Ūsoriauti su spiningu

Atvirai pasakius, tai nebuvo itin stambūs egzemplioriai ir gaudžiau vobleriais ūsorius gal tik tris sezonus. Net nežinau kodėl – veikiausiai pritrūkau kantrybės ir orientavausi į kitų žuvų žūklę. Nepalyginamai geriau ūsorius tada sekėsi mano draugui, žinomam žvejui, tiek to – pavardės neminėsiu, iš kurio, beje, ir sėmiausi patirties.

Kaip pamatysite vėliau, ūsorių žūklė spiningu yra labai specifinė, tačiau tai liečia ir kitus dirbtinius masalus, o gaudymas vobleriais didelio išskirtinumo neturi. Čia esminiai dalykai yra tinkamai parinktas voblerio modelis, kuris giliai nyra, jo dydis, spalva ir, suprantama, vieta, kadangi šių žuvų tikrai ne visur daug.

Vobleriais – kur sekliau

Kadangi ūsoriams siūlomi maži vobleriukai, tai yra vadinamieji „šapaliniai“, juos sudėtinga panardinti į didesnį gylį, kur yra daugiau galimybių rasti ūsorių, juolab – stambesnių. Laimei ūsoriai, o spiningavau dažniausiai vasarą arba rudens pradžioje, gana dažnai išplaukdavo maitintis į seklesnius ruožus.

Tačiau tokiais atvejais čia būdavo labai sraunu, dugnas akmenuotas, dažniausiai netrūkdavo šiekštų ir, deja, vos ne kiekvienoje žūklėje tekdavo atsisveikinti su bent vienu vobleriu. Tuomet dar pintų valų nebuvo, tad tekdavo naudoti monofilamentinį valą. Bet čia iškildavo dviguba problema – mažas masalas prastai žaidžia su storu valu, jį kitąsyk sudėtinga panardinti iki reikiamo gylio, o plonesnė gija būdavo per silpna stambiam laimikiui.

Kažkaip rasdavau „aukso vidurį“, nes, kaip sakiau, keletą ūsorių per tuos sezonus visgi išsitraukiau. Bet pati žūklė nesužavėjo, pernelyg dažnai grįždavau namo nieko nepešęs..

Bene pagrindinis ir kibiausias vobleris tada buvo Salmo Hornet. Jis stabiliausias iš tuometinių tokio tipo masalų, dydžiai irgi tinkami. Vienintelis dalykas, kuris netenkino – maži trišakiai, dėl ko dalis ūsorių irgi atsikabino.

Aš kalbu apie 3,5–5,0 cm Hornet modeliukus, nors mažesnieji, deja, dominavo. Kad giliau juos panardinti kartais ant trišakių prispausdavome švino juosteles – vis išlošdavome keliolika centimetrų gylio. Be abejo, skęstantieji modeliai geresni, jie giliau nyra, stabilesni greitoje tėkmėje, o jų virpėjimo pilnai pakako ūsoriaus gundymui.

Kaip dabar pagalvoju, galima buvo naudoti spiningines sistemėles, kurios leistų net ir visai mažą tokio tipo masalą pateikti žuviai bet kokiame gylyje, tačiau... Žodžiu, spiningavome, kaip tuomet atrodė geriausia, kaip mokėjome.

Apie spalvas galiu pasakyti tik viena – bet kokie dirbtiniai masalai, kuriuos jau vėliau siūliau ūsoriams, taip pat ir vobleriai, būdavo tamsūs. Tiesa, guminukai yra išimtis iš bendro konteksto, bet apie tai vėliau.

Visgi geriausiai ūsoriai kibdavo ant mūsų pačių dažytų voblerių. Labiausiai viliojančios spalvinės variacijos visiškai neišvaizdžios – pamargindavau, pataškuodavau spiritiniu rašikliu, kad bendras atspalvis gautųsi haki, rudas, juosvas, o papilvę palikdavau šviesesnę. Nors nebūtinai – masalas visas galėjo būti tarsi murzinas.

Žuvaudavau tik įsibridęs. Ūsoriai nebaikščios žuvys, kita vertus, kitaip nebuvo galimybės jų pasiekti. Jei ūsai ateidavo į seklesnius upės ruožus, tai paprastai toliau nuo kranto.

Pats gaudymas paprastas: meti, leidi srovei nunešti masalą gana toli ir trauki. Gal keliolika metrų ir paplaukdavo tas vobleris puslankiu, bet praktiškai visą likusį kelią tiesiog eidavo prieš srovę ir nosimi ardavo dugną. Tas „arimas“ ir yra ūsoriaus gundymas, čia man šiek tiek primena šamų gaudymą.

Teko girdėti, kad ūsorius kai kas pakankamai sėkmingai gundo mažomis sukriukėmis. Kažkada irgi bandžiau, bet nieko doro iš to neišėjo – šiuos masalus smarki srovė keldavo, net jei jų kūneliai būdavo ir pasunkinti. O ūsorius viduriniuose vandens sluoksniuose, juolab nuo paviršiaus vilioklio tikrai negriebs.

Dabar yra gerai dirbančių sukriukių su volframiniais kūneliais, tad reikėtų prisiminti senus laikus, bet vis neprisiruošiu. Manding, jos turi perspektyvų ūsorių gaudyme. Bet kol kas tai yra tik pasvarstymai.

Panašiai mąstau ir apie vartikles. Esu matęs pagautų ūsorių ant kokių nors egzotinių masalų, taip pat sužvejotų besivartančiomis blizgėmis. Ne už šono užkabintų, bet normaliai – kabliukai buvo žuvų gerklėse.

Visgi ūsoriams tai yra per stambūs masalai ir laimikiai buvo tik atsitiktiniai. Tačiau dabar gamina mažas vartikles, jomis sėkmingai meškeriojamos meknės, upėtakiai. Teoriškai tokie viliokliai turėtų tikti ūsoriams, nors negirdėjau, kad kas nors šias žuvis tikslingai ant mažų vartiklių gaudytų. Jau vien šių masalų vedimo principas atitinka visus ūsorių žūklės reikalavimus...

Guminukais – iki vėlyvo rudens

Kur kas geriau sekėsi ūsorius žvejoti guminukais. Čia įmanomi du jų gaudymo variantai, nors masalai irgi turi būti maži, jau minėto dydžio.

Pirmasis variantas yra labiau mums įprastas jau vien todėl, kad smulkus riperis, tvisteris, silikoninio gyvio imitacija veriami ant sunkaus galvakablio kabliuko. Bet ir vėl kyla jau anksčiau minėta problema – mažas arba silpnas kabliukas. Kuomet galvakablio galvutė labai sunki, kabliukui įsikirtus į žuvies lūpas, ji veikia sverto principu ir žvynuotajai lengviau išsivaduoti.

Laimei, kad ūsoriaus lūpos mėsingos, sunkiai plyšta, manau, tik dėl to pavykdavo jį išsitraukti, nes ši žuvis labai stipri ir kitu atveju kabliuką tiesiog išsiplėštų. Bet pasitaikė, kad atlenkdavo kabliuką. Na, neištiesindavo, tačiau prastesnės kokybės kabliukas kažkiek atlinkdavo ir to pakako, kad ūsorius liktų laisvas.

Spiningavimas sunkiais galvakabliais vyksta tuo pačiu jau aprašytu principu. Masalas traukiamas prieš srovę, čia džigavimo techniką galima pamiršti. Nors nežinau, gal kiti žvejai spiningauja kitaip, man kibdavo tiesiog lėtai traukiant guminuką, netgi darant pauzes, ir tik kas keliolika sekundžių jį vos pakeliant spiningo viršūne nuo dugno.

Faktiškai velkant masalą dugnu, kuomet retsykiais jis pakeliamas kelis centimetrus. Nors kitąsyk ir keliolika, bet čia tada, kai jau žinomas žūklavietės reljefas ir nujauti, kur bus šiekštas arba stambesnis akmuo – kliuvinį peršoki.

Kiek sykių užkabindavau už akmenų guminukus ir juos nutraukdavau – neskaičiuoju. Tačiau galiausiai susirandi daugiau ar mažiau lygesnę upės atkarpą, kur gruntas žvyruotas ir ten yra tik nedidelių, slidžių akmenų. Reikia daug kantrybės, bet jei tą vietą ūsai pamėgę – anksčiau arba vėliau atplauks.

Buvau užsiminęs, kad guminukų spalvinė gama kiek kitokią nei visų dirbtinių masalų. Taip, pagrindinės spalvos irgi yra tamsios, „murzinos“, bet viena geresnių bus tamsaus raudonio, vyšninė. Ir ji kibi visais metų laikais, net vėlų rudenį. Ypač tokios spalvos tvisteriai.

Šios žuvys vasarą praplečia savo mitybinių plotų ribas ir ateina į seklumas. Šąlant vandeniui vis rečiau ir rečiau pasirodo mažesniuose gyliuose ir grupuojasi, kur giliau ir tėkmė šiek riek mažesnė, vienodesnė. Nežinau, kaip yra geriau. Jei žuvaujant vobleriais – faktas, kad tada, kuomet ūsoriai, nors ir sunkiau randami, bet visgi jų galima aptikti mažoje gelmėje. Rudenėjant ūsų rasti sunku, reikia gerai žinoti upę, bet tada beveik tik laiko klausimas, kada sugundysi, nes šių žuvų žūklavietėje yra.

Ūsoriaus žiomenys nukreipti žemyn, tai aiškus ženklas, kad jis maistą čiumpa tik nuo dugno. Beje, ši žuvis tikrai nėra visiškai „taiki“, nes esu jų sumeškeriojęs dugnine ant smulkaus gružlio, šlyžio. Todėl ir žuvelės formos riperiai bus visai tinkamas masalas, kai kada jie net geresni nei tvisteriai. Ir jais iš tiesų gundosi stambesni egzemplioriai, nes tokie nevengia paįvairinti savo racioną mailiumi.

Antrasis variantas – paternoster sistemėlė, kuomet gale valo rišamas gramzdas. Svarelį rinkdavausi priklausomai nuo gylio ir srovės stiprumo – minimaliai sunkų, kuris ridentųsi dugnu, bet nuo jo kiltų tik man kilstelint spiningo viršūnę.

Geriausias yra lašo formos, nes toks mažiausiai stringa tarp akmenų ir pagal savo formą yra pakankamai sunkus. Pakakdavo 10–15 g svorio gramzdų, kartais ir lengvesnių ir tik labai retais atvejais vos sunkesnių.

Galima rišti trišakį suktuką ir prie jo auselės tvirtinti pavadėlį, galima daryti ant pagrindinio valo kilpą ir ten tvirtinti suktuką, bet prie gramzdo taip pat bus būtinas suktukas. Man parankesnį pirmoji sistemėlė, nes ji paprastesnė, o ir pavadėlis srovėje mažiau susisuka.

Gramzdą patarčiau rišti prie 15–25 cm ilgio paprasto valo atkarpėlės, nes spiningausime pinta gija. Ją naudoju 0,16–0,18 mm storio, renkuosi pačius kokybiškiausius ir tvirčiausius valus. Pavadėlis monofilamentinis arba fluorokarbono, jo ilgis apie 50–120 cm.

Tiesa, gramzdai geriausiai užspaudžiami, bet ne rišami, juos paprasčiau paslinkti valu nei raišioti, jei nori patrumpinti ar prailginti po pavadėliu esančią valo atkarpą. Kartais tenka tą valo dalį reguliuoti, jos ilgis priklauso nuo srovės stiprumo ir pavadėlio ilgio, taip pat nuo reljefo, jei taip galima išsireikšti, dugno „akmenuotumo“.

Dar viena labai svarbi detalė. Nors, kiek man teko regėti taip žvejojančius, dauguma masalus kabina ant paprastų arba ofsetinių kabliukų, aš siūlyčiau geriau naudoti arba lengvą galvakablį, arba pasunkintą ofsetinį kabliuką. Čia tam, kad tėkmė mažiau keltų guminuką nuo dugno.

Vėlgi, spiningavimo pagrindas – lėtas masalo slinkimas dugnu. Bet su tokia sistemėle galima sugundyti ūsorių ir tuomet, kai svarelis su masalus traukiamas ne tik prieš srovę, bet ir kampu upės tėkmei. Todėl pakankamai sėkmingai įmanoma žvejoti ir neįsibridus, ypač šalia tiltų, panašias vietas ūsoriai mėgsta. Dar vienas privalumas – galima žuvauti ten, kur dugne yra daug didelių akmenų.

Tačiau žvejodamas naktį visgi rinkčiausi ant galvakablio kabliuko pamautą guminuką. Spėju, kad tamsoje ūsoriai dar labiau glaudžiasi prie dugno, jie tiesiog savo ūsais apčiuopia masalą arba... guminuką. Kodėl jį čiumpa, jei silikonas būna bekvapis ir beskonis, sunku pasakyti, bet faktas lieka faktu – tamsoje pagaudavau stambiausius ūsorius.

Beje, su kvapniais „valgomais“ guminukais sužvejodavau panašiai tiek pat ūsorių, kaip ir su paprastais silikoniniais, nors neatmetu galimybės, kad tiesiog neįtikau su kvapais ar skoniais ir šioje srityje dar reikėtų padirbėti.

Visgi dalis ūsorių būdavo pakirsti ne už lūpos, nors visada galvos srityje. Ir dabar spėliok, kad gudrus, kaip yra iš tiesų: ar šios žuvys bandė ūsais nustatyti vilioklio tinkamumą, ar tiesiog plaukdamos, praktiškai slinkdamos dugnu atsitiktinai kliudė guminuką.

Spėliones apsunkina ir tai, kad ūsoriaus kibimas gaudant spiningu, net nesvarbu koks tai masalas bebūtų, dviem kartais iš trijų yra juntamas tarsi koks kliuvinys, o likę ūsai kibdavo lengvai, nebūdingai tokiai stipriai žuviai, tiptelėjimu. Todėl pajutus tik kažką įtartino, tuojau pat kertama.

Aš visgi linkęs palaikyti tą versiją, kad ūsoriai neatsitiktinai čiumpa guminukus. Juk jiems bet kokio guminuko neįsiūlysi. Kalbu ir apie formą, virpesius, ir apie spalvas. Būna, kad ūsorių skonis žūklės metu keičiasi, bet yra keletą tvisteriukų, kurie „patentuoti“, tad jei ūsas pats netyčia „užlipa“ ant guminuko, tai kodėl tik ant tokio?

Ūsorių žūklė guminukais tęsiasi iki vėlyvo rudens. Deja, šios žuvys labai šaltame vandenyje tampa neaktyvios ir jas nuo antros rudens pusės sekasi pagauti vis sunkiau.

Porą žodžių apie įrankius. Spiningas žvejojant guminukais reikalingas jautrus, nors nereikia kažkokio „pagerinto“ jautrumo, nes visgi naudojami sunkoki galvakabliai arba svareliai. Nors dažniausiai žvejojama įsibridus, bet geriau vidutinio ilgio kotas nei trumpas, nes pernelyg daug valo bus po vandeniu, o tai mažina kontaktą su masalu, nes net ir pasroviui ištiestą giją veikia tekantis vanduo. Be to ilgesniu spiningu lengviau varginti stambią ir stiprią žuvį.

Ar būtinai tvirtas kotas? Šiais laikais jau mažai gamina, kuriuos sulaužytų net ir labai didelis laimikis. Nors gal ir yra. Bet aš tokiais nežvejoju.

Romualdas Žilinskas