Tarp spiningo ir muselinės. Antra dalis
Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad daugiau nei 80 procentų savo žvejybinio laiko spiningaudamas muselėmis praleidžiu upėse ir upeliuose. Tai visiškai logiška – tekančiame vandenyje gyvena gerokai daugiau žvynuotųjų rūšių. Visgi labiausiai mėgstu vidutinio dydžio upes, o labiausiai – jų aukštupius. Tai būtų Dubysa, Šventoji ir panašios upės.
Šiek tiek detaliau norėtųsi apsistoti ties gaudymo technika ir pakalbėti, kaip reikėtų spiningauti pasunkintomis muselėmis, kadangi tokia žvejyba nėra paremta principu „meti – trauki“. Galbūt mano patarimai tikriems muselininkams ir pasirodys vaikiški, tačiau dauguma meškeriotojų specializuojasi žuvauti tam tiktais būdais, o kituose jie yra, švelniai tariant, tik diletantai. Todėl rašau iš spiningautojo pozicijų...
Kaip žuvauti tekančiame vandenyje
Taigi ankstyvas rytas, mes stovime prie upės kupini entuziazmo. Dievinu šias akimirkas. Iškyla klausimas: kur ieškoti žūklaviečių, gilesniuose ar seklesniuose ruožuose pirmiausiai bandyti laimę? Jei tuo metu yra šiltasis metų laikotarpis, geriausiai ten, kur rasime srovių sandūrą, verpetus. Paprastai tokios sąlygos susidaro iškarto už slenksčių, ties upių, kurių dugnas nuklotas žvyru ar didesniais rieduliais, posūkiais.
Šias žūklavietes galiu įvardinti kaip vienas iš pačių patikimiausių. Masalą čia, geriausia švystelėti skersai srovės, link kito kranto. Vos tik muselė tekšteli vandenin, valą išsyk įtempiu, ir leidžiu srovei vilioklį tėkmei panešti keletą metrų. Dažnai pasitaiko, kad to žuvims ir pakanka – „kala“ taip, jog net ritės stabdys sužviegia.
Jeigu kibimo nesulaukiu, pradedu sukti ritės rankenėlę lėtu tempu, tuo pat metu atlikdamas švelnius trūktelėjimus spiningo viršūnėle. Tik patariu viską atlikti kuo delikačiau, nes čia – ne tvičingavimas, o masalas – ne vobleris. Be abejo, perskaičius, viskas atrodo paprasta ir aišku, tačiau, kada esi įsibridęs į upę, tenka kaip reikiant pasukti galvą, kaip kuo geriau mažą masalą pateikti kasdien vis išrankesnei žuviai.
Kita žūklavietė, į kurią patariu atkreipti dėmesį, tai ilgos besiplaikstančios srovėje vandenžolių kasos. Jei jos šalia statesnio kranto, gali būti, jog kažkur netoliese, priedangoje, budi rubuilis šapalas ar nuostabiomis spalvomis išmarginta upėtakis. Tokiu atveju, visada atsistoju žemiau minėtos vietos ir sviedžiu sunkesnį nei 1 g masalą prieš srovę. Jam pradėjus skęsti, pradedu dirbti kaip išmanydamas: kartais, kelis kartus smarkiau trūktelėjęs, surenku laisvą valą, o kartais priverčiu vilioklį šokčioti kaip patrakusį maža amplitude.
Tai atlieku paprasčiausiai sukdamas ritės rankenėlę, o kitos rankos pirštu prilaikydamas slenkantį valą. Be abejo, nemažą vaidmenį atlieka ir laisvai su musele pritvirtinta švininė galvutė, priverčianti „vabzdį“ tiesiogine to žodžio prasme plazdėti. Jeigu muselę rištume ant tradicinio galvakablio, efektas sumažėtų daugiau nei per pusę – tuo ne kartą esu įsitikinęs praktiškai.
Nepamanykite, kad tik mano išvardintose vietose dera išmėginti museles. Anaiptol, viskas priklauso nuo vandens skaidrumo ir nuo upės lygio. Todėl duobes, lėtesnės tėkmės ruožus labiausiai verta tikrinti pavasarį, rudenį, kada atvėsta vanduo, ir tuomet naudoti didesnes bei sunkesnes museles. Aišku, net vidurvasarį, eidamas pro šalį, neretai keliais pravedimais patikrinu ir tokias žūklavietes. Šiltuoju metų laiku jos gali būti rezultatyvios per patį vidurdienį, kai žuvys slepiasi gelmėje nuo tiesioginių kaitrių saulės spindulių.
Gali pasirodyti keista, tačiau jei tik yra galimybė, gana dažnai stengiuosi vilioklį traukti kartu su srove. Net aptikęs perspektyvesnę vietą, nepatingiu kitąsyk ją apeiti, kad tik išvengčiau traukimo prieš upės tėkmę. Kiek pastebėjau, šitokio masalo traukimas pasroviui rezultatyvesnis, kai žvynuotosios būna itin atsargios, vangios. Beje, muselės vedimas pavandeniui dažniau padėdavo suvilioti ir stambesnių laimikių.
Spiningavimas stovinčiame vandenyje
Kalbant apie museles (nebūtinai mano „pasunkintas“, kalbu apskritai), net sunku įvardinti tas žvynuotąsias, kurios ignoruoja šį vilioklį. Be abejo, nemažai reikšmės turi ir konkreti upė. Vienose vyrauja lašišinės, kitose – karpinės žuvys. Aš asmeniškai mėgstu tokias upes ir jų ruožus, kuriuose net negali nutuokti su kuo turėsiu reikalų, kadangi čia gali pasitaikyti ir sprindinė aukšlė, ir kelių kilogramų lydeka, ir taip visų geidžiamas upėtakis. Taip spiningauti juk kur kas įdomiau – išlieka nuolatinė intriga.
Nors ankščiau minėjau, kad daugiausia tokiu būdu žūklauju upėse, tačiau stovinčiame vandenyje taip pat įmanoma šį bei tą nuveikti. Bent jau aš orientuojuosi į raudes ir ešerius. Kokie pagrindiniai skirtumai išryškėja žuvaujant ežeruose ir tvenkiniuose?
Visų pirma, reikalingi kur kas tolimesni masalo užmetimai, kadangi žvynuotosios nėra linkusios meškeriotojo prisileisti arti. Faktas, kad toliau užmesti vilioklį padeda plonesnė gija. Antra ypatybė – reikalinga kur kas sudėtingesnė masalo animacija. Reikia akcentuoti, kad upėse vilioklio žaidimui įtakos turi tėkmės stiprumas, kuris skirsis atskiruose jų ruožuose, nes net ir pačios upės visumoje būna greitesnės ar lėtesnės, kas vienus masalus gali paversti kibesniais ar prastesniais už kitus. Čia yra visiškai kitaip – jei jau radai atitinkamam viliokliui gerą pravedimo būdą, jį gali kartoti bet kuriame kitame panašiame vandens telkinyje.
Pradėkime nuo raudžių. Šių nuostabiu apdaru pasipuošusių žuvų patariu ieškoti vandens žolynų tankmėje. Ankstyvais rytais, bei saulei leidžiantis jos įsidrąsina ir įvairiausius vabzdžius nuo vandens paviršiaus rankioja atviresnėse vietose. Štai tada ir palankiausias metas bandyti pergudrauti raudes.
Greičiausiai pasiekti šių žuvų ganymosi vietas padės nedidelė valtis. Tik atminkite, jog būtina laikytis kuo didesnio atstumo nuo būsimo laimikio. Pamenu, vienoje negilioje senvagėje vis nepavykdavo pergudrauti raudonakių. Rodėsi, viską darau, taip kaip reikia, bet rezultatas – niekinis. Dar labiau į neviltį varė plūdininkai, į savo skiaures dėdami pagarbos vertas žvynuotąsias.
Nelemtas mazgas atsirišo, kaip visada netikėtai – po eilinės nerezultatyvios žvalgybos, ruošiausi plaukti į platesnius vandenis. Kadangi jau įdienojo, o skrandis rodė aiškias pretenzijas dėl maisto, nutariau stabtelti netoli kranto medžių pavėsyje ir sukirsti keletą sumuštinių. Gyvybės aplinkui nesimatė. Užkandęs prisiminiau, kad reikia paruošti galingesnį spiningą velkiavimui. Taip besikrapštant praėjo koks pusvalandis.
Pakėliau galvą ir pro poliarizuotus akinių stiklus išvydau stulbinantį vaizdelį: apie 20 metrų nuo mano valties, pakraščiu plaukė solidžių raudžių būrelis. Tai viena, tai kita staiga mesdavosi link paviršiaus ir kažką pagriebdavo. Nieko nelaukęs, švystelėjau juodą kaip anglis muselę į tą pusę. Pliaukšt – ir kotas demonstruoja savo išlinkimą. Puikus laimikis rankose, kuris tuojau pat keliauja atgalios (kulinariniu požiūriu ši žuvelė – tikrai ne iš skaniųjų).
Ištraukęs keletą žuvų, nutariu pasiirti kiek arčiau, nes iš valties toli užmesti masalus sėdint nepatogu. Priartėjau prie žuvų pulko, bet raudės išdidžiai zuja toje pačioje vietoje, o į vilioklį absoliučiai nereaguoja. Vėl keli grybšniai atgal – vėl plono valo įsitempimas iki ribos, kovojant su smarkiai besipriešinančiomis žvynuotosiomis. Nuo to karto visados stengiuosi išlaikyti kuo didesnę distanciją tarp savęs ir šių nuostabių žuvų.
Esu pastebėjęs, kad raudėms be galo patinka lėtai į dugną besileidžiantis vilioklis. Kitas retai žuvelių ignoruojamas variantas: masalui leidžiu skęsti 0,5 –1,0 m (priklausomai nuo žūklavietės gylio), tada pritraukiu jį iki vandens paviršiaus ir darsyk stipriau trukteliu. Muselė neretai net šokteli į viršų. Darau pauzę, leidžiu muselei laisvai skęsti. Patikėkite, reta raudonpelekė atsispiria pagundai nečiupti taip vedamo vilioklio...
Turbūt daugeliui gali pasirodyti keista ir nesuderinama, bet ešeriai, tam tikrais atvejais labai sėkmingai gaudomi ir muselėmis. Aš asmeniškai tokį masalą siūlau labai skaidriuose karjeruose ir ežeruose, ir ypač ten, kur dryžuotieji į valias prisižiūrėję mažų guminukų. Gaudymas gerokai skiriasi nuo prieš tai aptarto būdo.
Dabar jau reikalingi sunkesnės galvutės (2.0–2,5 g), ir plonas, nestoresnis nei 0,1 mm diametro monofilamentinis valas. Spiningavimas tokiu būdu nėra ypatingai azartiškas, netgi galėčiau sakyti nuobodokas, bet esant nekibai, gali padovanoti labai gražių ešerių.
Gaudymo esmė paprasta: susiradęs, mano nuomone, perspektyvesnę vietą (tarkim, staigų dugno nuolydį), užsiinkaruoju ir kantriai iščiupinėju kiekvieną dugno užkampį. Kartas pabosta į didelę gelmę skandinti lengvą masalą, bet niekur nedingsi. Visas gaudymas vyksta išskirtinai priedugnės sluoksniuose. Keletas švelnių trūktelėjimų spiningo viršūnėle – ir vėl kontaktas su dugnu. Ir taip milimetras po milimetro iššniukštinėju visą mane dominantį telkinio plotą. Galiu garantuoti, kad jei turėsite kantrybės, nors keletą žuvų tikrai suviliosite.
Rodos kiek galėjau, tiek papasakojau, apie šį labai įdomų žūklavimo būdą. O visas vingrybes siūlau išsiaiškinti prie savo pamėgto vandens telkinio – juk atradimo džiaugsmas toks saldus...
Nerijus Rimkūnas
