Tarp spiningo ir muselinės. Pirma dalis
Kurį laiką pastebiu, jog Lietuvoje vis didėja susidomėjimas ypatingai lengvos klasės spiningais (ultralight) ir gaudymu mažais masalais. O tai džiugina, nes kuo daugiau būdų atrandi, tuo labiau tobulėji kaip spiningautojas. Žinoma, jau pakankamai seniai domimasi mikromasalais, tačiau anksčiau pagrindinę jų dalį sudarydavo vadinamieji mikroguminukai, kurie skirti ešerių žūklei. Niekas gyvenime nestovi vietoje, todėl net ir tokioje pakankamai siauroje srityje atsiranda naujovių ar įdomių gaudymo būdų.
Prieš pradėdamas kalbėti apie konkrečius metodus, iš pat pradžių norėčiau apsistoti ties ultralight sąvoka. Galbūt daugeliui ji ir aiški, tačiau nežinantiems vertėtų priminti, kadangi priešingu atveju galiu tam tikrais aspektais likti nesuprastas.
Kalbant plačiąja prasme, ultralight klasės įrankiu gali būti laikomas spiningas, kurio akcija iki 5–7 g, kai kuriais atvejais – iki 10 g užmetimo svorio. Geriausios jo savybės juntamos tuomet, kai tokio koto ilgis nesiekia daugiau 2,1 m, su retomis išimtimis – iki 2,5 m. Dėl šios priežasties, kartais skeptiškai žiūriu į kotus ant kurių yra užrašas 2–7 g , o ilgis siekia kone tris metrus. Kodėl negalima, tarkim, mažo voblerio mėtyti galingesniu ir ilgesniu spiningu? Be abejo išsiversite ir su tokiu, tačiau dėl to masalo pajautimas ženkliai kris žemyn.
Šį žūklavimo stilių pasirenka toli gražu ne kiekvienas žvejys, nes čia rekordinės žuvys papuola tikrai ne taip jau dažnai, kaip norėtųsi, o ir ne visiems priimtinas miniatiūrinių masalų (jie paprastai būna iki 5 cm ilgio ir 5 g svorio) svaidymas ir gana specifinės žūklavietės.
Kol šovė mintis...
Nors teoriškai kalbą vertėtų pradėti nuo gerokai paprastesnių gaudymo variantų, tačiau niekaip negaliu susilaikyti ir pirmąją straipsnio dalį skiriu kai kurių žvejų prieštaringai vertinamiems masalams. O tai ne kas kita, kaip spiningavimas muselėmis. Gali kilti klausimas, o kodėl muselių nemėtyti paprasčiausia museline meškere? Visgi manau, jog šiuolaikinis spiningas ir muselinė turi daug bendrų dalykų, ypač jei kalbėtume apie delikačius įrankius. Dėl šios priežasties nematau jokios tragedijos, jeigu spiningautojas sumano praplėsti savo akiratį ir atvirkščiai.
Pakankamai seniai mąstydavau, kaip mūsų vandenų žuvims pateikti netradicinį masalą spiningui – lengvą muselę. Muselininkams bepigu – jie turi konusinį valą, kurio pagalba ir nuskraidina beveik besvorį vilioklį. Išmėginau paprastą, tačiau itin ploną monofilamentinį valą (0,06–0,08 mm). Deja, rezultatas nedžiugino: masalas gal kiek ir paskrisdavo oru, bet tuojau pat tekšteldavo žemyn. O tai domindavo tik prie pat kranto tūnančius sprindinius šapalus. Veikiausiai suprantate, kas nutikdavo masalą pačiupus solidesnei žuviai.
Išbandžiau ir tuo metu plačiai reklamuojamas sbirulino plūdes (pačias mažiausias), bet irgi nieko labiau apčiuopiamo nenuveikiau. Padariau išvadą, kad tokiam žūklavimo stiliui tai nėra geras sprendimas. Žuvaujant su sbirulino plūdėmis nedidelio testo kotas gauna pakankamai nemenkas apkrovas. Dėl to nukenčia ir masalo žaismas, ir pakirtimo efektyvumas. Jei jau ryšitės taip gaudyti, vertėtų naudoti kiek galingesnės klasės spiningus (light).
Dar viena iš rimtesnių priežasčių – tai atsargus ir baikštus žuvų elgesys vidutinėse ir nedidelėse upėse. Pats puikiai matydavau, kaip kiršlys ar upėtakis domisi viliokliu, bet nesiryžta jo pulti. Ir tik nuėmus sbirulino plūdę reikalai bematant susitvarkydavo. Gal tai galioja ne visur, tačiau kiek bandžiau aš asmeniškai – tokia žūklė nesukėlė didelio pasitikėjimo. O patys žinote, jei netiki – tikrai nieko nesužvejosi.
Galiausiai šovė į galvą elementari, tačiau puiki mintis – kodėl nepritvirtinus paprasto švino gabalėlio prie muselės? Jau kurį laiką mikroguminukams meistravau galvakablius su laisvai kabančiu kabliuku (ofsetinių galvučių atitikmuo), todėl problemų nekilo – gavosi kuo tikriausia „jig muselė“.
Iš pat pradžių, kaip dažnai nutinka daugeliui, susikonstravęs keletą tokių vilioklių, ilgokai juos pralaikiau masalinėje. Ir kartą, kada kepinant vidurvasario saulei, su kolega nuklampojus ne vieną kilometrą gražiu upeliu ir nepasiekus jokių rezultatų, optimizmo visiškai nebeliko, akis užkliuvo už dėžutėje taip ilgai pragulėjusių minėtų masalų. Pirmas metimas ir išsyk – stuktelėjimas. Antras pravedimas – „imamas“ kiršlys supurto liauno spiningo viršūnėlę. Dar po kiek laiko į krantą išprašiau ir nediduką upėtakį. O tai pakuždėjo, jog pasirinkau reikiamą kryptį...
Plačiau apie masalą
Jau nemažai vandens per tą laiką nutekėjo, kai atradau geriausius šitokių masalų pravedimo būdus, todėl kai kuriomis paslaptimis ir norėčiau pasidalinti su jumis. Žinoma, kiekvienas žvejys visko neiškloja kaip ant delno – bet manau, tai galbūt kai ką užves ant teisingo kelio.
Tokiai žūklei reikia turėti, suprantama, dirbtinių muselių. O pastarųjų gauti ne taip jau ir lengva, kaip gali atrodyti iš pažiūros. Gerai, jei turite pažįstamų muselininkų, su kuriais galite sutarti dėl būsimų vilioklių, jie suriš museles. Priešingu atveju teks suktis kitaip – arba pirkti parduotuvėje (pasiūla tikrai nedžiuginanti) arba gamintis pačiam (patikėkite, smagiausias dalykas yra suvilioti žvynuotąją savos gamybos kūriniu).
Nesu muselinės žūklės entuziastas, todėl specialių priemonių ir medžiagų šiems masalams rišti neturiu. Todėl tenka verstis su tuo, ką randu po ranka. Tai įvairiausios plunksnos, kailio atraižos ir margaspalviai siūlai. Kai kada tenka ir vieną kitą retesnę medžiagą nusipirkti parduotuvėje. Patį rišimo procesą, nemanau, kad verta aprašinėti smulkiai, juolab kad šioje srityje, lyginant su muselininkais, jaučiuosi absoliučiai „žalias“. Patariu patiems eksperimentuoti, nes tai dažnai duoda puikius rezultatus. O elementarių žinių galima gauti ir internete – čia įmanoma peržiūrėti kiekvieną žingsnį, kaip surišama viena ar kita muselė.
Vis dėlto, kai kurie bendri muselių gamybos pricipai egzistuoja, į tai vertėtų atkreipti dėmesį. Bent jau aš laikausi teorijos, jog kuo natūraliau atrodys masalas – tuo geriau. Veikiausiai tai lemia, kad 90 % šių vilioklių pas mane yra išmarginti juodomis, pilkomis ir rudomis spalvomis. Nesakau, kad ryškesni akcentai nėra tinkami, tačiau jie pasiteisina, bent jau man, drumstesniame vandenyje. O jei upės pakilusios ir matomumas ribotas, tai kur kas rezultatyvesni pasirodo paprasčiausi smulkūs vobleriai.
Skaidresniuose upių ruožuose, mano „topinis“ šio tipo masalas išlieka nepakitęs jau ilgą laiką – tai samanos spalvos kūnelį ir tamsiai rudą plunksnelę turinti muselė. Ja esu suviliojęs daugelį mūsų krašto upėse gyvenančių žvynuotojų. Įvairiausi smulkūs pamarginimai, puošimai, atvirai pasakius, labiau veikia patį žvejį psichologiškai, nes vargu ar per sekundės dalį žuvis sugeba šias smulkmenas pamatyti. O netikėtumo veiksnys šioje žūklėje yra itin svarbus.
Toliau jau belieka tvirtinti ploną vielutę, iš jos suformuoti dvi mažas kilpas ir užspausti švino šratelį. Tačiau kokį pastarojo svorį pasirinkti – klausimas yra keblus. Savaime suprantama, jog kuo masė bus didesnė, tuo masalas toliau skries. Kita vertus, tuo greičiau leisis ir į dugną. Todėl paprastai naudoju 0,5, 1,0, 1,5 ir 2 g svorio galvutes. Taip galima prisitaikyti praktiškai prie bet kokių žvejybos sąlygų. Mano nuomone, universaliausi būtų 1 g viliokliai, jais visada pradžioje pradedu žvejybą.
Kurį laiką, teko daug eksperimentuoti ir su masalų dydžiais: bandžiau tiek pakankamai stambias muses, tiek ir visai mažas vabzdžių imitacijas. Galiausiai nusprendžiau, jog tarpinis variantas, daugeliu atvejų pasitarnauja geriausiai. Orientacijai galiu pasakyti, kad tai bus masalai, kurie surišti ant Nr. 8–10. kabliukų. Paprastai miniatiūrines „jig museles“ nuolatos puola smulkmė (kita vertus, kibimas tada beveik visuomet garantuotas), o štai didelio „kalibro“ vabalus neretai stambesnės žuvys dėl vienų ar kitų priežasčių ignoruoja.
Bus daugiau.
Nerijus Rimkūnas
