Švento Petro gimtinėje. Pirma dalis

Žodžiu, įprastinis kažin kelintas pavasaris, kada meškeriotojai vis dažniau eina prie vandens ir tikisi, kad už savaitės kitos, kol kas dar ne itin geras žuvų kibimas taps geresnis ir bus galima suvilioti įvairesnių žvynuotųjų. Taip ir nutiks, tuo neabejoju. O po to bus vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris...

Regis, šiuo metų laiku grįžti mintimis į praeitį lyg ir nevertėtų, reikėtų galvoti apie rytdieną, tokie dalykai labiau būdingi niūriems lapkričio vakarams. Tačiau šiandien saulėtas dangus nukėlė ten, kur buvau ir galbūt dar būsiu, deja, ne su visai bičiuliais, nes jų paprasčiausiai jau nebėra. Nors, tiesą sakant, tąsyk vasara buvo mažiau giedra nei dabartinis pavasaris, ištisai lijo...

Žvejoti, žvejoti, žvejoti...

Na, ir vandens aplinkui! Čia aš jau kalbu ne apie nusibodusį tais metais lietų, bet apie Molėtų apylinkes. Kad ir kur pažvelgsi – ten ežerų akys blizga – žvejo širdį melsvais, pilkšvais ir žalsvais tonais džiugina. Iš Kauno važiuojame į kaimo turizmo sodybą Pagraužės kaime minėtame rajone.

Mūsų bendrakeleivis – šviesios atminties jonaviškis Ričardas Adamonis – vos spėja atsakinėti į klausimus ir komentuoti kiekvieno pakely pamatyto vandens telkinio ichtiofauną. Suprantu, kad jo meškeriojimo stažas didesnis nei mano, bet niekaip negaliu suvokti, kaip galima atsiminti visus šių ežerų ir ežerėlių vardus ir smulkiai pakomentuoti, kada, kur ir kaip buvo juose žvejota. Ričardo žodžiai – tikras opiumas žūklės narkomanams, nusprendusiems dvi dienas svaigintis nuošalumu, gamtos grožiu ir, suprantama, žuvų gaudymu.

Kelionė tikrai neprailgsta – nė nepastebime, kaip ištįsusiais kaklais ir priešnirvaninėje būsenoje pasiekiame laikinu prieglobsčiu tapsiančius kaimo turizmo sodybos apartamentus. Išlipęs iš mašinos netenku žado: Viešpatie aukštielninkas! Jei reikėtų spėti, kur gimė meškerės brolių globėjas Šv. Petras, pirmenybę atiduočiau šioms vietoms.

Beje, sodyba pastatyta savotiškame pusiasalyje miške, kurį iš visų pusių supa ežerai. Pažvelgi į kairę – Šaminis, dešinėje – Galuonis, tiesiai už pušynėlio – Galuonis, kiek toliau besijungiantis su Dumbliu. Malonumai ranka pasiekiami, norisi viską mesti ir žvejoti, žvejoti, žvejoti... Aišku, galima ir grybauti, nes grybų pilnos pakelės, net į mišką lįsti nereikia. Tik va problema – vienu metu negali būti visose vietose.

Didesnioji dalis mūsų draugijos ilgai nedelsia ir dingsta – jie bandys spiningauti. Atvirai pasakius, net nežinau, kurį ežerą šios dienos žūklei pasirinko. Tik Aivaras, aš ir mano atžala Martynas pasiliekame ir ruošiame jaukus. Sunkiausia pastarajam meškeriotojui: kai tau vos septyneri metai, laukimo pusvalandis gali virsti amžinybe. Martynas nenustygsta ir kas kelios minutės užduoda tą patį klausimą: „Tėti, kada eisime žvejoti?“ Bet iki to malonumo dar toli – pasigaminę prievilą pėdiname ruošti žūklavietės.

Dar prieš atvažiuodamas į „Šv. Petro gimtinę“ susirinkau atitinkamą informaciją ir buvau nusprendęs, jog meškeriosiu žuvis naktį. Sodybos šeimininkas Kęstutis telefonu nupasakojo vietinių žuvų rūšinę sudėtį ir įpročius, tad žūklė tamsiu paros metu vidurvasarį, mano galva čia turėtų būti perspektyvi. Aišku, jei leis oro sąlygos, nes dangus – lyg gręžiama kempinė, nors popietė ir nelabai vėsi. Dėl šios priežasties nepasinaudoju šeimininko patarimu plaukti į kitą Galuonio krantą, kur per naktį „karšių maišą galima pagauti“.

Giliai įsmigęs į ežerą keliasdešimt metrų nuo sodybos esantis lieptas man pasirodo pakankamai gera vieta su meškere sutikti aušrą. Tik reikėtų šalimais suvešėjusių vandenžolių kiekį sumažinti. Jei liūtis naktį pasirodys stipresnė už mano kantrybę, galėsiu pasislėpti čia pat pastatytoje palapinėje arba sugrįžti į jaukų kambarį.

Trise sulipame į vieną valtį ir šalia liepto gerokai praretiname Galuonio augmeniją – aplinkui vandens lelijų plantacija sužėlusi gana tankiai ir naktį pataikyti užmesti meškerę į langus tarp jų bus tikrai sudėtinga.

Gal valandą paplušėję supilame jauką. Tai pirktinis prievilas ir konservuoti kukurūzai, šutintos perlinės kruopos – bus pakankamai neblogas užkandis ir karšiui, ir lynui. Bent jau aš to tikiuosi.

Mano manymu, ežere turėtų būti ir ungurių, o šamų Galuonyje tikrai yra – šeimininkas pasakojo, kad pernai žvejai pagavo du ūsuočius, sveriančius daugiau kaip dešimt kilogramų. Beje, jis pats taip pat meškerioja. Tačiau ne šiuose vandenyse – pono Kęstučio Žibėno pomėgis – karpių gaudymas, o šių žuvų čia nėra (kalbu apie būtąjį laiką) arba bent jau ne tiek daug, kad vertėtų gaišti laiką.

Šaminis, kuriame nėra šamų

Po penkių minučių mes prie Šaminio. Pakeliui dar spėjame persimesti keliais žodžiais su Daliumi ir Rimu, kurie pagavę po keletą juodų lyg derva šio ežero ešerių, nutarė ieškoti laimės platesniuose Galuonio ar Aiseto vandenyse.

Anot jų, Šaminiame „rimtam“ spiningautojui įsibėgėti nelabai yra kur – ežerėlyje aibė 100–150 g dryžuočių. Veikiausiai turėtų būti ir stambių lydekų, bet jos kažkodėl šiandien kibti nenori. Na, taip – didelės žuvys visada čiumpa masalus vakar arba rytoj, arba ten, kur mes nežvejojame.

Tačiau Mažvydas su Ričardu – vienas nuo kranto, o kitas iš valties – visiškai pasitenkina tokia žūkle ir ežero keisti nesiruošia. Aivaras taip pat sėda į valtį. O mudu su Martynu prisijungiame prie Mažvydo. Beje, pastarasis irgi iš tų jaunesnių meškeriotojų kategorijos, nors gal tiksliau yra „pereinamajame lygmenyje“, tad mano sūnui bus smagiau šalimais žvejoti.

Šaminis – nedidelis ežeriukas ir vienu žvilgsniu galima aprėpti jį visą. Krantai „liūliuojantys“, tankiai apaugę medžiais. Vanduo telkinyje tamsus, dugnas durpingas. Ežero paviršiuje beveik nėra jokios augmenijos, giliau – kai kur smulkios vandenžolės.

Kažkada Šaminis garsėjo savo lynais, dabar jų telikę vienas kitas, retai pasitaiko ir karosų. Bet užtat ešerių – lyg velnių pragare. Juodi nelabieji ir baisiai pikti – „kerta“ ripeių uodegėles, atrodo, lyg dantis turėtų. Aišku, ne iš gero gyvenimo tokie pasiutę.

Meškeriotojams tai tik į naudą – sudrebina nė šimto gramų nesiekiantis žuveliokas jautrų spiningą lyg kilograminis lydys. Malonus jausmas. O „tikrų“ lydekų Šaminiame taip ir nepagavome. Aš vieną piršto dydžio aštriadantę suviliojau, kitą – „legalią ant ribos“. Bičiuliams irgi panašių gabaritų margašonės kibo. Šeimininkas tikino, kad pastarųjų metų Šaminio rekordas – 7 kg lydeka. Gal tai buvo šio ežero karalienė?

O kurgi Šaminio šamai? Apie juos nutylima. Galimai kažkada jie čia plaukiojo, kol ežeras neuždumblėjo. Aplinka keitėsi, bet telkinio pavadinimas – ne. Ir taip daug kur – jei ežeras pavadintas Lydekiniu, visiškai nereiškia, kad jame yra aibė lydekų, o Lyniniame nebūtinai kimba poros kilogramų lynai. Gal tik Karosinis visapusiškai pateisintų savo vardą...

Vakarėjant suskaičiuojame savo laimikius. Dalius su Rimu ir Jonas su bičiuliu maišė Galuonį ir Aisetą. Laiko turėjo ne kažin kiek, todėl tepagavo keletą ešeriukų ir smulkių lydekaičių – sodybos prieigose pernelyg seklu ir žolėta, norint geriau paspiningauti, reikia plaukti toliau.

Tačiau tie, kurie liko Šaminiame, buvo visai patenkinti – į valias prilupo vietinių ešerių. Jie čia ne tik pajuodę, tačiau beveik neturi dryžių. Ričardas su Aivaru, žuvavę iš valčių, sugebėjo suvilioti po pusę kilogramo sveriančius kuprius. Na, o tuos mažesniuosius net ir vaikams – Martynui su Mažvydu – gaudyti nusibodo. Gaila, kad oras pasitaikė besikeičiantis, kitu atveju laimikiai garantuotai būtų įspūdingesni.

Dalį ešerių pasilikome – bus žuvienei. Sriubą, kaip visada, virs Ričardas – jis ne tik labiausiai patyręs ir puikus žvejys, tačiau ne ką menkesnis kulinaras. Bet tai – vėliau, o dabar – eime kepti šašlykų...

Tęsinys kitame rašinyje.