jog tokios vietos yra itin palankios pasalai, čia daug lengvai pagaunamo maisto ir tai sutraukia daug aštriadančių į palyginti nedidelį plotą. Paprastai vienoje vietoje pagaunamos panašaus dydžio lydekos, nors būna, kad šalia 1,0–1,5 kg lydekaičių užkimba ir 3,0–4,0 kg jų „mamos“. Pagauti dar didesnių pavyksta tik labai retai. Vis dėlto netgi „krokodilai“ gali grupuotis, tuo irgi ne kartą įsitikinau praktiškai, bet jų skaičius, savaime suprantama, nebus toks didelis jau vien todėl, kad stambių lydekų apskritai nėra labai daug.
Į klausimą, kodėl šaltame vandenyje dažniau pagaunama didelių lydekų, aš taip ir neatsakiau. Prisipažinsiu, kad tikrai nežinau. Bandžiau ieškoti ichtiologinėje literatūroje, kaip veikia metabolizmas tos pačios rūšies stambių ir smulkesnių žuvų atveju. Pasirodo, kad praktiškai vienodai. Čia netgi galima būtų galvoti atvirkščiai (t. y. dabar mažos lydekos turėtų kibti dažniau), nes stambi aštriadantė, prarijusi stambią auką ilgiau ją virškina, taip pat didžiųjų plėšrūnių medžiagų apykaita yra lėtesnė. Bet taip yra teoriškai, o praktika rodo visai ką kita.
Vienintelis bent kiek logiškesnis paaiškinimas būtų tas, jog dabar, kaip jau minėjau, stambios aštriadantės nevengia seklesnių vietų ir gali dažniau grupuotis, nes tinkamų pasalai vietų ežere skaičius būna ribotas (turint omenyje palankiausią medžioklei šiuo metų laiku gylį). Yra ir dar vienas veiksnys, nulemiantis jų kibimą. Rudenį mes paprastai žvejojame didesniais masalais ir tokius dažniau atakuoja stambios plėšrūnės, rečiau – mažosios. Sudėjus visus šiuos dalykus gal ir galima teigti, kad į klausimą atsakiau bent iš dalies.
Kaip geriausiai vilioti stambią lydeką
Atrodytų, kad atvėsus vandeniui ir stengiantis pagauti daug didelių lydekų, pats geriausias žūklės būdas būtų velkiavimas. Beje, velkiaujant iš tiesų daugiausiai rekordinių egzempliorių ir sužvejojama. Viena iš priežasčių – vėsus oras verčia spiningautojus sėdėti valtyse ir tampyti paskui save masalus, nes mėtant juos šąla rankos.
Kita vertus, gaudymas nuo kranto jau būna ne toks rezultatyvus kaip rudens pradžioje, kadangi lydekos pasitraukusios ežero vidurio link. Nors šiaip jau bent pusėje mūsų didesniųjų stovinčio vandens telkinių spiningavimui nuo kranto netinka dėl vienos elementarios priežasties – jie turi ilgus ir seklius, dažnai dar ir žolėtus atabradus, todėl mėtyti masalus net ir įsibridus yra bergždžias reikalas. Todėl pats geriausias būdas sugundyti daug stambių margašonių yra mėtymas iš valties, o tokiu metų laiku – ypač efektyvus.
Paprastai stambios lydekos (dėl tos pačios priežasties – tinkamų plotų medžioklei ežere gali būti nedaug) turi savo pamėgtas vietas ir nuolat tame vandens telkinyje gaudantys žvejai jas žino. Tad nėra prasmės plaukioti aplink jas ir laukti kol plėšrūnė užkibs, juolab kad galimas daiktas, jog čia esančios lydekos pasitraukė metru ar dviem giliau arba pasislinko į seklesnes vietas. Nuo joms patikusio ploto margašonės toli nesitraukia, tačiau tokia „vietinės reikšmės“ migracija yra labai tikėtina. Žinoma, taip bus tuo atveju, jei plėšrūnės ras ir kituose gyliuose pakankamai slėptuvių. Veikiausiai taip ir bus, nes stambios lydekos ežere pasirinks kokį nors didesnį akmenyną, smarkiai raižytą dugno plotą, šabakštyną ir panašiai. Minėtos seklumos, aikštelės ties skardžiais nėra lygios kaip delnas, jos taip pat dažniausiai palaipsniui leidžiasi į gelmę, nors kartais gali būti ir kitaip, čia galimi visokie variantai.
Velkiaudami mes paprastai masalus velkame labai apibrėžtame gylyje, kurį nusistatome iš anksto. Jei vakar plėšrūnės kibo, tarkim, 5,0 m gelmėje, labiausiai tikėtina, kad šiandieną laimę bandysime irgi tokiame pat gylyje. Jei nekimba, galimas daiktas, jog grobuonės tiesiog neaktyvios, ir trauksime vilioklį tikėdamiesi, kad jos pagaliau išalks, todėl gaudymo gylio galime nekeisti visą dieną. Veikiau jau keisime žūklės vietą arba eksperimentuosime su masalais.
Mėtydami masalus išmetę inkarą, spiningautojai taip pat pradžioje stengsis tikrinti vakarykštį „kibų gylį“. Tačiau jie greičiau nei velkiautojai bandys žvejoti ir kitur arba svies vilioklius į seklesnį ruožą. Jau pats žūklės būdas yra parankesnis susivokti, kokioje gelmėje tądien kimba lydekos.
Jei džigausime guminukais, norom nenorom juos užmesime į gilesnes arba seklesnes vietas ir tik tada bandysime traukti į numatytą plotą. Toks masalas, bet kokiu atveju, slinks padugne ir gali būti, kad tada netikėtai sulauksime kibimo visai ne ten, kur, mūsų manymu, jis tikėtinas.
Spiningaudami vobleriais tokiu metų laiku veikiausiai bandysime tvičinguoti. Jei ne – patariu žvejoti būtent taip. Esmė ta, kad dabar vobleris bus traukiamas lėtai, su patimpčiojimais ir pauzėmis. Lydeka nepatingės pakilti nuo dugno kad ir porą metrų, jei ji yra alkana, o masalas juda lėtai. Paprastai užkimba pauzės metu, ją galima daryti net iki 5–7 s trukmės.
Velkiaujant vilioklis traukiamas palyginti greitai, tad apatiška aštriadantė gali nereaguoti į masalą, ypač jei jis plaukia jai metru ar daugiau virš galvos. Aktyvaus maitinimosi periodu grobuonė vilioklį veikiausiai atakuos net ir gerokai pakildama nuo dugno. Dėl šios priežasties velkiavimo nereikėtų „nurašyti“. Jis tikrai pravers nežinomuose ežeruose, tai bus geriausias būdas aptikti „krokodilų gyvenvietes“. Juk nesustosite tik vadovaudamiesi echoloto rodmenimis kokioje nors, jūsų manymu, visai neblogoje vietoje ir nemėtysite visą dieną ten masalo. Nors, žinoma, galima kartais iš sykio pataikyti į dešimtuką, tačiau tai – tik Fortūnos duoklė, o šia dama pasitikėti žvejui vargu ar galima.
Būna dienų, kada lydekos tiesiog nekimba. Gerai, jei daugmaž žinote, kur jos laikosi – tada galite bandyti paerzinti plėšrūnes vienoje ar kitoje vietoje, paieškoti naujų kaskart sugrįždami į „patentuotas“. Visgi diena nėra ilga ir kitąsyk to kibimo taip ir nesulauksite. Nieko nepadarysi – tokia jau žvejo dalia...
Dideli ir labai dideli masalai
Apie masalus kalbėsiu trumpai. Jei spiningausite guminukais, patarčiau nebijoti bandyti didelius riperius, kurie viršija 15 cm dydį. Tokio metų laiko spiningavimo esmė – lėtas masalo judėjimas. Tad nenaudokite labai sunkių galvakablių. Geriau jau nepatingėkite pasislinkti su valtimi keliolika metrų ir bandykite „apgaudyti“ kitą zoną, jei jūsų užmetami masalai krenta į vandenį nepakankamai toli. Beje, dabar man visai neblogų rezultatų atnešdavo ir sumontuoti kartu su galvakabliais guminukai, nors šiaip jau aš tokiais spiningauju retai, nes tiesiog nelabai juos mėgstu.
Žvejyba silikoniais masalais rudens pradžioje ir pabaigoje smarkiai skirsis ir techniniu atžvilgiu. Sakyčiau, kad netgi lydekų viliojimas, tarkim, spalio viduryje ir lapkričio pabaigoje bus visiškai kitoks. Be abejonės, kad šių masalų traukimą įtakos gyliai, kuriuose ieškosime plėšrūnių. Bet ne tik jie. Nežinau kodėl, tačiau rudens viduryje gana dažni atvejai, kuomet aštriadantės teigiamai reaguoja net į tolygiai padugne traukiamus guminukus, kurie pamauti ant lengvų galvučių. Labiau atvėsus vandeniui kitąsyk prireikia agresyvaus džigavimo. Ir tai tarsi prasilenkia su visomis teorijomis, kurios teigia, kad kuo vėsesnėje aplinkoje yra plėšrūnės, tuo jos vangesnės ir nori pasyvesnio vilioklio. Žinoma, šie atvejai – jokia taisyklė, tačiau tokios tendencijos kai kuriuose ežeruose būna itin ryškios.
Labai neblogų rezultatų pasiekdavau spiningaudamas su neutralaus plūdrumo vobleriais, būtent jie dabar bus vieni geriausių masalų. Galima naudoti ir lėtai skęstančius, bet su tokiais teks trumpinti tvičingavimo pauzes. Neutralaus plūdrumo modeliai geri dar ir tuo, kad juos drąsiai galima trūkčioti virš šabakštynų, kuriuose pasislėpusios plėšrūnės – masalų nenutrauksite.
Vobleriai, suprantama, pasirenkami taip pat nemaži, sakyčiau, kad minimumas 12 cm. Kitaip, nei gaudant silikoniniais masalais, mažesnius voblerius dažniau griebia stambios ežerų plėšrūnės, todėl nebūtina ieškoti parduotuvėse pačių didžiausių. Bet minnow tipo modeliai bus geriausi bet kokiu atveju. Aišku, pasitaikys, kaip visada ir išimčių, tačiau visumoje dabar tas laikas, kada lydekos labiausiai norės mažiau judrių modelių.
Nors ir vėl – tvičinguojant priverčiame voblerį judėti gana agresyviai, tai tarsi užkoduota pačiame šio būdo principe. Bet ir tvičingavimas skaitysis ne toks agresyvus jau vien todėl, kad tarp masalo patempimų darysime didesnes pauzes. Bent jau taip rekomenduočiau elgtis šaltame vandenyje viliojant aštriadantes.
Tiek gaudant vobleriais, tiek silikoniniais masalais dabar aštriadantėms labiau pageidautina siūlyti natūralių spalvų vilioklius. Vėsiame ir praskaidrėjusiame vandenyje jie vis labiau „natūralėja“ įsibėgėjus rudeniui.
Tačiau nereikėtų tuo užsiciklinti, nes įtakos turės ir apšvietimas, turint omenyje, kad dienos gali būti labai apniukusios arba giedros. Juolab yra dar kiekvieno ežero specifika, čia jau reikėtų aptarinėti atskirus vandens telkinius arba bent jau jų grupes. Yra buvę atvejų, kad kai kuriuose ežeruose labai neprastai užsirekomendavo netgi blizgūs vobleriai, o taip nutikdavo net ir lapkričio pabaigoje. Panašūs atvejai ir su guminukais, kada labai šaltame vandenyje kartais margašonės gundydavosi „rėkiančių“ spalvų modeliais. Tačiau tendenciją ir čia įžvelgiau – tokie „nukrypimai“ paprastai būdavo nusistovėjus giedriems, tačiau vėjuotiems orams.
Esu bandęs spiningauti ir su skęstančiais beliežuviais vobleriais. Teko skaityti, kad dabar jie yra netgi labai tinkami trofėjinių lydekų žūklei. Bet neturiu patirties, o gal tiesiog mūsiškėms aštriadantėms tokie masalai nepatiko ir jau po kelių nesėkmingų žūklių atsisakiau minties tęsti bandymus – rudens dienos trumpos, todėl nusprendžiau gaudyti tais viliokliais, prie kurių aš įpratęs, o aštriadantės į juos irgi nespjauna.
Nors jau minėjau apie stambių lydekų pamėgtas vietas, tačiau noriu dar šiek tiek prasiplėsti. Pirmiausia, nereikia visiškai ignoruoti spiningavimo netoli krantų, jei, suprantama, ežeras tam tinkamas. Čia taip pat galima rasti stambių lydekų buveinių. Labai palankios tam vietos yra ties povandeninių seklumų iškyšuliais – vadinasiais „liežuviais“. Žinoma, reikia atkreipti dėmesį į dugno struktūrą, nes nuolaidus smėlėtas šlaitas ties iškyšuliu tikrai nebus ta vieta, kur rasite lydekų.
Taip pat verta bandyti sėkmę netoli upelių, ypač didelių arba pakankamai vandeningų pavasarį, žiotimis, nes čia visada būna daug įvairios smulkmės. Šalia upelių ir dugno reljefas palankus stambių lydekų slėptuvėms, kadangi paprastai dugnas čia leidžiasi savotiškomis pakopomis, o intako vandenys ties jomis prineša šakų, netgi medžių išvartų.
Geri yra ir statūs vandens skalaujami krantai, netoli kurių yra staigesnis dugno nuolydis. Čia irgi yra išvartų, plyti akmenynai. Visgi ši vieta būdingesnė tvenkiniams, mūsų ežeruose jų rasime mažai.
Anksčiau straipsnyje nupasakotos vietos, kuriose daug akmenų, paskendusių medžių ir kitų kliuvinių, geros tuo, kad jose mažai žvejojama. Bent jau velkiautojai apiplaukia tokius plotus iš tolo, bijodami prarasti savo masalus. Tad tarp nuolat po ežerą zujančių valčių galite būti vienintelis žvejys, kuris ras ir išsitrauks kokį tuziną penkiakilograminių lydekų. Svajonės svajonėmis, bet jos juk kartais pildosi...
Romualdas Žilinskas
