Tritaškis arba kaip nusiraminti
Vėlyvo rudens vėlus vakaras, namai, televizorius, Eurolyga, Žalgiris... Žiūriu įsijautęs. Pralošė. Paskutinėmis sekundėmis dar galėjo išplėšti pratęsimą, metė tritaškį, bet pro šalį. Keikiuosi. Garsiai. Pernelyg įsiaudrinęs. Reikia kažkaip nusiraminti. Yra trys būdai – šimtas gramų, seksas ir žvejyba. Pasirenku pastarąją – čiumpu spiningą ir minu pro duris...
Laikas tam, pamanys daugelis žvejų, netgi labai netinkamas, nes vėlus ruduo ir vėlus vakaras, ką su spiningu pagausi? O ir kur?
Kur nors šalia namų, suprantama. Nes tokiu metų ir tokiu paros laiku kažin kur trenktis nežadu. Šalimais teka Neris, netoli pėstute ir iki Nemuno. Be to juk neilgam – tik nusiraminti.
Tiesą sakant, ruošiuosi tokiomis sąlygomis žuvauti ne pirmą sykį. Aš ne praloštas rungtynes turiu omenyje, nors jos, beje, irgi ne visada laimimos.
Tamsa veikia ir žvejį, ir vandenį
Tamsiu paros metu spiningauti net ir žiemą man jokia naujiena. Prieš keletą sezonų vis eidavau į Nemuną guminukais sterkauti. Pakliūdavo ir lydekų. Būdavo, sninga – jau metai baigėsi, jau sausis, o žuvys kimba.
Pastaruosius kelis metus dažniau su vobleriais naktimis gaudau. Nes Neryje, kuri teka visai netoli mano kiemo, silikoniniai masalai šaltą naktį ne itin kibūs. Bent šalia esančioje upės atkarpoje. Tačiau vobleriai „limpa“ – tai salatis, tai šapalas ar meknė, tai jau minėtas sterkas jų pro nosį nepraleidžia.
Oras lauke visai padorus. Tiesa, tas „padorumas“ sąlyginis, nenorėk žvaigždėto dangaus ir plius dvidešimt oro temperatūros, ne vasara. Dabar jei giedra – tai šalena, neretai net žiedeliai apledija. Jei šilčiau, tuomet dažniausiai dievulis lietų lyg per smulkų sietą sijoja, kitąkart ir tiesiai iš kibiro pila. Šiandien – antrasis variantas, kai dangaus drėgmė dulksna ant žemės leidžiasi.
Svarbu, kad nevėjuota, kadangi vėjui smarkiai kratant paskutinius medžių lapus, labai jau nepatogu normaliai voblerį traukti. Tamsoje – juo labiau, tada ir užmesti taikliau sudėtinga. Aišku, kai mėtai masalą tarsi užrištomis akimis, taiklumas yra tik įsivaizduojamas. Nematai, veikiau jauti, kokiu stiprumu ir kokia kryptimi reikia jį sviesti, kad vilioklis pasiektų norimą tašką. Šiaip tai gal net išgirstum, kada pliumpteli į vandenį, tačiau ne mieste – čia net vidurnaktį šurmulys beveik nenutyla.
Tokiais atvejai padeda, kad žuvauji daugiau nei pusę amžiaus (ne savo, o to romėniškais skaičiais užrašomo) ir viską žūklėje atlieki kone automatiškai. Dar svarbu įranga ir masalai. Kada žinai savo spiningo galimybes, supranti, kokia jėga reikia sviesti vieną ar kitą voblerį, nes juos daugsyk išbandęs, gaunasi visai neblogai.
Bet, pasikartosiu, jei tik vėjas neplėšia koto iš rankų ir tavęs paties neverčia iš koto. Tada gali būti net šviesiausia diena – bus ne žūklė, tačiau kažkoks mazochizmas. Vėtra trukdo ir normaliai jausti masalą. Ai, ką čia pasakoju, visi tai žino...
Nors, jei nespiningauja naktimis, galbūt nežino, jog tamsoje „sodini“ daugiau masalų nei dieną. Taip yra todėl, kad paprasčiausiai nematai, kitąsyk nepadės net įgūdžiai ar daugsyk mėginta žūklavietė. Rudenį upės patvinusios, kai kur Nemunas ir Neris apsėmę dar neseniai iš vandens kyšojusius akmenis, priekrantės medžių šakas. Šviesoje tuos kliuvinius regėtum arba bent jau orientuotumeisi pagal upės paviršiaus srovių pasiskirstymą, o dabar gali vilioklį į šiekštyną ar akmenyną įvairuoti.
Kita vertus, naktį upių tėkmė dėl mėnulio įtakos padidėja, tad vilioklį veikia ne taip, kaip dieną. Tarkim, kažkurioje vietoje masalo, kiek žuvavai dieną, nesi užkabinęs nė sykio, bet tamsoje ten „surandi“ kliuvinį.
Regis, nedideli niuansai, bet kai palieki upėje porą brangių japoniškų voblerių, pradedi tokias smulkmenas kitaip vertinti, imi žvejoti atsargiau. Ten, kur šviesiu paros metu be problemų traukdavau, pavyzdžiui, iki 1,8 m nyrantį voblerį, dabar jau metu tik siekiantį 1,5 m gylį. Teoriškai turėtų būti priešingai, nes vėlgi dėl tos pačios minėtos mėnulio įtakos (padidėja trauka) vanduo labiau liejasi krantų link, truputėlį pakyla, bet, ką ir sakiau – tėkmė būna kitokia, greitesnė.
Net šaltomis naktimis žuvys aktyvios
Daugelis meškeriotojų turbūt mano, kad naktį, o ypač tokiu metų laiku, žuvys tupi padugnėje pačiose giliausiose upės vietose, tad spiningaujant mažiau nyrančiu masalu smarkiai sumažėja galimybės įsiūlyti jį žuviai. Ir taip, ir ne.
Be abejo, vėsiame vandenyje plėšrūnės (dabar kalbu tik apie jas) „sėdės“ giliai, gal net pačioje vagoje. Tačiau naktimis stambios žvynuotosios kartais nepatingi atplaukti arčiau kranto į seklesnes vietas. Vasarą tokie dalykai yra kone taisyklė, nes jos mažiau baidosi meškeriotojo.
Tačiau ir rudenį, žiemą taip kartais nutinka. Ko jos ieško šalia kranto, man sunku pasakyti, nes dabar, kitaip nei šiltuoju metų laiku, čia nebesigirdi smulkesnių žuvelių pliaukštelėjimų, pašvietus žibintuvėlių nepamatysi ant vandens paviršiaus sklindančių mailiaus ratilų. Kaip bebūtų, tačiau kažkokio maisto grobuonės randa, antraip kokio galo lįstų iš gilaus guolio ir eikvotų energiją.
Tai, jog masalas plaukia ne visai palei dugną, o galbūt kažkur vidury vandens – ne problema, nes medžioti išsiruošusios grobuonės jį užfiksuos savo šonine linija. Minėtose upėse jau 3–4 m yra pakankamai didelis gylis, todėl bet kokiu atveju vilioklis bus aptiktas.
Kad sakau tiesą, galima suprasti iš to fakto, jog dabar nereikia labai agresyviai dirbančių crank, geriau mažiau virpantys minnow ar shad modeliai. Čia tas atvejis, kai vangiai plėšrūnei siūloma ir vangesnė „auka“ – vadovaujamasi natūralumo principu, nes juk visos žuvys žymiai lėtesnės. Ir jokio skirtumo – bus diena ar naktis, lis, snigs ar Paukščių Takas ant vandens paviršiaus nusileis.
Naktimis voblerių spalva yra svarbi tiek vasarą, tiek rudenį, tiek ir žiemą. Jei žuvis vangi, dar nereiškia, kad ji visiškai žliba, jos kitas jutiminis organas – rega, nesiatrofavo nuo rudeninio vandens žemos temperatūros.
Todėl mano masalai yra baltais (pieno baltumo), balto metalo ar juodais šonais, jų papilvės tokios pat arba dažytos ryškiai geltona, salotine, oranžine spalva. Net modelių nugarėlės neretai turi reikšmę – jos geriausiai šviesiai rudos, tamsiai mėlynos, samanų spalvos. Sunku paaiškinti, kodėl būtent tokios, o ne kitokios. Aš kalbu apie nugarėles. Gal kad šios spalvos natūraliausiai vandenyje atrodo.
Bet galimas ir kitas nugarėlių variantas – salotinės, akinančiai geltonos. Ir tokios naktimis yra netgi vienos geresnių. Be to voblerių šonai, kaip matote, visada yra labai ryškūs, tad man čia galai nesueina...
Kalbu apie tai, jog masalų šonai daugmaž vienodi, jie mažai varijuoja, faktas, kad yra gerai matomi, papilvės – irgi, bet nugaros gali būti įvairios. Kada kokia nugarėlė geriau – išsiryškinu bežuvaudamas.
Tendencijų, kurios susijusios su oru, vandens skaidrumu, apšvietimu (juk naktys gali būti šviesesnės ar tamsesnės) ligi šiol nepastebėjau. Gal nuo žuvų aktyvumo voblerių spalviniai deriniai priklauso. Bet žvynuotųjų aktyvumas – nuo prieš tai minėtų veiksnių. Turbūt reikėtų kiekvienąsyk užsirašinėti, kokios spalvos masalu esant kokioms žūklės sąlygoms pagauta viena ar kita žvynuotoji, gal per dešimt metų ir atsekčiau kažkokius bendrumus...
Veikiausiai jus glumina juoda spalva, nes juodų velnių naktimis (o jie tada bet kokiu metų laiku aktyvūs) mes nematome. Tai kaip žuvis gali įžiūrėti juodą voblerį, jei jis beveik visas taip nudažytas? Todėl, kad tik beveik, nes masalo uodega arba galva, arba papilvė ir nugara bus ryški salotinė, oranžinė, geltona. Na, bent jau šitai galiu paaiškinti.
Tai išties ramina nervus
Taigi nukulniavau prie Neries. Netingėjau eiti ir iki Nemuno, bet šeštas jausmas: reikia pabandyti prie akmeninės dambos...
Nedidelė ten ta damba, bebaigianti sugriūti, dydžiu su nemuninėmis nepalyginsi. Dėl ko ją kažkada miesto valdžia čia padarė, taip ir liko neaišku, bet vieta ten spiningauti neprasta, yra ir pakankamai gylio.
Užlipu ant riedulių virtinės galo, mėtau nesyk tamsoje sėkmę atnešusį salotine nugara, oranžiniu pilvu ir sidabriniais šonais minnow voblerį. Svaidau jį nedideliu kampu tėkmei ir atgal traukiu praktiškai vien prieš srovę. Lėtai, lėtai... Nieko.
Nulipu nuo dambos, paeinu kokius dešimt metrų žemiau ir dabar jau kitu vobleriu „šukuoju“ Neries vandenį. Tačiau jį svaidau skersai tėkmės. Šįsyk naudoju gerai spiningautojams žinomą shad modelį, perdažytais baltais šonais, su juoda nugara. Labiau jis man pasiteisindavo dieną, tačiau pabandysiu dabar, o gal...
Ir staiga – smūgis. Taip žiebė, kad net riešas linktelėjo. Sureaguoti spėjau, tačiau žuvis nepasikirto. Reikia pasakyti, kad naktį žvejo reakcija būna geresnė. Jei dieną kitąsyk į ką nors užsižiopsai, tai tamsoje paprasčiausiai nėra į ką žiūrėti.
Kita vertus, tamsoje dažniausiai žuvys „smeigia“ kur kas stipriau. Nors gal taip tik atrodo, nes, kaip ir sakiau, nesiblaškai, spiningas tiesiog suauga su ranka, gali jausti kiekvieną praplaukiantį ir į masalą atsimušusį šapą. Tiesą sakant, tų „šapų“ dabar upėje į valias – be perstojo plaukia apmirusios vandenžolės. O kibti galėjo stambus šapalas, galėto voblerį čiupti ir salatis – jų stilius...
Pamėtau, pamėtau toje vietoje, nesulaukiu pakartotino kibimo, pasislenku krantu dar kokius dvidešimt metrų. Žinau, kad čia tėkmė sulėtėja, dalis jos pasisuka priešinga kryptimi. Vasarą toje vietoje neretai kas nors užkibdavo.
Ir ne tik vasarą – bum... Yra! Traukiu, jaučiu, jog nelabai stambi žuvis, bet ir ne visai smulki. Tikrai ne lydeka, ne sterkas, šios plėšrūnės priešinasi kitaip. Ilgai nevarginu, parsitempiu į krantą – salatis. Toks „plius minus“ du kilogramai.
Grįžtu namo. Tiek nedaug, regis, žvejojau, bet pavargau. Irgi jokia naujiena – naktį pavargsti labiau. Gal kad tamsa savotiškai slegia.
O nuovargis visada ramina. Ir mat jį bala – prametė tai prametė tritaškį, kitąsyk įmes. Kartais ir krepšinyje kaip žūklėje – Fortūna gali šyptelėti, gali nusisukti...
Romualdas Žilinskas
