Tik nereikia nuleisti nosies
Mano spiningas ir masalai visada „kovinėje“ parengtyje. Čia pastarajam atvejui arba jei bet kuriuo metu sumanysiu tiesiog pramankštinti šalia tekančios Neries pakrantėje savo kaulus. Vilioklių trys dėžutės – tiek jų telpa į ant juosmens esantį dėklą. Apranga: šortai, marškinėliai, guminės basutės.
Einu pakrante ir stebiu, kas vandenyje dedasi. Aha, va, žemiau rėvos kažkas mailių pavaikė... Ešeriai švintant sukilo. Priešrėvyje ratilas platus nuvilnijo... Supratau, šapalas bulktelėjo. Ties tiesesniu kranto šlaitu, kiek arčiau vagos aukšlės į šalis pasipylė... Faktas, kad salatis bando pusryčiauti.
Bet aš noriu pagauti vakarykštę lydeką. Keistai gal skamba „vakarykštę“. Tačiau taip yra iš tiesų, nes vienoje įlankėlėje vakar tokiu pat metu du sykius griebė voblerį lydeka, užkibo, abu kartus traukiau, mačiau žuvį, bet nusipurtė nuo kabliuko. Po to kažkur pasitraukė arba nesileido apgaunama. Bet labai tikėtina, kad ji šįryt vėl ten tupi.
Ateinu prie tos įlankėlės. Kur mesti masalą žinau labai tiksliai – aną rytą plėšrūnė voblerį čiupo maždaug pusantro metro atstumu nuo išsikišusių iš vandens V formos dviejų vandenžolių stiebų. Jie tokie vieniši toje mažoje įlankoje, veikiausiai yra koks nors dugno kupstas ant kurio prisitvirtino tų augalų šaknys. Nes už tų iškeltų „Vivat pirštų“ – gerokai giliau, turbūt apie 1,2 m gylio. Lydekoms patinka tokie nelygumai, plėšrūnės priglunda prie jų priklausomai nuo saulės padėties, kad kūną slėptų šešėlis, ir laukia praplaukiančių žuvelių.
Daug negalvoju, kurį masalą rinktis. Aišku, kad tą vakarykščią, kurio gviešėsi lydeka – Lucky John Pro Basara SP, dydis 7 cm, panirimo gylis iki 1,2 m. Sako, kad geras masalas lašišoms, bet man jis geras ir Neries lydekoms, ypač ta spalva, kurio nugarėlė, kaip pavadino mano draugas „šviežio karvės mėšlo spalvos“, o šonai pilkšvi su blankiai melsvais ruoželiais.
Pirmas užmetimas nevykęs – stengiausi porą metrų už žolių nusviesti, kad, besukant ritę, vobleris jau plauktų reikiamai paniręs ties atitinkama vieta, o dabar pravedžiau per toli nuo žolių. Užmetu antrąkart. Tiksliai, kur taikiau, vedu – op! – yra, spurda... Traukiu neforsuodamas, kad vėl neatsikabintų. Prisivedu arčiau, matau, pakeliu paviršiun – švilpt vobleris pro pat galvą, vos spėjau savo plikę patraukti. Ir vėl atitrūko...
Gal dar ten pat tupi, reikia bandyti suvilioti. Trečią kartą traukiant masalą šalia žolių vėl – bac, pakirtau. Traukiu kaip kokį lobį, jau taip atsargiai, taip švelniai. Vėl matau žuvį, regis, net pažįstu. Ir dar matau, kad tik vienas apatinio trišakio gylys jai į snukio priekį įsisegęs. Suprantama, vėl parodo uodegą...
Mistika kažkokia. Su tuo ir kitais Pro Basara SP esu ne vieną ir stambesnę ištraukęs, kaip tai nepamenu atvejo, kad nusikratytų nuo kabliuko. Vakar dar net patikrinau – neatsilenkę, neatšipę trišakiai. Netipinė lydeka, Dievaž. Mėtau voblerį dar ir dar, imu kitą, bandau su anuo – trečio šanso tą dieną lydeka man nesuteikia.
Be ilgų išvedžiojimų pasakysiu, kad dar kitą rytą ją visgi išsitraukiau. Užkibo plėšrūnė tik voblerį užmetus – griebė, kai ritę gal penkis kartus pasukau. Ir toliau nuo žolių. Ta pati ar kita – nesuprasi, bet dydis tikrai vienodas. Nedidelė, vos kilogramą viršijo. Tačiau principo reikalas buvo – kas ką...
Kad lydekos turi tam tikras pamėgtas vietas – faktas. Neabejojama ir tuo, jog patogiausias pasalai gana greitai užima kitos lydekos, jei prieš tai buvusią plėšrūnę pagavo žvejai arba ji dėl kokių nors kitų priežasčių ji iš čia pasitraukė. Tačiau meškeriotojų supratimas apie tokias vietas kartais apsiriboja tuo, kad, jų manymu, jei aštriadantė vakar buvo pagauta, tarkim, po nulinkusiu karklu prie stataus kranto, tai būtent čia reikia tikėtis ir kitos lydekos. Arba jei anądien ten masalą bandė atakuoti plėšrūnė, tai šiandien ji irgi tupės ne kur kitur, o tik toje vietoje. Kaip matote iš mano pasakojimo, aš lygiai taip pat elgiausi.
Bet iš tiesų, taip nutinka tik tada, kai lydekai pasislėpti sąlyginai dideliame plote yra vos viena slėptuvė, o vandens lygis, oro sąlygos ir pan. išlieka stabilūs. Išties ši plėšrūnė yra gerokai mobilesnė, nei galvoja nemaža dalis žvejų. Pakitus aplinkos sąlygoms, ji lengvai pakeis ir savo pasalos vietą. Kita vertus, kažin kur labai toli ji nepasitrauks, nors tokio varianto irgi neatmesčiau, nes grobuonė upėje gali medžioti ir labai aktyviai, tačiau posakis „gera vieta lydekai“ turi kur kas platesnę prasmę. Aš veikiau sakyčiau, kad „geri plotai lydekai“, nes, tarkim, kur nors Nemune tai gali būti nemaža įlanka, ilga gili priekrantė ir panašiai.
Todėl, pabandžius vakarykštėje konkrečioje vietoje suvilioti plėšrūnę ir nieko nepešus, derėtų gerai prašukuoti didesnį aplinkinį plotą. Labai tikėtina, kad vakar ramiai tupėjusi kokioje nors nedidelėje duobelėje ir laukusi praplaukiančių pro šalį kuojų, lydeka šiandien išsiruošė pavaikyti gružlių ir pasirinko šalia esantį skardį šalia sėkliaus. Beje, stambios plėšrūnės yra sėslesnės nei smulkios. Turbūt patys neišrankiausi pasalai tinkamų vietų atžvilgiu ir sunkiausiai nuspėjami yra vadinamieji „peiliukai“.
Dar vienas stereotipinis požiūris – šias plėšrūnes kai kurie žvejai laiko vienišėmis arba bent jau nelabai toleruojančiomis savo gentainių artumos. Bandysiu paneigti tokią nuomonę.
Kiek teko pagauti lydekų, vasarą jos iš tiesų labiau nei kitais metų laikais pasiskirsto po vandens telkinį. Galbūt toks įspūdis susidaro dar ir todėl, kad pačiu šilčiausiu laikotarpiu aštriadantės apskritai prastai kimba. Tačiau pavasarį visuotinio karpinių žuvų neršto metu, nepražingsniavus pakrante nė dvidešimt metrų, galima pagauti dešimt lydekų. Panašiai būna ir vėlų rudenį.
Man yra pasitaikę atvejų, kuomet, pusę dienos švaistant į upės vandenį pačius įvairiausius masalus ir nuėjus ne vieną kilometrą, nesulaukiau nė menkiausio kepštelėjimo, bet vienoje vietoje, praktiškai nepakėlus kojų iš vietos, per likusį pusdienį pagavau tuziną aštriadančių. Jei jus stebina tokie skaičiai, galiu pasakyti, kad tai buvo 0,8 – 1,2 kg lydekaitės. Paprastai vienoje vietoje galima sužvejoti daug tik nestambių plėšrūnių. Žinoma, neaišku, kaip būtų, jei mūsų upėse plaukiotų apsčiai stambių lydekų, bet dabar jų nėra tiek, kiek norėtume, todėl ir sakyti, kad jos nesigrupuoja irgi negalima.
Aš esu trijų kvadratinių metrų plote pagavęs dvi po penkis kilogramus sveriančias lydekas, o trečioji panašaus dydžio man nusipurtė nuo kabliuko. Kelis sykius vienoje vietoje prie Nemuno dambų sužvejojau ir po tris 2,5 – 3,0 kg sveriančias lydekas. Tačiau tai būdavo spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje. Bet vieno dalyko taip ir nesupratau – lydekų pamėgtos vietos nei gyliu, nei kuo nors, kas man kristų į akis, nesiskyrė nuo kitų šalia esančių vietų. Visgi kažkuo jos buvo ypatingos, jei ten tūnojo ne viena, o kelios stambios plėšrūnės. Todėl baigdamas straipsnį norėčiau palinkėti žvejams nenuleisti nosies, jei didesnę dalį dienos meškeriojote, bet taip ir nesulaukėte nė vieno kibimo. Kartais laimė ateina tada, kai, regis, jau baigia išsekti viltys.
Romualdas Žilinskas
