Užsispyrusios ožkos sutramdymas
Kodėl ši žuvis pavadinta, švelniai tariant, nelabai imponuojančiu žvejams vardu, reikėtų klausti kalbininkų. Tikriausiai vienintelis dalykas, kuris ją sieja su tuo raguotu mekenančiu gyvuliu, yra užsispyrimas. Kalbu apie ožką – žvynuotąją, kurią nedaugelis žūklautojų yra apskritai matę, veikiausiai ne visi ir pažįsta, o ką jau bekalbėti apie jos meškeriojimą...
Tiesa, netgi ožkos užsispyrimas yra labai sąlyginis, kadangi jei jau ši žuvis kimba, tai masalus griebia be ypatingų raginimų, na, o jei nusprendžia, kad ta diena yra netinkama maitintis, tuomet nė už ką jai kąsnio neįsiūlysi. Gaila tik, kad pas mus nelabai daug tų žuvų esama.
Praktiškai vienintelės garsios ožkų žūklavietės Lietuvoje yra Nemuno žemupys ir kai kurie Kuršių marių plotai. Pasitaiko jų ir Baltijos jūros priekrantėje, nes ožkos toleruoja mažai druskingą vandenį. Vieną kitą šios rūšies žvynuotąją nusišypso laimė sumeškerioti ir Nemuno vidurupyje iki pat Kauno, kai kuriais metais užkimba netgi Neries žemupyje. Teko girdėti, kad žvejai ožkų pagavo ir sostinės prieigose.
Beje, man porą ožkų Neryje užkibo birželio mėnesį, bet daug metų atgal. Menu, kad tuomet buvo itin lietinga vasaros pradžia ir vandens lygis upėse pakilo nerealiai. Pasak ichtiologų, būtent tokiomis sąlygomis ožkos ir atplaukia į kai kuriuos didesnius Nemuno intakus, nes joms reikalingi platūs vandens plotai.
Reikėtų dar pridurti, kad tais metais ne vien aš pagavau ožkų. Tada Neris buvo taip pakilusi, kad žvejai sumąstė žuvis gaudyti nuo Vilijampolės tilto. Ir reikia pasakyti, kad labai sėkmingai. Bičiuliui užkibo ožka vidury upės ir gana smarkiai muistėsi, nors buvo tikrai ne gigantiško dydžio.
Tačiau tai tik atsitiktiniai egzemplioriai. O galėtų būti ožkų ir daugiau, juk jų žūklė labai azartiška, nes, būdamos palyginti nedidelių gabaritų, užkibusios šios žuvys priešinasi kaip patrakusios. Nors, pasak ichtiologų, ožkos gali pasiekti 2 kg svorį, nesu girdėjęs, kad mūsų vandenyse kas nors būtų sužvejojęs tokį egzempliorių. Lietuviškos ožkos smulkios, paprastai pasitaiko iki 0,5 kg sveriančios šios rūšies žuvys.
Dažniausiai ožkas meškeriotojai žvejoja pavasariui įpusėjus, bet tikslingai gaudant nemažai jų galima suvilioti ir rudenį. Tiesą sakant – net ir vasarą. Tačiau tada dauguma žvejų užsiėmę kitų žuvų gaudymu ir specialiai ožkų niekas nemeškerioja. Kita vertus, gal pagauna, bet paprasčiausiai pamano, kad tai – stambesnė aukšlė, nes ožka išties pagal kūno formą mažai kuo skiriasi nuo aukšlės. Pagrindinis jos išskirtinis požymis – ta keista snukio išraiška, regis, kad kažko supykusi, nepatenkinta...
Kadangi pats specialiai ožkų negaudau, tai tenka pasikliauti tuo, ką pasakoja kiti. Žemaitijos regiono kai kuriuose rajonuose ožka nėra kažkokia egzotinė žuvis, vienas gerai pažįstamas čionykštis meškeriotojas suteikė žinių straipsniui. Bet pavardės prašė neminėti. Tikrai neturiu pagrindo juo netikėti, tad perpasakoju gautą informaciją. Beje, pasakoju pirmu asmeniu.
Kur ganosi ožkos?
Vienareikšmiškai galima atsakyti taip – ten, kur yra daug smulkaus mailiaus. Žinoma, tai ne vienintelis jų maistas, kadangi šios žuvys yra priskiriamos prie planktonofagių ir taip pat mielai renka įvairius į vandenį pakliuvusius vabzdžius. Visgi jos yra savotiškos plėšrūnės, ir išsiritus iš ikrų pirmajam mailiui pastebimas geriausias ožkų kibimas.
„Pastebimas“ – tiesiogine prasme, kadangi žvejai dažniausiai ir taikosi į tas vietas, kur ožkos aktyviai vaiko smulkų mailiuką. Tada jos ir gaudomos nuo vandens paviršiaus, paprastai masalą siūlant iki 1,5 m gylyje. Kada šios žuvys leidžiasi giliau, aptikti jų susibūrimo vietas darosi sunku, ir meškeriotojai ožkų paprastai tada net nežvejoja. Nors užkimba jos tokiu atveju kitas žuvis begaudant, kaip man yra nutikę meškeriojant meknes Neryje.
Žvejojant ožkas galioja viena „geležinė“ taisyklė: kuo ankstesnis rytas ir vėlyvesnis vakaras, tuo arčiau kranto galima suvilioti šių žvynuotųjų. Kylant saulei ožkos tolsta į upės vidurį ir neretai maitinasi taip toli nuo kranto, kad pasiekti jas palaidyne tampa sudėtinga.
Kalbu tik apie šios rūšies įrankius, kadangi dugninėmis ožkų vargiai ar sugebėsite pagauti – jos tiesiog nekibs. Aišku, garantuoti niekada negalima, visada bus išimčių, tačiau tai ne ta įranga, kuri tiktų ožkoms meškerioti. Kai kas bando laimę UL spiningu naudodami smulkius masaliukus, teko girdėti ir apie žūklę museline, tačiau aš pats apie tai ne ką išmanau, tad verčiau patylėsiu. Kad ir kaip ten būtų, bet našiausias jų žūklavimas yra naudojant plūdę ir gyvus masalus.
Tiesa, pratęsiu kalbą apie tai, kur būna ožkos įdienojus. Kaip ir sakiau – toli nuo kranto, nelabai smarkioje, veikiau lėtesnėje srovėje, gylis tose vietose ne itin svarbus, tačiau tai – ne seklumos ir ne giliausios duobės. Žodžiu, viskas vidutiniškai. Netgi vandens sluoksnis, kuriame jos tuo metu plaukioja, irgi dažnai būna vidurinis, t. y. ožkos laikosi kažkur tarp paviršiaus ir dugno. Ir, kaip joms įprasta, visu būriu.
Tačiau jei savo plotuose aptinka mailiaus sankaupas, nepraleidžia progos ir puola maitintis, paprastai mieliau kildamos į viršų, nei leisdamosi žemyn. Nors, kita vertus, smulkus mailiukas palei pat dugną toliau nuo kranto ir didesnėje tėkmėje giliai nebūna – jis visada stengiasi laikytis viršutiniuose vandens sluoksniuose.
Ožkos – baikščios žuvys, ir gal todėl rytui baigiantis jos tolsta nuo krantų. Beje, baido jas ir praplaukiantys laivai. Tačiau dieną, ypač smarkiau sušilus vandeniui, mailius irgi traukiasi toliau, vagos link. Tam įtakos turi ir pakilęs vėjas, kuris sukelia didelį bangavimą, ir smulkios žuvelės yra priverstos plaukti toliau nuo kranto palikusios seklius, bangų mūšos plakamus vandenis.
Ožkoms tai į naudą ir kartais vėjuotą dieną jos kimba neįprastai arti sausumos – čia yra maisto, o vėjas ir bangos joms suteikia daugiau drąsos. Tad kai kuriomis dienomis ožkas galima žvejoti ir vidurdienį. Kalbu apie gegužės mėnesį ir vasarą, nes atšalus orams šios žuvys ir šiaip jau maitinasi saulei stipriau vandenį pašildžius – tuo metu mailius aktyviau juda.
Yra ir dar vienas retai išnaudojamas ožkų žūklės metas – naktis. Šios žvynuotosios šviesiomis vasaros naktimis irgi aktyviai maitinasi, neretai atplaukia visai arti kranto, ir meškeriotojai tokį jų pomėgį galėtų išnaudoti. Mat šviesiomis šiltomis naktimis virš vandens būna gausu vabzdžių, mailius irgi nemiega, todėl ožkos ir stengiasi atsigriebti už tai, kad dieną bus karšta ir vargu ar joms pavyks normaliai užkąsti.
Su waggler tėkmėje
Tikriausiai dera pradėti nuo to, jog ožkos nelabai baidosi didelės plūdės, kuomet plaukioja toli nuo kranto ir kimba. Tada žvejybai meškeriotojai naudoja 15 g ar dar sunkesnes plūdes. Masalą jos irgi dažniausiai griebia agresyviai, tad ypatingai jautrios plūdės nebūtinos.
Bet nejudamai pritvirtinta plūdė, ypač vėjuotu oru, skrenda prastai, ir nusviesti ją labai toli vargu ar pasiseks. Laimei yra waggler tipo plūdės. Tačiau upėse gaudantys žvejai į tokio tipo plūdes žiūri nepatikliai. Be reikalo, kadangi menkoje tėkmėje ir atviruose upės plotuose toli nuo kranto, kuomet žuvaujama arčiau vandens paviršiaus ar viduriniuose sluoksniuose, tokio tipo plūdė labai praverčia.
Taip yra ir Nemuno žemupyje, nes esmė ta, kad čia nereikia masalo ožkoms siūlyti gilumoje ir jis neklius už dugno, svarbiausia jį išlaikyti tik tam tikrame vandens lygyje, pageidautina negiliai. Tad jokio skirtumo, kokio tipo plūdė tą masalą laikys.
Kita vertus, waggler turi ir tam tikrų privalumų lyginant su įprastomis plūdėmis. Ji daug geriau skrenda ir mažiau nukrypsta nuo metimo trajektorijos pučiant vėjui, yra specialių waggler, tokios plūdės pasunkintos, su sparneliais tarsi strėlės ir pritaikytos itin tolimiems užmetimams. Meškeriojant ožkas maksimaliai nusviestas masalas yra privalumas, neretai tenka šveisti jį kiek įmanoma toliau. Ir nesvarbu, kad sistemėlė vos 1,2 m ar trumpesnė, o apačioje didelė gelmė – šios žuvys ištikimos savo būdui ir retai giliau nei 1,5 m paneria.
Taip pat metimo metu waggler plūdė būna prisiglaudusi prie viršutinio sistemėlės svarelio (svarelių grandinėlės), tad ir visa sistemėlės masė koncentruota, o tai smarkiai pagerina tolimą užmetimą.
Taigi imame ne lengvesnę, kaip 12–15 g, wagller, geriausiai būtent tą maksimaliai pasunkintą, nustatome atitinkamą gylį ir atsivėdėję sviedžiame. Ilga meškere, tarkim, 5–6 m bolonine, galime pasiekti ožkas net ir už 50 m nuo kranto.
Beje, reikėtų šią plūdę apkrauti svareliais tik taip, kad iš vandens kyšotų kuo ilgesnė jos antenėlė. Ne pats galiukas, kuomet waggler sureguliuota optimaliu jautrumu, bet gerai matomas visas antenos galas – jei plūdė laikysis stačia, tai net iki pat korpuso. Tegul tai ne pagal nustatytas meškeriotojų taisykles, bet užtat geriau matosi plūdė.
Svarelio užtenka vieno. Keli svareliai jokios naudos neduoda, netgi atvirkščiai – metimo metu painiojasi valas.
Kam reikalingas teniso kamuoliukas
Tikriausiai matėte ar kas nors pasakojo, kad Alytaus žvejai gaudo pusdugnine meškere vietoje plūdės pritaisę... teniso kamuoliuką. Dzūkai tikriausiai patys išradingiausi mūsų žvejai, juk ne veltui daug įvairių naujovių atėjo iš to krašto.
Jų išradimą galima panaudoti žvejojant ir ožkas. Tačiau alytiškiams tokia plūdės forma svarbi todėl, kad stipri Nemuno srovė neskandintų plūdės. Mums jos paskirtis bus kitokia. Taip pat nenaudosime ir teniso kamuoliukų, bet išsidrožkime iš kamščio tik panašaus dydžio ir formos plūdę.
Joje įklijuokime kelis švino svarelius. Gramzdų masė turėtų būti tokia, kad tas „burbulas“ būtų vandenyje paniręs beveik iki pusės. Tokios plūdės apačioje pritvirtiname siaurą kilpelę, pro kurią slys valas, bet laikysis „stop“ mazgas. Supratote, jog tai bus burbulo formos slankiojanti plūdė su vienu lietimosi tašku – kažkas panašaus į apvalų waggler.
Plūdės viršų nudažome oranžine arba balta spalva. Kaip rodo praktika, būtent tokios spalvos geriausiai matomos banguojant ir kai masalas užmestas toli nuo kranto.
Gali kilti klausimas, kam reikalinga tokios formos plūdė. Kadangi ją pasigaminsite patys ir įklijuosite nemenką svorį, ji bus labai sunki. Apvali gerai lekia oru, tad plūdę labai lengvai ir toli užmesite. Tokio burbulo visiškai neveiks bangavimas, ir jis ramiai supsis ant vandens.
Tiesa, pučiant vėjui gūsiai gali kažkiek stumdyti plūdę ant vandens, bet tai irgi nėra labai blogai, nes kartais ožkos griebia masalą tuo metu, kai jis yra trūkčiojamas. Dabar tai už jus padarys vėjas. Žinoma, jei jis toks stiprus, kad neša plūdę lyg laivą, net ir ožkos nespės paskui masalą.
Bet tokiu atveju apskritai meškerioti neįmanoma, kadangi pernelyg didelė valo dalis bus atsigulusi ant vandens, kadangi masalas užmestas labai toli, ir gija išsitemps lanku. Taip gali atsitikti ir srovėje, jei išsirinksite netinkamą padėtį krante. Todėl visada ožkas geriau žvejoti ilgu meškerykočiu – mažiau valo bus vandenyje, bus lengviau pakirsti.
Vienintelis tokios plūdės minusas – ji teškiasi į vandenį taip, kaip tokio paties dydžio akmuo – net purslai laksto į šalis. Tačiau jei ožkų kibimas aktyvus arba jos medžioja truputį giliau, tai didesnės įtakos neturi. Bent jau aš nepastebėjau, kad žuvis šitoks „burbulo“ nusileidimas išgąsdintų. Tiesa, stengiuosi sušvelninti jo kritimą paskutiniu momentu prilaikydamas valą. Bet taip elgiuosi visada, nes gija lygiau atsigula ant vandens ir srovė jos neišlenkia.
Sistemėlę naudoju tokią pat, kaip ir meškeriodamas waggler plūde – kaip minėjau, čia nereikia išradinėti dviračio. Derėtų dar pridurti, kad „burbulo“ net ir stambesnė nei pusės kilogramo ožka nepajėgia nuskandinti. Kimbant žuviai tokia plūdė tiesiog čiuožia paviršiumi arba ima savotiškai šokčioti ant vandens.
Ožkas galima ir jaukinti
Masalus naudoju tik gyvūninės kilmės. Praktiškai tai – sliekai, musės lervos, arba jų „sumuštiniai“. Reikėtų įspėti, kad ožkos mėgsta šviežią, judantį masalą ir todėl jos kartais griebia tuo metu, kai sujudiname plūdę. Rekomenduočiau kartais bandyti jas paerzinti. O šiaip jau nugeibusius sliekus ar musės lervas reikėtų tuojau pat pakeisti.
Ožkas galima ir jaukinti, nors ir nesu matęs taip darant. Tačiau pats pabandžiau, ir laimikis tais kartais tikrai buvo gausesnis. Visgi turiu prisipažinti, jaukinau ožkas tik kelis sykius. Dėl to negaliu pasakyti, ar jaukas priviliojo būtent jas, ar mailių, paskui kurį atplaukė ir medžiojančios ožkos, gal tiesiog tais kartais geriau sekėsi. Bet kuriuo atveju – jaukinimas turi racijos.
Prievilą reikia paruošti iš smulkių ir lėtai skęstančių sudedamųjų dalelių, bet sunkų, nes teks jį nusviesti toli. Ranka to padaryti neįmanoma, tad prisieis naudoti laidynę.
Jaukas dar turėtų būti toks, kad atsitrenkęs į vandens paviršių tuojau pat suirtų. Tai jau problema, kadangi sunkų, lipnų ir greitai suyrantį pasigaminti yra sudėtinga. Todėl naudoju lipnų ir smulkų pirktinį prievilą (gerai tinka žieminis), kurį maišau su maltais džiūvėsiais, labai smulkiai sijotu žvyru ar net rupiu smėliu bei nedidele dalimi virtų smulkių kvietinių kruopų.
Koks bus sudėtinių dalių santykis, labai priklauso nuo bazės, t. y. nuo pirktinio jauko sudėties ir lipnumo. Rutulius suspaudžiu stipriai, jei jie sviedžiant suyra, palieku kuriam laikui ant kranto, kad apdžiūtų ir geriau sukibtų.
Gaminant tokį jauką labai svarbu teisingai pasirinkti vandens kiekį, nes neišbrinkusio arba permirkusio prievilo tiesiog nenusisviesite iki tikslo. Visgi, manyčiau, kad jauko sudėtis irgi neturi lemiamos reikšmės, nes daug svarbiau yra jo galimybė toli skristi ir lengvai suirti.
Romualdas Žilinskas
