Ūsorių žūklė dugnine

Dugninė patogi tuo, kad sunkus jos svarelis pajėgia išsilaikyti stiprioje tėkmėje, masalą galima nusviesti net į upės vagą. Ūsoriai neretai būna pasitraukę toli nuo krantų, ypač dieną, tad šis įrankis šiuo atveju analogo neturi.

Įprastai nuo kranto

Nenoriu kalbėti apie kitų žvejų patirtį gaudant dugninėmis nuo kranto, kadangi jie meškerioja „grubesne“, jei taip galima išsireikšti, įranga, kadangi meškerykočiai dažniausiai būna didesnio užmetimo svorio, valai storesni, svareliai sunkesni, nei tie, apie kuriuos dabar pasakosiu.

Mano įrankiai kai kuriems ūsorininkams atrodytų, švelniai tariant, vaikiški. Jų užmetimo svoris iki 100–120 g, bet iš pirmo žvilgsnio to nepasakysi, kadangi dugninės 3,90–4,20 m ilgio ir turi plonas jautrias viršūnėles. Vis paskaitau kitų autorių straipsnius apie ūsorių žūklę, beveik visi jie lyg susitarę rašo, kad šios žuvys kimba labai agresyviai, todėl nebūtina naudoti jautrias dugnines, rašantieji daugiau akcentuoja kotų tvirtumą.

Suprantama, su labai lanksčiu įrankiu bus sunku varginti tokią stiprią žuvį, tačiau ilga ir vidutiniškai lanksti dugninė turi neabejotiną privalumą – ji gerai amortizuoja užkibusio ūsoriaus smūgius, todėl galima jį gaudyti plonesniu valu. O plonesnei gijai pakanka lengvesnio svarelio. Be to, meškeriojant plonesniu valu, kad ir ką sakytumėte, visada daugiau galimybių suvilioti žuvį.

Jautri ir lanksti viršūnėlė turi dar vieną privalumą – kimbanti žvynuotoji jaučia mažesnį pasipriešinimą ir ne taip greitai išspjauna masalą. Todėl kitąsyk netgi nelekiu lyg akis išdegęs pakirsti kimbančio ūsoriaus, nes žinau, kad jis neatsisakys vilioklio. Įdomu tai, kad netgi gaudant tokiais įrankiais dalis ūsų pasikerta patys. Ūsoriai ne visada, kaip tvirtina daugelis žvejų, labai agresyviai krato dugninę, kartais jie masalą čiupinėja atsargiai. Tai būdinga tiek Nemuno, tiek Neries ūsams nepriklausomai nuo to, kokiu masalu juos viliosi. Tokiu atveju žvejojant „kuolu“ vargu ar pastebėsi kibimą.

Ūsorius žvejoju tik monofilamentiniu valu, ant ritės būgnelio vynioju nuo 0,22 iki 0,25 mm diametro giją. Geriausiai skęstanti, specialiai pritaikyta dugninei žūklei.

Pavadėlis atitinkamai 0,18–0,22 mm, bet jis yra tąsus, minkštas. Tai didelis privalumas, kadangi neretai, regis, jau ištrauktas ūsorius šalia kojų daro galingą šuolį ir tą spurtą aukštyn iškeltas meškerykotis nebespėja amortizuoti, valas būna irgi suvyniotas. Storesnio pavadėlio nereikia netgi tikintis rekordinės žuvies. Na, nežinau, jei užkibtų gigantas, galbūt tokia įranga atrodytų per menka, tačiau iki 4 kg ūsorius ištraukiu be didesnių problemų, suprantama, tenka žuvis varginti, o didesnius – gerą pusvalandį.

Galbūt mano ir kvailas požiūris, tačiau manau, kad žuvis turi turėti galimybių nutrūkti, tegul žvejo ir žuvies jėgos būna daugiau ar mažiau vienodos.

Ūsoriams paprastai naudojami du sistemėlių tipai – su slankiojančiu svareliu ir paternoster. Visada buvau antrosios šalininkas. Mano logika tokia – valo gale esantis svarelis po užmetimo kurį laiką veikiamas srovės ridenasi upės dugnu, paskui sutinka kliuvinį, ir nebūtinai akmenį ar žolių kuokštą, galbūt tai tiesiog dugno įduba ar kalnelis, bet prieš jį sustoja. Jei tai, kaip sakiau, paprastas dugno nelygumas, sistemėlė su slankiojančiu svareliu tinkama. Tačiau jei, o tai net labai tikėtina, svarelis įstrigo tarp akmenų, juolab žolėse, už svarelio esantis pavadėlis su masalu gali palįsti po rieduliais, įsipainioti augalijoje, galiausiai „užsiskersuoti“ taip, kad kimbant žuviai to nejausime. Paternoster sistemėlės privalumas, kad įstrigus svareliui panašiose vietose pavadėlis bus virš jo, ir žuvys masalą vis tiek aptiks. Nesvarbu, kad ūsorius plauko palei pat dugną, ilgas pavadėlis, o jį rišu bent 0,5 m, nors neretai beveik metrinį, plevėsuos tėkmėje, masalas bus netoli dugno. Sistemėlė su slankiojančiu svareliu geresnė tada, kai žvejojama metant masalą beveik pasroviui, pvz., nuo ilgų dambų, kranto iškyšulių, iš valties.

Beje, apie pavadėlio ilgį... Paternoster sistemėlėje jis yra ypač reikšmingas, nes faktas, kad kuo ilgesnė bus atkarpa, tuo masalas laisviau plevėsuos tėkmėje, atrodys natūraliau, žuvis jaus mažesnį pasipriešinimą. Kita vertus, ilga valo atkarpa gali būti ir trukdis, kuomet ūsorius nosimi baksnoja akmenis, žvirgždą, o masalas randasi jam virš galvos. Be to atsargūs ūso kibimai gali būti tada ir nepastebimi arba sureaguojama per vėlai. Tačiau tai labiau išimtiniai atvejai.

Svarelius renkuosi šrato arba lašo, ištęsto lašo formos, kartais pakanka ir 20 g, nors kitąsyk tenka į vandenį sviesti ir penkis sykius masyvesnius gramzdus, jų svoris priklauso nuo žūklavietės ir užmetimo nuotolio. Tokios formos svareliai mažiau veikiami tėkmės, toliausiai nusviedžiami, mažiausiai kliūva tarp akmenų.

Ten, kur labai akmenuotas dugnas, daug šiekštų, patarčiau gramzdus rišti ant atskiro plonesnio pavadėlio. Jei užstrigs, nutrauksite tik svarelį, liks bent jau pavadėlis. O be to, neretai užkibęs ūsorius neria į gilumą, plaukia prieš srovę (tai išskirtinė šios žuvies savybė, pagal ją netgi galima suprasti, kad užkibo būtent ūsas) ir traukiamas arba besimuistydamas svarelį įstrigtina tarp kliuvinių. Jei gramzdas bus ant plonesnio valo, dar yra galimybė ištraukti laimikį.

Svarelį ir pavadėlį su pagrindiniu valu sujungiu trišakiu suktuku. Taip man lengviausiai, paprasčiau, kita vertus, žūklavietėse sraunu, tad suktukai neleidžia susisukti pavadėliui.

Kadangi mėgstu naktinę žūklę, daugumą ūsorių esu pagavęs būtent tokiu paros metu. Kimba jie ir dieną, nepasakysi, jog tai tik naktinės žuvys, bet tamsoje ūsai drąsiau plaukia arčiau krantų, todėl meškeriotojui lengviau juos suvilioti. Tai dar viena priežastis, kodėl dugninės nekeisčiau nė į vieną įrankį gaudant ūsorius – juk palaidyne tamsoje meškerioti yra sudėtinga, nes tenka nuolat permetinėti masalą, tai jau aktyvi žvejyba.

Ant kranto maždaug 7–10 m atstumu išdėstau 3 dugnines, tačiau šiuo metu apsiriboju 2 meškerykočiais. Visada rišu tik vieną kabliuką, nes antrasis, traukiant žuvį, gali kur nors įstrigti – geriau jau užmesti dvi meškeres nei ant vienos rišti du kabliukus. Ūsoriai labai kruopščiai ir nuosekliai iššniukštinėja pasirinktą dugno ruoželį ir jei masalas patiko – jį čiups.

Reikėtų pabrėžti, kad tam tikru paros laiku jie atplaukia maitintis ir į pastovias vietas, kurios gali gerokai skirtis gyliu. Tarkime, dieną šios žuvys gali slėptis 2,5 m gelmėje, bet į pavakarę priartės prie kito kranto, kur tėra vos 1,2 m gylio ir 7–8 m nuo sausumos. Todėl kelios dugninės šiuo atveju yra privalumas, kadangi masalą galima siūlyti įvairiu atstumu nuo kranto.

Jei žvejojant kitas žuvis kartais ir nelabai kreipiu dėmesį į stovelius dugninėms, tai gaudydamas ūsorius renkuosi tik tvirtus, nes ši žuvis gali netgi nuversti stovus, įtraukti į vandenį dugninę. Juk iš tiesų kartais ūso kibimas būna žaibiškas ir labai stiprus – trūksta netgi plonesni valai. Ir tai dar viena priežastis naudoti tamprius, ilgesnius pavadėlius.

Ypač geri yra stoveliai (laikikliai), kurie turi kieto metalo kotus su sriegio pavidalo apatine dalimi. Kadangi ties ūsorinėmis vietomis neretai pasitaiko žvyruotos arba kieto molio pakrantės, „tautiniai“ iš aliuminio pagaminti laikikliai netgi normaliai neįsminga.

Dugnines stengiuosi statyti kuo didesniu kampu vandeniui. Elementari logika – mažiau valo vandenyje, mažesnis pasipriešinimas tėkmei, menkiau kliūva praplaukiančios šiukšlės. Deja vėjuotu oru tai padaryti nerekomenduočiau. Taip pat aukštai kelti dugninių nereikėtų tada, kuomet gaudoma mažame gylyje, arti kranto. Aišku, galima trumpinti pavadėlį, rišti jį arčiau gramzdo, bet kam perdirbinėti sistemėlę, jei paprasčiausiai galima nuleisti žemiau meškerykočio viršūnę.

Ir dar. Mūsų žvejai, turiu omenyje paprastus žvejus, o ne sportininkus, labai retai kada nešiojasi į žūklę graibštus, jei ir nešasi tai juokingo dydžio su trumpais kotais. Ūsorių žūklėje didelės apimties ilgakotis graibštas labai praverčia, aš nešuosi tokiu atveju daugiau nei dviejų metrų ilgio teleskopinį platų „samtį“.

Pernai mano paskutinis ūsorius, deja, nutrūko. Ir priežastis elementari. Važiavome žvejoti, tačiau aš savojo graibšto nesivežiau, nes draugas patikino, jog jis tokį įrankį turi. Užkibo tikrai stambus ūsas, į pagalbą atskubėjo bičiulis, tačiau jo „vaikiškas“ graibštelis su trumpu kotu pasirodė per menkas stambiam ir kovingam laimikiui, kuris beveik nuvargintas galiausiai vos 1,5 m nuo kranto įpainiojo valą į nendrių stiebus ir laimingai grįžo iš kur atplaukęs.

Ūsorių – dzūkiškai

Yra „dzūkiškas“ ūsorių gaudymo variantas, kurį propaguoja Nemuno aukštupio meškeriotojai, ypač gaudantys šias žuvis Alytaus apylinkėse. Tačiau tokiai žūklei būtina sąlyga – žemas upės lygis, nelabai taip pažvejosi ir vėlai rudenį, kuomet vanduo yra šaltas. Išsyk pasakysiu, kad tokio būdo nebandžiau, tačiau esu matęs kaip žuvaujama.

Vietiniai žvejai dažniausiai pasirenka gerai žinomas vietas, kur upės vaga daro vingį, staiga gilėja. Geros vietos yra ir ties toli į upės vidurį įsiterpusiomis rėvomis, kur taip pat juntamas didesnis dugno nuolydis – paprastai apie 1,5–2,0 m gylio.

Prie pagrindinio, gerokai storesnio nei aš minėjau, valo rišamas iki 100 g slankiojantis svarelis, žemiau jo – 50–60 cm ilgio pavadėlis. Nemunas tose apylinkėse sraunus, tad reikia ir sunkaus gramzdo. Nepaisant stiprios tėkmės meškeriotojai brenda į vandenį ir užmetę dugnines jas visą laiką laiko rankose. Tokiai žūklei reikalingas standus, trumpas meškerykotis, nes tik tada žvejys gali iš karto pajausti žuvies kibimą. Pakertama tuojau pat, kai tik pajuntamas valo timptelėjimas.

Derėtų akcentuoti, kad ūsoriai dažnokai plauko būriais, kuriuose būna įvairaus dydžio ir amžiaus žuvų. Jos tartum išsirikiuoja pagal dydį – priekyje mažesnės, o pulko pabaigoje – stambiausi egzemplioriai. Todėl pagavę smulkų ūsoriuką, galite tikėtis ir stambesnių kibimo. Nors kartais ūsų pulkelyje būna tik jaunikliai arba tik stambesni egzemplioriai. Čia panašūs variantai, kaip ir su kitomis grupuotis mėgstančiomis žuvimis – kuo stambesnės yra žvynuotosios, tuo mažesni jų būriai.

Nors minėjau, kad ūsorines vietas rasti gana sudėtinga, tačiau šios žuvys išsiduoda šokinėdamos. Tai daro iki 1 kg sveriantys ūsoriukai, didesnieji tik persiverčia vandens paviršiuje. Beje, tykų vakarą galima netgi išgirsti viduryje upės iššokusį ūsorių, to garso nesupainiosi su jokiu kitu, nes iššokęs ūsorius tarsi sustingsta vertikalioje padėtyje virš vandens, keletą sekundžių net sugeba išsilaikyti ore ir virpina pelekus.

Tiesa, upės šniokštimas neretai užgožia tą garsą, tiesiog matai kažkur netoli kito kranto arba tėkmės viduryje iššokusią žuvį. Ir tai jau tikras rodiklis, kad į tą vietą verta užmesti masalą.

Iš valties

Veikiausiai didžiausi ūsoriai pagaunami žvejojant dugnine iš valties. Keisčiausia, kad tokios žvejybos entuziastų labai mažai, o juk taip galima pateikti masalą ūsams bet kurioje upės vietoje, gaudymas iš valties šiuo atžvilgiu yra itin parankus.

Vienas svarbesnių akcentų šioje žūklėje yra tinkamas valties priinkaravimas. Paprastai pasirenkama vieta ties upių slenksčiais, rėvomis, kur dugnas leidžiasi į gelmę. Tėkmė, kaip įprasta ūsorių žvejyboje, būna stipri, tad netinkamai pastačius valtį galima netgi išvirsti iš jos. Prisiinkaruoti reikia dviejų inkarų – vienas valties priekyje įmetamas į vandenį ir išvyniojus maždaug 5 m virvės tiesiog po laivo paskuigaliu į dugną nuleidžiamas antrasis.

Iš valties gaudoma 1–3 dugninėmis. Tokiai žūklei reikia trumpų meškerykočių, neturint tinkamų dugninių galima naudoti ir mažesnio užmetimo svorio lankstesnius spiningus. Masalas sviedžiamas ne arčiau nei 10 m nuo valties pasroviui. Norint greičiau aptikti ūsorių buvimo vietas, kaip ir gaudant nuo kranto, masalas užmetamas nevienodu atstumu.

Sistemėlė gaudant iš valties – anksčiau minėta slankiojanti, t. y. ant pagrindinio valo užnertas nuo 10 g iki 40 g plokščias svarelis ir apie 40–50 cm ilgio pavadėlis su kabliuku. Svarelio masė parenkama minimali tokia, kurios nekeltų upės tėkmė nuo dugno.

Taip nesu daug žvejojęs, bet visada geriausių rezultatų pasiekdavau masalui naudodamas musių lervas. Galbūt todėl, kad gaudžiau tik vasarą ir tik Neryje. Ant kabliuko nerdavau iki 10 kirminų. Ūsoriai ne visada smarkiai purtydavo dugninės viršūnėlę, kartais tai atrodydavo lyg gružlių patimpčiojimai arba praplaukiančios žolės užkliudyto valo virptelėjimas. Vienaip ar kitaip, reikia pakirsti, nes gali būti, kad tąkart ūsai vangoki ir labai atsargiai ragauja masalą.

Įdomu tai, kad, ką netgi pabrėžiau anksčiau, pakirstas ūsorius beveik visada plaukia prieš srovę, bet gaudant iš valties jis taip nesielgia – muistosi vietoje, blaškosi į šonus. Todėl partempti prieš smarkią tėkmę net ir nuvargintą stambų egzempliorių reikia neskubant, nes jis dar gali parodyti, ko yra vertas. Tokioje žūklėje būtinas graibštas, kadangi ūsorių paimti ranka pakankamai sudėtinga. Beje, didelį ūsą gaudant iš valties sunku pakelti ir nuo dugno, ši žuvis praktiškai visada spaudžiasi prie jo. Todėl bene pagrindinis rodiklis, kad ūsorius jau yra tikrai pavargęs bus tuomet, kai pajusite, kad žuvis leidžiasi pakeliama į aukštesnius vandens sluoksnius.

Romualdas Žilinskas