Sugrįžimas prie Neries
Palaipiojęs stačiais Nevėžio šlaitais ir pabraidžiojęs nuolat keičiančiomis vandens lygį Nemuno priekrantėmis (dėl HE įtakos ši upė tai senka, tai kyla, bet šįmet toks procesas „pagerintas“), nutariau bent keletui žūklių vėl grįžti prie labiausiai man žinomos Neries. Tačiau tokiu metų laiku dauguma Neries atkarpų žemupyje atrodo tuščios ir negyvos.
Jei prieš gerą mėnesį, ilgai žiūrėdamas į vandenį, rytais ar vakarėjant kur nors ties vaga dar galėjai pamatyti lašišų ar šlakių, salačių „išėjimus“, arba lėtesnės tėkmės įlankose ešerių ar nedidelių lydekų pabaidytų aukšlių raižomą vandens paviršių, tai dabar to nėra. Žvejų – irgi. Ties Vilniumi jie stovi kas keli metrai ir plūdinėmis gaudo kuojas, šapalus, o Kauno apylinkėse – visai kas kita.
Net nežinau kodėl, spėju, kad mūsų mieste tekančio vandens mėgėjai turi didesnį pasirinkimą ir dauguma jų dabar žuvauja arba Nevėžyje, arba ties Nemuno santaka. Galbūt čia Neris kitokia – vos vėsesnė, vos seklesnė nei aukščiau, ir to pakanka, kad žuvys telktųsi kituose jos ruožuose arba išplauktų į Nemuną. Kaip sako patarlė, žuvys ieško, kur šilčiau, o žvejai – kur yra daugiau žuvų.
Dėl žvynuotųjų kiekio nesiginčysiu, sunku pamatuoti. Bet kas liečia šilumą, pasakysiu, jog vandens temperatūra Nevėžyje ir Nemune gal net kokiu laipsniu žemesnė nei Neryje. Bent taip jau rodo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos suvestinės. Todėl šis faktas tik dar labiau „suvelia“ visas teorijas
Iš praktikos žinau, kad visiškai be jokio „judesio“ vandens paviršius nenusako tikrosios padėties šioje upėje. Taip, lašišos ir šlakiai jau atplaukė į savo nerštavietes. Deja, plaukė labai negausiai. Bet galiu nuraminti.
Kaip pakomentavo situaciją ichtiologai, šie metai yra eilinė lašišažuvių nenutrūkstamo migracijos ciklo „duobė“. Taip kartojasi kas 4–5 metai, kada labai daug lašišų bei šlakių lieka Baltijoje ir paprasčiausiai neplaukia į upes. Kodėl – neaišku. Tačiau faktas lieka faktu, kaip ir tai, jog sekantį arba dar sekantį sezoną būna labai ženklus migravimo pakilimas. Tikėkimės, kad taip ir nutiks...
Tiesa, reikėtų dar priminti, kad nuo spalio 15 d. iki Naujųjų metų Neryje aukščiau Jonavos iki pat Baltarusijos sienos (išskyrus dalį upės pačiame Vilniaus mieste) galioja tas totalusis draudimas žūklei, kuris susijęs būtent su lašišų bei šlakių migracija. Todėl dalis žūklautojų dėl viso pikto apskritai stengiasi šioje upėje nežvejoti.
Taigi grįžtu prie minties, jog „mirusi“ Neris atrodo tik vizualiai, nes kas dedasi giliau, mes nematome. Žinoma, galima išsiaiškinti meškeriojant, tačiau nelabai kas puola smarkiai gilintis, kadangi sėkmingai galima pažuvauti kitur, o dar ir laimikis ten bus labiau garantuotas. Kaip aš mėgstu sakyti, nuo to kitiems žvejams tik geriau. Mano bičiulis Donatas, kaip kasmet, spiningu vėl sėkmingai vilioja lydekas, šapalus, salačius, o netoliese gyvenantis Povilas plūdine bei dugnine traukia kuojas, plakius, šapalus ir ešerius. Kuo aš prastesnis?
Kas mane „veža“
Nuo pat ankstaus ryto įsibrendu į gerai žinomą rėvą ir bandau spiningauti vobleriais. Tai nėra tipinė rėva, bet virš dugno aukštai pakilęs akmenų slenkstis, o už jo, ir maždaug dešimt metrų nuo kranto, dugnas staiga leidžiasi iki 1,5–1,8 m gylio. Srovė ten išties smarki, išsklaidyta, tačiau gerai, jog 80 ar 100 metrų pasroviui gelmė nekinta, dugnas, nors ir akmenuotas, tačiau be didesnių kliuvinių. Šita savotiška „aikštelė“ gana plati: jei matuočiau nuo savo kranto, yra iki upės vidurio, gal net toliau, nes vaga pasislinkusi į priešingą pusę.
Aplinkui – nė gyvos dvasios. Ir tokia vienatvė man be galo patinka, nes žvejų draugijos sotus iki kaklo žūklaudamas prie Nevėžio ir Nemuno. Galėčiau nieko nesumeškerioti ir nuotaika nei kiek nesugestų.
Rytas lyg pagal užsakymą: vėjo beveik nėra, giedra, tik sykis nuo sykio saulę užstoja debesėliai. O tai labai geras ženklas – išskaidrėjusiame vandenyje staiga keičiasi apšvietimas, todėl žuvys trumpam apžlimba ir jas lengviau apgauti. Suprantama, kada vandens temperatūra nukrenta maždaug iki 10 °C, o dabar taip ir yra, žvynuotosios apskritai daug menkiau reaguoja į masalus, tad ir gaudau jas visokiais minnow modeliais. Tokie masalai vangesni, pagal savo formą labiau primena tikras žuveles ir skaisčią dieną vėsiame vandenyje kibiausi. Na, bent jau taip buvo prieš porą savaičių. Traukti juos reikia kiek įmanoma lėčiau, vienodais laiko tarpais vis patrūkčiojant.
Nešneku apie tikrąjį tvičingavimą, kuris, beje, dabar būtų itin sėkmingas. Tačiau aš žuvauju labai greitoje tėkmėje, todėl tokiomis aplinkybėmis normaliai nepatvičinguosi. O ir spiningas tam netinkamas – pernelyg „minkštas“, per daug ilgas. Ir žuvų dabar sraunumoje vargu ar daug aptiksi, nebent apšilęs saulėje koks šapalas ar salatis čia netyčia užklystų. Kokio galo rinkausi tokią vietą? Nes norėjau išbandyti tik vakar pirktus naujus voblerių modelius, kurie pritaikyti gaudymui greitoje tėkmėje. Kita vertus, pageidavau žvejyboje ramybės ir būtent čia ją tikėjausi rasti. Neklydau.
Mėtau savo naujuosius masalus ir žydroje padangėje retus debesis akimis ganau. Rankos dirba automatiškai, kadangi vandens lygis kelias dienas iš eilės pastovus ir srauto nešamos žolės už voblerių kabliukų beveik nesikabina. Žodžiu, mankštinuosi ir „kaifuoju“.
Staiga – stukt – nespėju sureaguoti. Vėl metu masalą tokiu pačiu nuotoliu, vedu pro daugmaž tą patį vandens plotelį. Ir vėl – stukt – kertu, bet tuščiai. Vilioklio nekliudė koks nors praplaukiantis šapas ar lapas, bandė griebti žuvis, tuo esu šimtu procentų įsitikinęs. Dar kelis kartus pravedu voblerį, tačiau šįsyk be jokio atsako. Pakeičiu sidabriniais šonais modelį į blizgantį geltonu metalu. Saulėtą dieną tokie geresni, gal dabar ta „stuksentoja“ bus drąsesnė. Deja, mano ir žuvies norai prasilenkia...
Paprastai tokia maniera voblerius atakuoja nedidelis šapalas ar atsargus vienišas ešerys, todėl, jei pirmus kartus neužkibo, po to juos suvilioti problemiška. Tiek to – gero po truputį. Jaučiuosi fiziškai šiek tiek pavargęs, bet psichologiškai atsigavęs – tokia žvejyba mane „veža“.
Lydekas – sraunumoje guminukais
Žvejui truputis yra ne riba. Grįžtu namo, ištiesiu kojas, atsigeriu kavos ir mąstau, kad pusė dienos liko, bet rašyti vargu ar prisiversiu, o pažuvauti dar norėčiau... Tebūnie taip ir bus. Tik šįsyk išbandysiu jau kitokį spiningavimą – guminukais. Beje, kitos žūklavietės neieškosiu – bandysiu ten pat.
Veikiausiai stebina mano pasirinkimas – sraunumoje žuvauti silikoniniais masalais. Bet taip galima, jei pritaikai atitinkamą sistemėlę. Paprastai Neryje arba Nemune, jei tik leidžia žūklės sąlygos (nėra daug kliuvinių), greitoje tėkmėje taikau du sistemėlių variantus, abu iš principo yra labai panašūs. Net nežinau, kaip jie vadinasi. Reikia pridurti, kad taip spiningaujant, galima suvilioti faktiškai bet kokią upės plėšrūnę.
Pirmoji sistemėlė – kažkas hibridinio tarp jig rig ir carolina rig. Ant apvalaus „džigriginio“ segtuko maunu lašo formos svarelį. Už jo – suktuką. Prie suktuko rišu maždaug 1,0–1,2 m ilgio fluorokarboninį pavadėlį su kabliuku.
Antroji sistemėlė taip pat mišri, nes prie ofsetinės galvutės auselės prikabinu ne kabliuką, tačiau suktuką su irgi iki 1,2 m ilgio pavadėliu ir kabliuku. Galima rišti tiek ofsetinius, tiek paprastus ilgakočius kabliukus. Masalui paprastai naudoju 2–3 colių riperius.
Tačiau greitai bėgančiame vandenyje reikia mokėti minėtomis sistemėlėmis žuvauti. Tokiomis sąlygomis nepadžigausi ar kažkaip įmantriai masalų nepravesi. Todėl užmetu reikiamu atstumu masalą ir įtempiu valą. Tada lėtai traukiu dugnu. Galima kaskart lengvai patrūkčioti. Svarelį parenku tokį, kad jis slinktu gruntu, bet ne per daug greitai, tačiau ir nestovėtų ilgai vienoje vietoje. Sunkūs gramzdai greitai užsikabins net ir, regis, lygiame, iki kumščio dydžio akmenimis nuklotame dugne.
Šitaip spiningaujant masalas slenka puslankiu. Todėl, ieškant žuvų, reikia vis keisti užmetimo nuotolį, nors galutiniame taške (veikiau tiesėje) guminukas bus traukiamas visada tuo pačiu keliu. Kuomet braidai, taip nenutinka, nes gali atsistoti toliau ar arčiau kranto. Bet kokiu atveju su šiomis sistemėlėmis įmanoma „iššukuoti“ visą pasirinktą upės dugno plotą.
Kol namuose gulinėjau ir gėriau kavą, oras pasikeitė – dabar jau danguje ėmė rinktis gerokai daugiau debesų ir tapo žymiai šilčiau. Toks įspūdis, kad gali lyti, nes pasidarė netgi šiek tiek tvankoka, kas tokiu metų laiku retai nutinka.
Nuėjęs prie upės susirišau pirmąją sistemėlę. Ant paprasto kabliuko (kibimai prieš tai buvo atsargūs, tad ofsetinio atsisakiau) užmoviau vandeniui atspariais rašikliais perdažytą gintaro atspalvio su melsvais blizgučiais 3 colių riperį. Jau trečiąsyk užmetęs pajutau stiproką smūgį. Kirsti net nereikėjo – žuvis ant kabliuko pasmigo pati.
Kadangi toje vietoje pakankamai sraunu, o masalą užmečiau toli, išsyk sunku susivokti, kokio dydžio ir rūšies laimikis. Kita vertus, dabar jau gaudžiau kitu spiningu – iki 12 g užmetimo svorio ir 2,24 m ilgio Lucky John One Sensoric Delikado. Kotas pakankamai jautrus, tad kiekviena užkibusi žuvis atrodo stambesnė nei yra iš tiesų.
Išsitraukiu vos kilogramą sveriančią lydeką. Atvirai pasakius, ne taip lengvai ji pasidavė, labai jau judri kaip tokiam metų laikui. Na, bet nejudrios į sraunumas neplauktų, kas irgi mane stebina. Dar labiau nustembu, kuomet, nepraėjus pusvalandžiui, pagaunu ir antrą tokią pačią aštriadantę. Reiškia, pirmoji plėšrūnė buvo neatsitiktinė. Įamžinu, suprantama, nes juk reikia kažkuo iliustruoti savo pasakojimus.
Galiausiai vienas po kito užkimba ir penki ešeriukai. O Neris vis tiek atrodo „negyva“ – vandens paviršiuje nesimato nei vieno žuvies sukelto raibuliuko. Ko norėti – vanduo šaltas. Braidau ir jaučiu, kad be dvigubų šiltų apatinių po membraninėsmis bridkelnėmis ilgai upėje neišbūčiau. Arba jau reikia autis neoprenines braidymo kelnes.
Kojoms vėsu, o likusiai kūno daliai pasidaro net labai šilta, pakyla pietvakarių vėjas, dangus ima sparčiai trauktis tamsiais debesimis, todėl nešu kudašių namo.
Teisingai padariau – vakare pradėjo lyti ir dar spėjau parašyti šitą straipsnį.
Romualdas Žilinskas
