„Sunkūs“ vandens telkiniai
Nors karjerų Lietuvoje netrūksta, tačiau žiemą šie telkiniai meškeriotojų ne itin mėgstami. Tiesą sakant, nelabai juos žvejai lanko ir kitais metų laikais, nes žuvys šiuose vandenyse kaprizingos.
Kitas klausimas – kiek ir kokių žuvų karjeruose apskritai rastume, nes kiekviename iš jų žvynuotųjų rūšinė sudėtis gali gerokai skirtis. Kadangi kalbu apie žieminę žūklę, tai labai nesiplėsiu pastarąja tema. Pasakysiu tiek, kad čia pagrindinis laimikis veikiausiai bus kuojos ir ešeriai, nes minėtos žvynuotosios tokio tipo vandens telkiniuose prisitaiko pakankamai sėkmingai
Aišku, apie tokius karjerus, kaip šalia Kauno esantis Lampėdis arba Ariogalos karjeras būtų atskira kalba, nes pirmasis – gana didelis, nuolat žuvinamas, antrasis – pratekantis ir faktiškai yra Dubysos dalis. Abu jie visiškai nepanašūs nei tarpusavyje, nei į tuos tipinius nedidelius karjerus, apie kuriuos dabar ir ruošiuosi rašyti.
Svarbiausia – surasti, kur žvejoti
Nors ir užsiminiau apie skirtingą žuvų sudėtį karjeruose, tačiau čia rastume ir nemažai bendrumų. Visų pirma – jų gruntas. Faktas, kad kažkada čia buvo kasamas, o gal ir dabar tebekasamas žvyras, todėl visuose tokiuose telkiniuose vyrauja kietas dugnas.
Nors gal kai kur tik vyravo, nes karjerai paprasčiausiai uždumblėjo, apaugo vandens augalais ir tapo paprasčiausiomis didelėmis kūdromis. Visgi net ir dumblynuose rastume žvirgždėto dugno lopinių, kadangi kitas karjerus vienijantis bruožas yra smarkiai raižytas jų dugno reljefas. Čia gylis gali kisti kas keli metrai, kur povandeninius kalnelius keis stačiais šlaitais smengančios gilyn įdubos.
Kitaip nei ežeruose ar tvenkiniuose, kur statūs krantai byloja apie atitinkamą šalia jų esančią gelmę, karjeruose to gali ir nebūti. Pažiūri: krantas lėkštas, bet tai visai nereiškia, kad už kelių metrų nuo sausumos dugnas staiga nekris į pakankamai didelę gelmę. Arba priešingai – krantas yra status, bet tolyn tęsiasi sąlyginai lygus dugnas, kur gal tik kokie pusantro metro gylio.
Žvejams, kurie nežino konkretaus tokio tipo vandens telkinio, jau vien dėl to sudėtinga rasti žuvų susitelkimo vietas.
Kalbu tarsi prieštaraudamas pats sau, nes juk užsiminiau apie išraižytą reljefą. Tačiau kalneliai ir įdubos gali būti tik vienoje karjero dalyje, o kita – daugiau arba mažiau vienoda. Tiesą sakant, pasakoti apie tokius dalykus sudėtinga, kadangi dugno struktūra priklauso ne tik nuo rausiusių juos žemkasių, bet ir nuo telkinio uždumblėjimo lygio – juk vieni karjerai apleisti senų seniausiai, o kituose vis dar tebevyksta darbai.
Įdomiausia, o šis reiškinys būdingas tik karjerams, kad juose vanduo beveik visada skaidrus, nepaisant, kad dugne jau susidarė storos dumblo nuosėdos ar vis dar kasamas žvyras. Beje, vanduo bus irgi šaltesnis nei kokiame nors ežere arba tvenkinyje. Aišku, žiemą jo temperatūra visuose telkiniuose daugmaž vienoda, bet kalbu apskritai.
Karjerų vandenyje pakankamai daug ištirpusio deguonies, nors dauguma jų yra uždari telkiniai. Vėlgi tai gana paradoksalu, nes žiemą žuvų aktyvumas nedideliuose ežeruose ir tvenkiniuose krenta būtent dėl deguonies stygiaus, o čia kažkodėl žvynuotosios nekimba taip, kad trauktum vieną po kitos iš eketės.
Kita vertus, ką minėjau, sunku rasti žuvis, todėl grįžtant prie jų paieškų, reikėtų pasakyti, kad žiemą žvynuotąsias labiausiai ir traukia tos vietos, kur daugiausiai dugno nelygumų. Žinoma, jei ten yra pakankamai gilu – bent 2–3 m gylio. Kuomet dar giliau – dar geriau. Tačiau negaliu manipuliuoti skaičiais, nes skirtinguose karjeruose gelmė irgi skirsis.
Nuo karjero „amžiaus“ labai dažnai priklauso ir jame gyvenančių žuvų dydžiai. Ir vėl paradoksas – kuo tas vandens telkinys yra „vyresnis“, tuo jame daugiau smulkmės. Ne visada, bet dažniausiai. Bėda ta, jog čia beveik visada trūksta plėšriųjų žuvų arba jų nebūna apskritai. Ešerių neskaitau, nes ir pastarieji užaugtų stambesni, jei jų gretas praretintų lydekos.
Taip yra todėl, kad karjerai – nenatūralūs vandens telkiniai ir juose mitybinė bazė gana skurdi. Ilgainiui žuvys vis labiau dauginasi, bet maisto joms negausėja, gal net priešingai. Todėl auga vis lėčiau, tampa vis mažesnės.
Vėlgi ne visur šitokia situacija, galima rasti karjerų, kuriuose bent jau stambių ešerių tikrai pakanka. Aš žinau tris vienas šalia kito (atstumas nuo vandens iki vandens gal tik šimtas metrų) iškastus nedidelius karjerus, bet tik viename iš jų galima pagauti padorių ešerių. Yra jų ir kituose dviejuose, bet daug mažiau ir visi degtukų dėžutės dydžio. Tame „gerame“ vandens telkinyje plaukioja ir normalaus dydžio kuojos. Bet suvilioti vietines žuvis pasiseka toli gražu ne visada ir tikrai reikia labai pasistengti.
Įranga karjero žuvims
Regis, jei jau neturi žuvys ką ėsti, tai privalėtų kibti vos užmetus meškerę. Tačiau čia yra priešingai, antraip argi meškeriotojai karjerus aplenktų. Atvirai pasakius, aš irgi nelabai mėgstu juose žvejoti. Tačiau gal prieš kokius dvidešimt metų karjeruose gana dažnai bandydavau laimę, pastaruoju metu – tik retsykiais.
Susidariau įspūdį, kad ten gyvenančios žuvys bet kuriuo metų laiku nori smulkesnių masalų, nei kur kitur.
Tarkim, spiningaujant vasarą ar rudenį, vietiniai ešeriai gerai kibdavo tik pasiūlius pačių mažiausių dydžių guminukus. Ir ištraukdavau tikrai vertų dėmesio dryžuotųjų ant vos 2–3 cm dydžio tvisterių ar riperių, kai kuriuos masalus net apkarpydavau, kad būtų smulkesni. Valo diametras irgi turėdavo įtakos laimikių skaičiui. Panašiai nutikdavo ir meškeriojant „baltą“ žuvį.
Žiemą irgi tas pats. Čia gerų rezultatų pasieksi naudodamas tik pačias smulkiausias avižėles. Kabinsiu ant kabliuko uodo trūklio lervas ar gaudysiu bemasaline meškere, geriausia avižėlė bus iki 1 cm dydžio. Ir tuomet jau metalas neturi reikšmės – nesvarbu, ji volframinė ar švininė, svarbiausia, kad smulki. Valas pasirenkamas pagal masalą, o tai reiškia, kad nestoresnis nei 0,10 mm diametro.
Tačiau į masalo spalvą žuvys kreipia dėmesį. Regis, skaidriame vandenyje, kur žvirgždėtas dugnas, geriausia būtų balto metalo avižėlė, bet vietinės žvynuotosios mieliau čiups juodai dažytą. Gali būti ir tamsiai ruda, varinė, tamsiai žalia. Pastaroji – ten, kur daugiau vandens augalų – na, bent jau šiuo atžvilgiu karjerai nėra išskirtiniai.
Labiausiai tiek ešeriai, tiek ir kuojos čiumpa pailgas, o ne tapusias klasika šratelio formos avižėles. Dažniausiai vietinės žuvys gundosi ant mažų „bananų“, „skruzdėlyčių“ ir panašių avižėlių. Ir jas reikia tankiai virpinti – tai esminis masalų animavimo principas tokiuose telkiniuose.
Nors nelabai turi reikšmės ar žuvausi ant kabliuko pakabinęs lervas, ar kabliukas bus be natūralaus vilioklio. Aišku, kuomet meškerioji bemasaline avižėle, virpinimo nelygink, jis bus dar intensyvesnis, bet ir ant kabliuko kabinant lervas masalas turėtų būti pakankamai judrus. Ir nesvarbu – pirmas ar paskutinis ledas, ar žiemos vidurys.
Tiesa, bemasalinei avižėlei kibumo prideda ant kabliuko pakabintas baltas, beveik skaidrus perlamutrinis arba geltonas karoliukas. Net nežinau, kodėl būtent yra būtent taip, juolab, kada gaudai ne tik kuojas, tačiau ir ešerius. O juk dryžuotieji kituose telkiniuose dažniausiai vertina raudoną spalvą.
Kažkada smarkiai apsirikdavau taikydamas pasyvią masalų animaciją, nes, mano galva, kuo žuvis vangesnė, kaprizingesnė, sunkiau suviliojama, tuo ir avižėlė turėtų judėti plastiškiau, lėčiau. Klydau.
Nors žvejojant kuojas visai neprasti rezultatai būdavo siūlant prie pavadėlio pririštą paprastą kabliuką su viena uodo trūklio lerva. Šiuo atveju žuvaudavau kane vasarai skirta sistemėle, kada gale valo kabinamas švininis gramzdas ir aukščiau jo – pavadėlis su kabliuku. Plūdė nebūtina, pakanka sargelio. Tai toji visiems žinoma paternoster, bet šįsyk jau bus žieminis šios sistemėlės variantas.
Tačiau taip žuvauti nuobodu, kur kas smagiau meškerioti balalaika su avižėle. O be to žūklė „ant stovinčios“ sistemėlės tinka tik tada, kuomet aptinki tikslią žuvų būriavimosi vietą, jas pajaukini. Karjeruose stabilus kibimas sunkiau prognozuojamas nei ežeruose ar tvenkiniuose, todėl retai kada užtekdavo kantrybės...
Romualdas Žilinskas
