Ūsoriai, parmezan sūris ir olandiškas sūris su sliekais
Jei šį straipsnį rašyčiau dešimt metų atgal, veikiausiai jo pradžia būtų tokia: „Kadangi jau spalis, tai upėse dugninėmis gaudantys žvejai tikisi ūsorių“. Deja, ūsorių mūsų upėse liko tiek mažai, kad ima baimė, jog šios žuvys apskritai išnyks Nemuno baseine. Juk mūsų upių tėvas yra šiaurinis ūsorių bastionas ir Dauguvos baseine jų jau nebėra.
Kita vertus, net ir anksčiau tik labai nedidelė dalis mūsų meškeriotojų tikslingai žvejojo šias žuvis. Laimikis geidžiamas, bet gaudo jį nedaugelis. Kodėl?
Nėra to blogo...
Yra kelios priežastys. Visų pirma ūsorių mūsų upėse reta ir jų žūklę galima palyginti su šamų žūkle – gali prasėdėti kelias dienas ar naktis, tačiau nesulauksi nė vieno kibimo. Žvejai labiau linkę meškerioti tai, ką pagauti lengviau, nes veltui prie vandens praleista para (sugundyti šią žuvį naktį yra netgi daugiau galimybių) daug džiaugsmo neteikia.
Kitas faktorius – ūsoriai mėgsta itin sraunų vandenį, kur daug akmenų, įvairių kliuvinių, tad juos gaudydamas nuostolių neišvengsi. O ir žvejoti stiprioje tėkmėje moka toli gražu ne visi...
Šiuo metu prisidėjo dar vienas labai svarbus barjeras, kuris smarkiai riboja ūsorių žūklę. Žinoma, kad kalbu apie lašišų migraciją, kuri, deja, sutampa su geriausiu ūsoriams žvejoti metų laiku. Taip pat vietos, kur galima sumeškerioti šias žuvis, irgi atitinka lašišautojų plotus, ten jie spiningauja petys petin. Arba nespiningauja, nes Mėgėjų Žvejybos taisyklės draudžia tam tikruose upių ruožuose žūklę apskritai, naktimis, ir vėlgi... ūsorių žūklavietėse.
Gal nėra to blogo, kas neišeitų į gera? Turiu omenyje, kad susiklosčius tokiai situacijai yra bent šiokia tokia galimybė, jog ūsorių populiacija visgi atsistatys. Visgi, man regis, be tikslinio ilgalaikio ūsorių žuvinimo mes jau nebeapsieisime.
Tačiau šis straipsnis ne aplinkosaugine tematika, paliksiu panašius pasvarstymus, palyginimus, faktus ir skaičius kitam rašiniui.
Apie ūsorių žūklę rašau beveik kiekvienais metais, nes mėgstu gaudyti šias žuvis ir patirties turiu sukaupęs tikrai nemažai. Pagaunu jų kasmet, žinau vietas, kur ūsorių esama, nors šįmet, atvirai pasakius, net nebandžiau ūsorių meškerioti. Tačiau ankstesnės žūklės paliko man galybę informacijos, ja tikrai pasidalinsiu.
O šitą straipsnį bandysiu rašyti kiek kitaip – supažindinsiu su ūsorių žūkle Vokietijoje. Kituose mano rašiniuose rasite pasakojimus apie šių žuvų žūklę mūsų upėse ir galėsite palyginti, kaip žuvaujame mes ir kaip žuvauja tos šalies meškeriotojai. Beje, rašinyje bus minimi ne žūklės varžybų momentai, kuomet parenkamos žuvingiausių upių žuvingiausios atkarpos, čia – paprasto tos šalies ūsorių gaudytojo kasdienybė.
Įranga panaši kaip pas mus
Mėginau tuos vokiečių žvejų rekomenduojamus būdus ir masalus. Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, jog užsienietiški triukai mūsiškių ūsorių nenustebino. Galbūt buvo netikusios dienos šių žuvų žvejybai, gal dariau ką nors ne taip, bet susipažinti su svetimšalių meškeriotojų siūlomais ūsorių žūklės būdais visgi vertėtų. Kas žino, gal kam nors labiau pasiseks nei man. Juolab turėkite omenyje, kad klimatas šyla, o Vokietija yra piečiau.
Įrankiai, kuriuos siūlo vokiečiai – tai 3,9–4,2 m ilgio feeder tipo dugninės meškerės iki 150 g užmetimo svorio. Iš tiesų ilgas, standokas meškerykotis yra privalumas, kai tenka varginti užkibusią stambią žuvį arba stengiantis ją atplėšti nuo dugno, tokio ilgio dugninėmis žvejoju ir aš.
Užmetimo svoris man būtų didokas, nes žuvauju su truputį subtilesne įranga, nors kiti mūsų meškeriotojai gal ir ne. Tačiau šiuo atveju kitaip ir negalima, kadangi vokiečiai naudoja sunkias šėryklėles. Jas tvirtina ant pagrindinio valo kilpos, bet ne ant atskiro pavadėlio, kas mane irgi šiek tiek nustebino – nejau jų upėse nėra šiekštų ir juolab akmenų?
Šėryklėlės imamos tokios pat formos, kokių galima rasti kiekvienoje Lietuvos žūklės parduotuvėje – apvalios ir atviros su švino juostele apačioje. Būtinai kabinamas suktukas, nes priešingu atveju srovėje apie šėryklėlę gali apsisukti valas. Beje, pagal užsieniečių rekomendacijas šėryklėlės turėtų būti iki 140 g svorio.
Įdomu tai, kad jie metro ilgio pavadėlį ir pagrindinį valą jungia kilpa į kilpą, sistemėlė ta pati visiems žinoma paternoster. Mano manymu, čia taip pat reikėtų suktuko...
Pagrindinį valą vokiečiai naudoja pintą arba monofilamentinį, arba fluorokarboninį, pastarieji du yra 0,25 mm skersmens. Pavadėlio storis – 0,22 mm. Kada tenka užmesti pusantro šimto gramų – su plonesniu, aišku, ir neišsiversi. Nors vokiečiai to labai neakcentuoja, bet, jų manymu, stambus ūsorius yra pakankamai stiprus, kad nutrauktų net ir tokį valą.
Nesiginčysiu, tačiau storas arba pintas valas kelia papildomų problemų srovėje, nes patiria didelį jos spaudimą ir dėl to prireikia didesnio svorio šėryklėlės. Čia toks uždaras ratas – plonas valas gali trūkti užmetant, traukiant stambią žuvį, tačiau storą labiau veikia tėkmė ir dėl to tenka naudoti dar didesnio svorio gramzdus arba šėryklėles. Aukso vidurį iš tiesų sunku rasti, tiesą sakant, aš irgi renkuosi panašaus storio valus.
O gal visgi jaukinti?
Vokiečiai labai daug dėmesio skiria šėryklėlės turiniui, t. y. jaukui. Jie ima paprastą bazinį upinį prievilą ir į jį primaišo tarkuoto parmezano sūrio. Taip pat deda daug specialių klijų ir į visą šią masę beria didelį kiekį musių lervų. Ach, tiesa, dar įmeta saują kanapių sėklų.
Jaukas atrodo iš tiesų gana patraukliai ir tikrai tikėtina, kad ūsoriai juo susidomės. Tačiau... mūsų sąlygomis kanapių sėklas ir musių lervas tuojau pat apipuola įvairi smulkmė. Apskritai toks jaukas yra iš smulkių dalelių, tai tik į naudą aukšlėms, gružliams ir šiaip visokioms nepageidaujamoms mažoms žuvelėms. Gal Vokietijoje stambių žuvų upėse daugiau nei smulkmės, todėl ten ir prievilą tie ūsoriai aptinka pirmiau, nei jį spėja suryti aukšlės ir gružliai, smulkūs šapaliukai. Tačiau tai jau prasilenktų su bet kokia logika.
Kita vertus, į atvirą šėryklėlę pridėjus kad ir lipnaus jauko, jį stipri srovė per penkiolika minučių vis tiek išskalaus. O išskalautas jaukas vargu ar nusės dugne, nebent priešais yra kokia nors stambesnių akmenų užtvara; jis plauks tolyn, iki nuslops greita tėkmė arba iki jį suris kitos žuvys. Tikiu, kad ten, kur ūsorių begalės, tai pasiteisina, bet tik ne mūsų vandenyse.
Masalus ūsorių gaudymui vokiečiai naudoja panašius kaip ir mes, nors siūlo ir kitokių. Sliekai kartu su musių lervomis ant kabliuko – gana įprastas vilioklis šioms žuvims. Tačiau olandiškas sūris kartu su sliekais man pasirodė naujiena. Vien sliekais žvejoju pastoviai, man tai bene geriausias masalas viliojant ūsorius. Olandiškas sūris – taip, juo irgi gaudžiau, bet jis ne itin pasiteisino. Kažkodėl labiau kibdavo šapalai. Nors kiti mūsų šalies dugnininkai tvirtina, kad ūsoriams sūris yra puikus masalas. Gal kaip kur, kaip kada...
Galimas daiktas, kad slieko ir sūrio derinys irgi yra labai geras vilioklis, bet jis man nepadėjo suvilioti šių žuvų, nors išbandžiau keleto rūšių sūrį. Aišku, gali būti, kad tiesiog nepataikiau išsirinkti tinkamo.
Esu matęs, kaip vengrai gaudė ūsorius meškerėmis su cralluso plūdėmis. Jei tai ne koks nors montažas, kadangi buvo jų produkcijos, t. y. tų plūdžių pristatymas, tuomet žūklė iš tiesų įspūdinga. Juk traukė vengrai nuo 1 iki 3 kg svorio ūsorius vieną po kito. Parodė pusdienio laimikį, žuvų kiekį – apstulbau...
Panašiai nutiko ir italų demonstruotame filme, kur jie pasakojo apie ūsorių žūklę boloninėmis meškerėmis. Tai labiau atitinka itališką temperamentą... Nors kažkada šias žuvis irgi dažnai gaudydavau plūdine, ir ne vien aš, bet tuomet ūsorių mūsų upėse buvo į valias. Menu, žvejojant Kauno ūsorius tiek Nemune, tiek Neryje labiausiai gundė nesūdyti lašiniai.
Reziumuojant tai, ką rašiau, reikėtų pasakyti, kad vienu aspektu lietuviška ūsorių žūklė smarkiai skiriasi nuo vakarietiškos. Ne, ne žuvų gausoje, tai jau suprantamas dalykas, o tuo, kad anų šalių meškeriotojai ūsorius visada jaukina. Ir gausiai, kaip ir bet kokias karpines taikiąsias žuvis. Vengrai, italai taip pat pylė į upes prievilo.
Mes ūsorių praktiškai niekada nejaukiname. Aš – taip pat. Sunku pasakyti kodėl, gal, kad gaudau ten, kur labai sraunu, šėryklėles upėse vengiu naudoti, jas kabinu tik būtiniausiais atvejais. Tiesa, pastaruoju metų jau buvau įpratęs ūsorius jaukinti, juk yra tam skirti specialūs prievilai. Tačiau apie šių žuvų žūklę mūsų upėse jau kituose straipsniuose...
Romualdas Žilinskas
