Švento Petro gimtinėje. Antra dalis
Tęsiu pasakojimą Molėtų krašto ežerus, kur žuvų – begalybė. Tačiau yra viena problema – jas reikia mokėti pagauti. Nors gal vien mokėjimo neužtenka, manding, kad užsispyrimas irgi turi daug reikšmės. Na, bet neužbėgsiu į priekį – skaitykite ir viską suprasite.
Kol draugai kuria laužą šašlykams ir vaišinasi alumi, aš kartu su jaunosios kartos atstovais mėginsiu pažvejoti ant liepto, kur atvažiavę suvertėme beveik kibirą jauko. Čia randame dar vieną meškeriotoją – ponas Remigijus, poilsiaujantis toje pačioje kaimo turizmo sodyboje, taip pat mėgsta žuvauti. Per kelias valandas jis išsitraukė apie dešimt „delninių“ karšiukų bei tuziną kuojų ir ruošiasi eiti namo – jau visai vakarėja. Trumpai aptariame tai, ką paprastai aptaria meškeriotojai, ir pasikeičiame vietomis.
Nors ir vėl pajaukiname, tačiau mums nekimba. Užmestos waggler plūdės stovi kaip įbestos ramiame vandenyje ir net nesiruošia signalizuoti apie ragaujančias masalą žuvis. Vienintelis Dalius, kuris su 6 m ilgio sportine meškere vėliau prisijungė prie mūsų, iš vidurinių vandens sluoksnių traukia įvairias smulkias žvynuotąsias vieną po kitos.
Nenuostabu – jo įranga labai subtili, o mes su match meškerykočiais į žūklavietę „įtupdėme“ 3–5 g „vaglerius“ ir gaudome nuo dugno – arba kabliuką praris „rimtos“ žuvys, arba niekas. Kol dar visai nesutemo, ant liepto susirenka ir žiūrovai, o tai, kaip žinia, gaudant didesnes bei atsargesnes žvynuotąsias, paprastai teigiamų rezultatų neatneša.
Galuonyje iki vidurnakčio
Prieš temstant išsigiedrija, slėgis kyla ir Galuonio ežerą apgaubia tirštas rūkas. Smarkiai atvėsta. Kadangi laimikiai sulig masalinėmis žuvelėmis, pradžioje žiūrovai, o po to ir Dalius apleidžia „žaidimų aikštelę“ – pėdina vakarieniauti. Į sodybą prikalbinu eiti ir Martyną, ant liepto liekame tik mudu su Mažvydu.
Dar sykį gausiau pajaukinu, pasikeičiu sistemėlę ir užsirišu lengvesnę 1,5 g plūdę su šviesele bei gerokai plonesnį pavadėlį – nusprendžiu laukti iki vidurnakčio. Jei iki to laiko nekibs, prisijungsiu prie linksmai šalia laužo klegančios draugijos, tikiuosi, kad šašlykų ir dešrelių man dar bus palikę.
Atvirai pasakius, kažin ko nesitikiu, sėdžiu be didelio entuziazmo – labiau tik todėl, kad ilgai dirbau valydamas žūklavietę nuo augalijos ir gaminau jauką. Išretinau lelijyne nemažą plotą, gal ne taip kruopščiai, kaip norėjau, tačiau darbo vis tiek įdėta nemažai. Juolab, gerokai atvėso, teko prašyti Mažvydo, jog atneštų sodyboje padėtą striukę.
Pirmo ženklo, kad ir 1,5–2,0 m gylyje prie liepto yra stambių žuvų, ilgai laukti neteko. Keletą kartų krustelėjusi plūdė su didėjančiu pagreičiu ėmė nirti ežero vidurio link. Klasikinis lyno kibimas! Pakirtau, pajutau stiprų muistymąsi aname valo gale, bet tik tiek – kabliukas pernelyg silpnai įsmigo laimikiui į lūpas.
Nejučia prisiminiau tais pačiais metais birželio mėnesį nutikusį panašų atvejį. Tai buvo irgi kaimo turizmo sodyboje, irgi ežere, irgi žuvaujant nuo liepto – dvi stambios žuvys (įtariu, kad lynai, o kas daugiau?) irgi „sėkmingai“ atsikabino nuo kabliuko. Suprantama, sodyba, ežeras ir lieptas – kiti, bet situacija – identiška. Trissyk nusispjoviau, nors nesu ypatingai prietaringas.
Po geros valandos mano plūdė-žiburėlis dar kartą suvirpėjo. Vos vos matomai. Tada pakilo ir pradėjo lėtai slinkti tamsiu ežero paviršiumi. Jei būčiau nesėkmingai pakirtęs, tikrai neatspėčiau, kas ragavo kukurūzo grūdą su musės lervomis. Meškerykotis perlinko ir net neištraukus iš vandens, tapo aišku, kad masalu susigundė ne visai mažas karšis.
Laimei, šalia buvo Mažvydas – lieptas aukštas, graibšto neturiu (žioplys, palikau sodyboje) ir tik su jaunojo kolegos pagalba šiaip taip įveikiau maždaug poros kilogramų plačiašonį.
Tačiau tai – vienintelis laimikis iki vidurnakčio. Mažvydas dar ligi tol buvo pradėjęs žiovauti, tad ilgai nelaukia ir eina miegoti. Aš vis dar dvejoju.
Dalius iš sodybos atneša mano ilgakotį graibštą ir įkalba tęsti žūklę ilgiau. Šalta lyg rudenį, ežerą gaubusi migla sėda ant drabužių, drėgna, tad stypsoti visą naktį menkas malonumas. Visgi pasiryžtu ir lieku. Ir tikrai ne be reikalo.
Penki su pliusu
Dar tamsoje prieš brėkštant prasideda tikrasis kibimas. Nesileisdamas į smulkmenas pasakysiu, kad pagaunu dar keturis panašių gabaritų karšius. Vienas plačiašonis sugebėjo apsukti valą apie vis dar likusių žūklavietėje lelijų lapus ir nutraukė valą, kitas karšis paspruko pasilikęs sau tik kabliuką.
Rytą sutinku su dar lengvesne 1,2 g stacionariai pritvirtinta plūdele. Iš tiesų čia slankiojančios net nereikia, tačiau naktį su tokia lengviau pataikyti į norimą vietą, nes karšiai kimba vos 1,5 kvadratinio metro plotelyje, į kurį ir bėriau jauką.
Tamsoje galbūt būtų sunku orientuotis, kur tiksliai užmesti masalą, bet pasilikęs orientyras – didžiulis neprasiskleidusios lelijos pumpuras šalia dviejų ližės dydžio lapų. Kita vertus, lazda turi du galus – čia aš apie anuos pasprukusius karšius...
Galutinai prašvitus masalus viena po kitos pradeda kibti raudės. Užpuola jos masalą didžiuliu būriu, tačiau „imamų“ pasitaiko vos viena kita. O po to užkepina saulė, kaip ir privalo kepinti liepos mėnesį, kibimas visiškai nurimsta.
Susumuoju rezultatus: penki nemenki karšiai, keletas smulkių tos rūšies atstovų, penkios „normalios“ kuojos ir tiek pat raudžių. Hm, gal ir vertėjo ant liepto praleisti visą naktį...
Antra diena sodyboje praeina be didesnių žvejybinių nuotykių. Man – garantuotai, nes aš miegu, o visi kiti meškerioja. Tiksliau – spiningauja. Antras bičiulių „užplaukimas“ į Galuonio vandenis, taip pat irstymasis po Aisetą ir bandymai pagauti ką nors stambesnio, jiems baigiasi nesėkmingai. Vėlgi nesistebiu, nes meteorologinės sąlygos keitėsi kardinaliai – savaitę užsitęsusius lietingus orus pakeitė totali giedra.
Gelbsti vienintelis Šaminis. Tačiau čia Martyno ir Mažvydo „valdos“ – vaikai, kaip ir vakar, smaginasi mikroguminukais erzindami panašius į nuodėgulius to ežeriuko ešerius: pagauna, meta atgal, pagauna, meta... Čia tiek dygliuotųjų ir jie tokie alkani, kad nepaiso jokių orų pokyčių.
Tačiau gero – po truputį. Susikrauname mantą, padėkojame sodybos šeimininkams ir riedame atgal į asfaltuotą ir betono mūrų pridygusį miestą. Aš dar tarsi sapne – nemeluosiu, labai patiko, todėl mintyse randuosi prie ežero, galvoju apie tai, ką sužvejojau, ko nesužvejojau, ką galėjau bandyti žvejoti...
Bičiuliai snūduriuoja, tik Ričardas šnekučiuojasi su vairuotoju. Pakeliui sustojame vidury miško. Na, ta proga, kad galutinai išsipiltumėm iš organizmo vakarykščią alų.
Vyrai vėl sulipa į automobilį, nori greičiau grįžti namo, jie pavargę po šios dienos irklavimo varžybų. Tačiau Ričardas paprašo truputėlį lukterėti: „Einam, parodysiu ežerą, kurio niekas nežino. Pasiimk spiningą – kelis sykius švystelėsi.“
Tokiam gundymui negaliu atsispirti, kita vertus, aš visą pusdienį pramiegojęs, tad pilnas jėgų. Tačiau iš kur pas jį tiek energijos, juk gerokai vyresnis už bet kurį mūsų?
Toli eiti nereikia – gal už puskilometrio nuo miško keliuko tarp medžių pamatau saulėje blyksintį vandenį. Ir išties ten ežeriukas – toks nedidelis, apvalus, krantai samanoti, apaugę gailiais, kai kur pūpso viksvų kupstai, aplink senos pušys stiebiasi, o viduryje to ežero geltonuoja lūgnių žiedai – nerealiai gražu.
Priartėti prie vandens bijau, žinau, kad panašūs telkiniai gali būti labai apgaulingi – vienas žingsnis ne ten ir įsmuksi iki juosmens pelkėje. Bet Ričardas patikina, kad taip nenutiks, čia buvęs ne sykį.
Stoviu ant kranto ir žiūriu žemyn. Ir tikrai būtent toks įspūdis, nes ties sausumos kraštu veriasi bedugnė – nors vanduo čia skaidrus, gintaro spalvos, bet akys dugno nepasiekia. Užmetu mažą tvisterį pamautą ant poros gramų galvakablio kabliuko ir nelaukęs, kol nusileis ant grunto, vynioju valą. Gal penkis sykius pasuku ritę... Yra! Traukiu, jaučiu, kad žuvis gal ir ne itin stambi, bet labai azartiškai priešinasi. Raudė. Ir verta dėmesio, ne piršto dydžio...
Romualdas Žilinskas
