Upaitis ir Aukštumalė iš arčiau
Nemuno žemupys tarsi magnetas traukia visus Lietuvos žvejus. Pavasarį čia paprastai suvažiuoja plūdininkai ir dugnininkai gaudyti karpinių žuvų. Suprantama, kad populiariausias ir vienas geidžiamiausių laimikių yra karšis. Jau kalbėjau apie Nemuno žemupį ir jo karšius, todėl dabar papasakosiu apie kitas žuvis ir kitokią žūklę.
Galbūt nieko naujo nepasakysiu, nes bent devyni iš dešimties mūsų žvejų ten yra buvę bent kartą, o pusė jų lankosi nuolat. Kadangi populiariausios Nemuno deltos dalys yra Atmata ir Skirvytė, pastarųjų net neminėsiu. Mažiau žinomos yra smulkesnės upės atšakos ir kai kuriems čia nebuvusiems meškeriotojams veikiausiai būtų įdomu paskaityti kai kurias pastabas apie jas.
Pavasariui prasidėjus didžiosios Nemuno atšakos Atmata ir Skirvytė labiau patvinsta, tad čia žvejoti esant aukštam vandens lygiui būna sudėtinga. Taip pat jomis migruoja gausūs stintų būriai, nuo kurių bėga visos žuvys. Todėl tuo metu žvejams geriau meškerioti mažesnėse Nemuno atšakose: Aukštumalėje, Upaityje, Pakalnėje ar Minijos upėje.
Kuo skiriasi Upaitis nuo Aukštumalės
Pats perspektyviausias žuvų gaudymas anksti pavasarį, mano nuomone, būna Aukštumalėje. Būtent čia pagaunami pirmieji sezono karšiai. Neretai jų žūklė prasideda dar kovo mėnesį. Tačiau tas kibimo laikotarpis labai trumpas ir trunka gal tik savaitę, vėliau karšiai, veikiausiai, šią atšaką apleidžia ir išplaukia į kitas arba Krokų lanką.
Tačiau Aukštumalėje lieka didžiuliai tuntai kuojų ir plakių. Migruojant stintoms kitos žuvys iš Nemuno ar didelių jo atsišakojimų sprunka į Aukštumalę ir tai yra dar viena to ankstyvo jų kibimo priežastis. Pastaroji upės dalis jungia Atmatą ir Krokų lanką, ir žvynuotosios pro ja plaukia į nerštavietes arba iš jų.
Balandžio pradžioje prasideda žūklė Upaityje. Tai nedidelė Minijos atšaka įtekanti į Kniaupo įlanką. Bet geras kibimas čia būna tik paslūgus pavasarinio potvynio vandenims. Taip todėl, kad Upatyje didesnė srovė nei Aukštumalėje ir patogiai žvejoti čia galima kritus vandens lygiui, kai sulėtėja tėkmė. Nors šiaip jau tiek viena, tiek kita atšaka daugiau panašios į kanalus. Vidurio Lietuvos žvejui jos turėtų priminti Nevėžio žemupį, tik yra truputį siauresnės.
Pakalnė – dar siauresnė, bet kartu ir sraunesnė. Čia esančios žuvys, manding, yra daugiausiai migrantės pavasarį atplaukusios iš kitų upės dalių. Upaityje irgi kai kurios žvynuotosios būna tik tam tikru metų laiku, bet Aukštumalėje jų pakanka visus metus, nes čia tėkmė nedidelė. Be to Upaitis ir Aukštumalė yra gilios ir vagose (ypač Aukštumalėje) gylis svyruoja nuo 4 iki 5 metrų. Galima rasti ir dar didesnių duobių.
Patogiausia minėtose atšakose yra žvejoti su bolonine meškere. Ypač tai patogu Aukštumalėje. Važiuojant iš Šilutės Kintų link, šioje upės dalyje galima rasti labai patogų gaudymui plūdine ruožą, kadangi čia tęsiasi gana ilgas apaugęs vien pieva krantas.
O štai prie Upaičio teks paieškoti tinkamos vietos gaudyti bolonine, nes pakrantės gana tankiai apžėlusios krūmais ir medžiais. Todėl verčiau rinktis dugninę. Boloninę meškerę siūlau todėl, kad žūklė su plūde visada yra įdomesnė nei gaudymas dugnine, bet kadangi šios upės atšakos yra gilios, pas mus populiari paprasta match tipo palaidynė bus per trumpa. Nors dauguma žvejų gaudo būtent dugninėmis.
Tiesa, radome būdą, kaip su plūdine žuvauti ir Upaityje – reikia meškerioti iš valties. Tada tu niekam netrukdai ir tau niekas netrukdo. Tačiau net ir boloninė gaudant iš valties gali būti per trumpa. Aišku, jei ji ne kokių 8 metrų, bet aš tokių nemėgstu.
Meškeriojant su „šešiuke“ reikia žiūrėti, kur išmesti valties inkarą, nes gali būti pernelyg gilu. Todėl tenka inkaruoti valtį ne pačioje vagoje, tačiau šalia jos, kur gylis maždaug 4,2–4,5 metro.
Menu, kaip iš valties gaudėme pirmą sykį. Ir kibo, reikia pasakyti, visai neprastai. Manau, kad didesnėje gelmėje būtume sužvejoję stambesnių žuvų, nors, kaip sakiau, ir čia laimikiu skųstis tikrai negalėjome. Praktiškai kiekvieną kartą užmetus ištraukdavome po žuvį.
Bandėme iš valties žvejoti ir dugnine, bet tai nėra patogu, kadangi Upaityje intensyvi laivyba. Manau, jog Aukštumalėje, kur laivų reta, srovė mažesnė, taip gaudyti būtų visai racionalu.
Upaitis nuo Aukštumalės skiriasi dar ir tuo, jog prie jo prastas privažiavimas. Kelių nedaug ir tie veda į krūmynus. Tad nemažai žvejų atsiveža gumines valteles ir keliasi į priešingą nuo Šilutės pusę. Ten jau krantai patogesni, daugiau laisvos vietos ir perplaukus Upaitį galima ramiai sau nuo kranto meškerioti.
Kadangi Aukštumalėje srovė menka, čia žvejoti pakanka 2–3 g plūdės. Upaityje teks pasirinkti sunkesnę – balandžio viduryje optimali man buvo 8 g plūdė. Norėtųsi meškerioti lengvesne plūde, tačiau tuomet negalima bus jos prilaikyti, nes tėkmė smarkiai kels masalą nuo dugno.
Pagrindinį valą naudoju ploną – 0,14 mm, o pavadėlį – 0,12 mm. Žuvaudamas dugnine, suprantama, renkuosi didesnio diametro gijas. Nors didžioji dalis meškeriotojų čia ir plūdinėmis gaudo gerokai storesniais valais, bet maniškis yra tikrai kokybiškas, todėl užtenka ir tokio.
Žuvys, kurių tikiesi arba ne
Pagrindinės mažesnėse Nemuno atšakose (kaip, beje, ir Skirvytėje ar Atmatoje) gaudoma kuojos, plakiai ir karšiai. Aišku, šių žuvų pavasarį gali daug prisižvejoti ir kitur, bet juk patys suprantate – ne tie standartai...
Nors karšiai čia labiausiai pageidaujamas laimikis, bet jie ne visuomet kimba. Tačiau kuojų ir plakių gali sumeškerioti į valias. Kurių daugiau? O čia, kaip pasiseks, kurių žuvų tą dieną būriai bus alkanesni.
Reikėtų dar pasakyti, kad Aukštumalėje pasitaiko dienų, kuomet visi meškeriotojai traukia beveik vien karšius, žinoma, jei orientuojasi į jų žūklę. O Upaityje yra kitaip – čia specialiai karšių niekas nemeškerioja, bet jie papuola gaudant kuojas ir plakius. Daug karšių nepasitaiko, bet jei diena sėkminga, gali sužvejoti 3–5 vienetus per dieną. Nors gal ir įmanoma netgi čia bandyti laimę sulaukti tik karšių.
Bet tuomet tektų naudoti labai didelį masalą, antraip smulkmė jį kaip mat sudoroja. Reikėtų kada pabandyti ir surizikuoti žvejoti tik naktiniais sliekais – arba paklius karšiai, arba liksi be nieko.
Be minėtų žuvų dar galima pagauti pūgžlių, aukšlių ir ešerių. Pastarieji pasitaiko ne visai smulkūs, tad nėra jau taip blogai, kada kimba. Vienais metais balandžio mėnesį jie kibo netgi labai intensyviai – maždaug kas penkta mano pagauta žuvis buvo ešerys.
Vasarą Aukštumalėje žuvų smarkiai sumažėja. Upaityje jų lieka dar mažiau. Bet rudenį žvynuotosios vėl sugrįžta. Tačiau tokiu metų laiku geriau gaudyti lydekas ir ypač ešerius. Dygliuotųjų plėšrūnų pasitaiko nemenkų – Kuršmarinių, kimba jie ant mikroguminukų.
Rudenį čia neretai atvažiuoju ešerių žvejoti. Jiems sąlygos puikios – gilu, dugne nemažai įvairių nuskendusių rąstų ar krūmų, yra sočiai smulkmės maistui.
Pavasarį kasdien šiltėjant vandeniui, kinta ir žuvų skonis. Jei balandžio mėnesį puikiausiai apsieinu su pačiu paprasčiausiu smulkiu „parduotuviniu“ jauku, į kurį nededu papildomų kvapų, tai vėliau jau tenka daryti įmantresnį prievilą ir jį daugiau iškvėpinti. Jei anksti pavasarį galima jauko ir nenaudoti, tai gegužės mėnesį jis būtinas.
Aišku, pagausite žuvų ir be jo, tai jums garantuoju. Bet kiekis ir dydis bus tikrai ne tas. Vietiniai meškeriotojai kažkodėl nemėgsta jaukinti žuvų, gal jie nuo žvynuotųjų gausos yra išlepę ir tai laiko tik tuščiu pinigų švaistymu. Bet kada atvažiuoji kelis šimtus kilometrų, norisi pagauti daugiau. Pajaukinus tai pavyksta. Tada mūsų laimikis bent tris-penkis kartus viršija vietinių žvejų laimikį.
Masalas gaudant Nemuno deltoje naudojamas pats paprasčiausias – sliekai. Neblogą efektą duoda ir musės lervos, bet ypač efektyvūs yra šių masalų „sumuštiniai“. Bandžiau ant Nr.7 kabliuko mauti penkias musės lervas ir porą sliekelių. Žinoma, tai jau neblogas kąsnis, tad ir žuvys kibo stambesnės.
Jei norite kiekybės, o ne kokybės, naudokite mažesnius kabliukus ir smulkesnius masalus. Tai taip pat labiau pasiteisina anksti pavasarį, kuomet žuvys būna dar vangios. „Dzikus“ labiau mėgsta kuojos, o sliekus – plakiai. Karšiai irgi papuola ant vieno ar kito masalo. Tiesa, dar neblogai čia kuojos kimba ant konservuoto kukurūzo ir musės lervos derinio. Tokį masalą dažniau griebia stambios, kartais pusės kilogramo šios rūšies žuvys.
Intensyvus kibimas Nemuno deltos mažosiose atšakose trunka maždaug iki gegužės vidurio.
Apie Miniją nekalbėjau. Nėra prasmės, kadangi čia tiek žvejų atvykusių iš Žemaitijos, kad vilniečiams ar kauniečiams į šią upę kišti nosies net neverta – atvažiavę neras kur meškerės užmesti. Dauguma žvejų gaudo dugninėmis, bet vienas kitas bando ir plūdinę.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
