Su spiningu kovą ir balandį. Antra dalis

Kol vanduo upėse neišskaidrėjęs, šių vilioklių spalvos, mano galva, turėtų būti tokios, kad atkreiptų žuvų dėmesį. Nieko naujo, jei paminėsiu salotinius ar ryškiai geltonus guminukus, nes tai savotiška žvejybinė klasika. Visgi vienas iš mano kibiausių ir gana dažnai naudojamų tokiu metų laiku tarsi paneigia ką tik išsakytas mintis, kadangi tai yra juodas su blizgučiais tvisteris.

Tiesa, to brokato silikone turėtų būti ne itin daug, tačiau negerai, jei jo yra ir pernelyg mažai. Kuomet perki parduotuvėje kai kurių firmų tokios spalvos guminukus, tinkamų randi tik gal trečdalį, geriausiu atveju – pusę masalų, kadangi blizgučiai silikoniniuose masaluose kažkodėl būna paskirstyti nevienodai. Bet tai labiau būdinga pigesniems, senesnės kartos guminukams.

Dar vienas geras vilioklis yra visiškai baltas tvisteris, neblogas baltas su juoda kontrastuojančia nugara. Drumstame įvairūs guminukų pamarginimai neturi prasmės, neefektyvios ir įvairūs „prigesinti“ atspalviai.

Apie labai brangų „celofaną“

Pradėjęs spiningauti anksti pavasarį, turi pasiryžti, kad gerokai praretinsi savo masalų asortimentą. Dabar upė jau ne tokia, kaip pernai rudenį, ji pasikeitusi, buvusiose „švariose“ vietose gali rasti šiekštų ir atvirkščiai.

Todėl praktiškai kasmet vėl iš naujo tyrinėji upės dugną. Blogiausia, kad dabar gilu, sraunu ir šalta, todėl įkabinęs masalą į kliuvinį negali bristi ar plaukti. Skauda širdį, jei prarandi kokį nors brangų ar savaip perdarytą vilioklį.

Aš, suprantama, turiu omenyje voblerius, kurie kainuoja ir dvidešimt eurų. Palikus šiekštynuose du-tris tokius vilioklius, imi galvoti, kad kažkuri tavo darbo diena nuėjo vėjais. Atvirai pasakius, tokių masalų anksti pavasarį stengiuosi netgi nenaudoti, bet vis tiek neatsispiriu pagundai...

Kita vertus, nutraukus masalus, ypač jei toje vietoje palieki ne vieną, įsimeni, kur tai yra. Vasarą, kada vanduo nuslūgs, galima bus išsitraukti. Ir taip kalbu ne juokais.

Vienais metais kažkur apie gegužės vidurį spiningavau iš salos Neryje. Masalus mėčiau link artimesnio kranto. Deja, kaip metimas – taip „kibimas“. Nutraukiau vieną, antrą, trečią...

Po to prisiminiau, kad dar pavasario pradžioje nemažai žvejų čia vis bandė laimę (labai jau žūklavietė gundančiai atrodo, atitinka visus pavasarinius „standartus“), bet gana greitai tas noras jiems praėjo. Todėl nenorėdamas palikti dugne trečios vilioklio, visgi pasiryžau bristi. Nors upė jau gerokai nuslūgusi, tačiau ten buvo gana gilu – vobleris įstrigo dugne, kur nubridus vanduo siekė bridkelnių viršų.

Koja pabandžiau išjudinti kliuvinį. Pasirodo, čia ne joks kelmas, nes įtemtu valu jaučiu, kad kažkas po vandeniu srovėje tarytum plazdena. Dar paspardžiau koja dugną, dar stipriau patraukiojau pintą valą ir vargais negalais išlupau... didelį smėliu apneštą storo polietileno gabalą.

Parsitempiau į krantą, o ten – 18 masalų! Daugiausiai blizgės, bet radau ir keletą voblerių. Beje, savus – taip pat.

Jei visgi sugalvosite plėšrūnes gundyti vobleriais, rinkitės pailgesnių formų ir mažiau agresyvius modelius – jau sakiau, kad žūklė dirbtiniais masalais šiuo metų laiku panaši į spiningavimą vėlyvą rudenį. Beje, kaip neblogas variantas yra dvinariai, trinariai vobleriai, tačiau jais žvejoti aš nelabai mėgstu.

Paradoksas, bet kažkada tokiu metų laiku vis pavelkiaudavau, nors po to dažniau gaudydavau nuo kranto. Dabar yra priešingai, faktiškai velkiauti pradedu, kai baigiasi draudimas žvejoti lydekas. Nors iš valties spiningauju aktyviai jau balandį, kadangi tuomet geras metas šamų žūklei.

Jei velkiauti šiuo metų laiku, tuomet irgi reikia naudoti tokią pat taktiką – masalus traukti kuo žemiau palei dugną. Beje, tai liečia ne tik upes, tačiau ir ežerus, tvenkinius.

Jei turi tam potraukį

Taigi jei turi tam potraukį ir negaila laiko, galima iš pigių kinų gamybos voblerių pasidaryti tikrai kibius masalus. Tokių turiu gana daug. Aišku, tobulinant voblerius reikės dar ir papildomų investicijų.

Anksčiau, būdavo, nusiperku kinišką „stebuklą“, kuris tiktų nebent kabinti ant naujametinės eglutės, pakeičiu žiedelius, kabliukus, nuskutu laką, „nuriebinu“, nupurškiu vandeniui atspariai dažais, palankstau kilpelę valui ir, žiūrėk, veikia ne prasčiau už penkeriopai brangesnius voblerius. Iš buvusio masalo lieka tik išlieta plastmasė, liežuvėlis ir akys (jų neskutu, akis ir liežuvėlį dažydamas užklijuoju lipniu popieriumi). Paprastai tokius masalus naudoju velkiavimui, nors būna, kad ir spiningauju nuo kranto.

Yra buvę, kad iš skęstančiųjų modelių pasidariau plaukiančiuosius – išėmiau jų viduje esančius šratus ir tuomet tie masalai pradėjo puikiai žaisti. Beje, šiais perdirbtais vobleriais vienais metais suviliojau du stambius šamus.

Žinoma, ne visi perdaryti modeliai bus kibūs, ne visus įmanoma paversti „darbiniais“, nes kai kurie, greičiau patraukus, virsta ant šono – lankstyk nelankstęs kilpelę... O kabliukus gana dažnai keičiu net ant brangių voblerių, nes kabliukai man kitąsyk atrodo per smulkūs arba pernelyg silpni. Jau geriau apsidrausti iš anksto.

Suprantama, daug modelių ir perdažau – dirba gerai, tačiau spalvinė gama manęs netenkina. Bet dabar taip daro ne vienas spiningautojas.

Jei jau pasakoju apie pirmąsias pavasarines žūkles spiningu, tai būtina paminėti, kad metai metams nelygu. Dabar pavasariai ankstyvi, jau sėkmingai galima sėkmingai ir kovo mėnesį, bet anksčiau kartais žuvys pradėdavo kibti tik gegužį. Nors kam ten įdomu, kas buvo anksčiau...

Spiningo nepadedu ir žiemą. Ir niekada jo nepadėdavau, nes tomis šaltomis žiemomis Kauno miesto ribose Nemune bet kokiu atveju bus atvirų nuo ledo plotų. Visgi geriausias kibimas, kuomet žiema šilta. O jei šalta – tuomet plėšrūnės masalus mieliau čiupdavo per atodrėkius. Spiningavimas žiemą unikalus tuo, kad tada kimba išimtinai tik stambios įvairių rūšių plėšrūnės.

Nors ir sakiau, kad ankstyvas pavasaris panašus į vėlyvą rudenį, vandens ir oro temperatūra panaši, tačiau žuvų grupavimasis yra visiškai skirtingas. Rudenį jos traukiasi kaskart į didesnes gelmes, o dabar priešingai – stengiasi palikti duobes ir, vos išlindus saulei, telkiasi vis seklesniuose vandenyse. Tai labai akivaizdu, kuomet velkiaudamas echolotu seki žuvų išsidėstymą skirtingais metų laikais.

Paaiškinti tokį reiškinį nesudėtinga – dabar dėl saulės, nulijusio lietaus vanduo pirmiausiai įšyla paviršiuje, seklumose. Rudenį orai kasdien vis labiau vėsta, vis rečiau būna giedra...

Gintaras Nauckūnas
Užrašė Romualdas Žilinskas