Su plūdine sausį
Prieš gerą dešimtmetį gana smarkiai pajutome klimato atšilimą ir tuometinės tikrosios žiemos, kuomet vandens telkiniai pasidengdavo ledu, prasidėdavo tik po Naujųjų Metų švenčių. Po to sekė keli metai iš eilės, kai oro temperatūra krisdavo į „minusą“ kone kalendoriniu tikslumu. Poledinės žūklės mėgėjams tai buvo tarsi koks išganymas, jau, regis, lietuviškas klimatas tapo toks, kokį prisimename iš dar ankstesnių laikų. Deja, oras vėl atšilo ir šįmet dus sykius vandens telkiniai pasidengę ledo šarvu, du kartus jį pametė.
Kiek teko skaityti mokslininkų, kurie studijuoja būsimo atšilimo tendencijas straipsnių, visi vieningai teigia, kad tokios klimatinės perturbacijos dėsningos, tai tik dar sykį patvirtina faktą, kad klimatas keisis visame pasaulyje ir temperatūra nesulaikomai kils. O tai, kad kelios žiemos iš eilės buvo ir bus kaip ir anksčiau normalios – irgi tendencinga klimatinei kaitai, kadangi tos minėtos „normalios“ žiemos yra tarsi savotiški „mini ledynmečiai“, tačiau tik žiemos sezono kontekste, kadangi bendra metų temperatūra vis tiek taps aukštesnė už įprastinę vidutinę. Noriu pasakyti, kad šalta arba „normali“ žiema paprastai prognozuoja karštesnę vasarą, ankstyvesnį pavasarį ir pan.
Deja, tokių atvejų vis mažės, kol galiausiai nebeliks, ir galbūt po trijų ar penkių dešimtmečių žiemą visiškai nebeužlipsime ant ledo.
Panašiai kaip pavasarį
Tokia niūria gaida pradėjęs šį straipsnį norėčiau savotiškai ir nuraminti meškeriotojus pasiūlydamas vėl imti į rankas plūdines meškeres, dugnines, spiningus ir eiti žvejoti, kadangi tokią „žiemą ne žiemą“ žuvys yra netgi aktyvesnės nei tada, kai vanduo padengtas ledu. Mes nepratę šiuo laikotarpiu jas gaudyti atvirame vandenyje, tad būtų laikas pratintis...
Nesiplėsiu pasakodamas apie visus galimus žūklės būdus esant tokiai situacijai, akcentuosiu žūklę plūdine meškere. Ežeruose arba tvenkiniuose taip žuvauti irgi galima, tarkim, Rusijos pietinėje dalyje visiškai normalu match tipo įranga arba meškerėmis be ritės gaudyti kuojas, plakius, netgi karšius atsivėrusiose properšose. Visgi siūlyčiau tai daryti upėse, kadangi ten apskritai nėra ledo ir psichologiškai lengviau įprasti prie mums neįprastų žūklės sąlygų. Kita vertus, šiuo metų laiku tekančiame vandenyje rasime daugiau aktyvių žuvų rūšių, tad ir laimikis bus įvairesnis, didesnė tikimybė ką nors sumeškerioti.
Faktas ir tas, kad tirpstantis arba visiškai ištirpęs ledas, didelis kritulių kiekis upėse smarkiai pakelia vandens lygį, žūklė tampa panaši į pavasarinę. Todėl kaip ir ankstyvą pavasarį, ne visuose tekančio vandens telkiniuose įmanoma normaliai žvejoti jau vien dėl srovės stiprumo, aukšto vandens lygio, ne visos upių atkarpos tam tinka. Tarkim, Nevėžyje, kuriame dabar tikrai gausu žuvų ir kuriame labai sėkmingai meškeriojome iki tą upę padengiant ledui, dabar žuvauti bus sudėtinga dėl itin smarkiai pakilusio vandens, greitos tėkmės.
Tačiau Neryje bei Nemune žvejoti plūdine galėsime be problemų. Ypač, jei gyveni Kauno mieste arba netoliese, nes čia Nemuno atkarpa nuo Kauno HE iki Neries žiočių net šaltesnę žiemą ne visada užšąla, taip pat užsitęsę atodrėkiai leidžia pakankamai sėkmingai meškerioti ir Neries žemupyje.
Kad Nemunas ties Kaunu yra ypatingas, patvirtino ir ichtiologai. Čia nieko nenustebinsi, jei viduryje žiemos spiningu pagausi salatį arba šamą, o plūdine suviliosi karšį ar net karosą. Anot mokslininkų, pro Kauno HE perėjęs vanduo būna šiltesnis nei upėje, jame daugiau ištirpusio deguonies, todėl ir šioje Nemuno atkarpoje esančios žuvys kitaip reaguoja į metų laikus ar orų permainas. Pastebėjau, kad pagrindinis žvynuotųjų kibimui darantis įtaką veiksnys yra upės vandens lygis, kuris priklauso nuo HE darbo grafiko. Niuansai šiuo atveju yra įvairūs, nes vandens pakilimas arba nusekimas gali turėti ir teigiamos, ir neigiamos reikšmės žūklei, žiūrint kokias žuvis viliosi ir koks bus metų laikas. Bet dabar kalbu apie žiemą...
Priklausomai nuo to, kiek tęsiasi atšilimai arba dar vis nesusiformuoja žiemai būdingos sąlygos (čia jau kaip pavadinsi – nepagadinsi), galima visai sėkmingai plūdine žuvauti ir žemiau mano nurodytos vietos Nemune arba aukščiau Neryje. Kaip ir sakiau, žūklė bus panaši į ankstyvą pavasarinę, skirtumas tas, kad visgi vanduo skaidresnis, ypač, kada upės jau buvo pasidengusios ledu ir vėl jį pametė, kadangi žemė visgi yra įšalusi.
Žinoma, kibimo nesitikėkite tokio, kaip spalio–lapkričio mėnesiais, tačiau, vertinant metų laiką, jis vis tiek bus pakenčiamas. Pagrindinis laimikis: kuojos, rečiau – plakiai, paklius ir meknių, karšių. Kiek pamenu iš ankstesnių tokių žiemų, pasitaikydavo dienų, kai meškeriotojai ištraukdavo po keletą kilograminių meknių ir labai stambių karšių, turint omenyje faktą, kad dabar šviesus paros metas apniukusią dieną tęsiasi vos 6–7 val.
Masalai, įranga, žūklavietės
Nors vis akcentuoju, kad žūklė panaši į pavasarinę, tačiau atsižvelgiant, kad vanduo skaidresnis nei pavasarį, truputį skiriasi masalo pateikimas. Jei pavasarį geriausių rezultatų galima pasiekti meškeriojant lėtai dugnu slenkančiu masalu kartkartėmis jį prilaikant, tai dabar minėtos žuvys ragauja ramiai dugne gulinčius sliekus, o tiksliau – vieną guvų rausvą slieką. Taip, būtent slieką, nes uodo trūklio ar musių lervas kažkodėl žvynuotosios ignoruoja arba ant tokio masalo kimba vien smulkmė. Beje, net ir ankstyvą pavasarį šiose upėse žvejojant karšius arba meknes sliekai, bet ne trūkliukai ar „dzikeliai“ būdavo vilioklis Nr. 1.
Ką dar tokio galima patarti norinčiam pažvejoti žiemą plūdine upėje? Nieko naujo nepasakysiu, bet priminsiu, kad dabar reikėtų rišti itin minkšto valo pavadėlius, kurių diametras ne didesnis nei 0,14 mm. Kalbu apie monofilamentinę giją. Bet tai maksimumas, aš visada tokiu metų laiku gaudau 0,10–0,12 mm storio pavadėliais. Tiesa, jei kimba karšiai, nes kai masalą praryja daugiau nei kilogramą sverianti meknė, jau būna rizikinga ir tenka gerokai su ja pasitampyti. Meknės stiprios ir šaltame vandenyje, karšiai taip pat nėra visiškai apsnūdę, todėl reikėtų įvertinti šį faktą.
Kita vertus, esi privestas rizikuoti, nes dabar pavadėlio diametras svarbus kaip niekada. Tuo įsitikinau praktiškai daugelį kartų. Sėdi geroje vietoje užmetęs meškerę ir nekimba. Tačiau galvoje kirba mintis, kad žuvų čia tikrai yra, oras palankus, masalas tinkamas. O tereikia, tarkim, 0,14 mm pavadėlį pakeisti į plonesnį, jį prailginti dešimčia centimetrų ir žuvys čiumpa masalą.
Šiokia tokia problema iškyla renkantis pavadėlius ir pagal valo rūšį. Fluorokarboniniai būtų geriau, nes mažiau regimi vandenyje, kas dabar taip pat yra svarbu. Bet jie silpnesni nei kokybiški monofilamentiniai, todėl tenka rišti storesnius. Mūsų atvejų atitikmuo – monofilamentinis 0,12 mm diametro yra praktiškai tas pats, kaip fluorokarboninis 0,16 mm storio. Tačiau tuomet pavadėliai tampa standesni, o valo minkštumas irgi labai reikšmingas, pagal svarbą tolygus jo diametrui arba matomumui. Visgi, manding, kad itin kokybiškas fluorokarboninis „nurungtų“ monofilomentinį, suprantama su soft žyma ir būtinai kokybiškas, todėl pakankamai tvirtas.
Veikiausiai gamintojai jau viską arba beveik viską iš monofilomento „išspaudė“, todėl koncentruojasi į fluorokarboninių valų gamybą. Prisiminus, kaip kažkada tobulėjo pinti valai, manau, kad labai greitai fluorokarboninės gijos savo tvirtumu nenusileis monofilamentinėms. Jau dabar žengtas didelis žingsnis į priekį ir naujausi Seaguar fluorokarboniai valai yra bene patys tvirčiausi iš šios rūšies gijų.
Nepulsiu į techninius aprašymus, galbūt vėliau paruošiu atskirą straipsnį apie naujausius fluorokarboninius valus, bet, nenukrypstant nuo temos, pavadėliui rinkčiausi Seaguar Reel Soft giją, kas leistų anksčiau minėtą atitikmenį sumažinti maždaug 0,02 mm. Tai reiškia, kad fluorokarboninio ir monofilamentinio valo storis beveik sutaptų ir dar klausimas, kuris iš jų būtų minkštesnis.
Svarbi sistemėlės dalis yra plūdė. Ji turėtų būti itin jautri, kadangi nepaisant meknių ir karšių aktyvumo, žuvys rydamos masalą plūdę gali vos judinti. Beje, sistemėlė sureguliuojama taip, kad keli švino šrateliai gulėtų ant dugno, plūdė tokiu atveju būna pusiau iškilusi iš vandens, tai tarsi savotiškas pusdugninės principas, todėl plūdės jautrumas smarkiai sumažėja. Taip daroma specialiai, kad masalas neslinktų dugnu, o gulėtų vienoje vietoje ir tik tėkmė jį truputį judintų.
Be abejonės, šiuo metų laiku visur žuvų nerasi, tad vietos pasirinkimas vaidina labai svarbų vaidmenį. Kauno meškeriotojai visas įmanomas šalia miesto esančias geras vietas žino, jos nekinta metų metais, čia visada rasi žvejojančių. Tačiau, ką nuolat pabrėžiu, nemėgstu lįsti į žvejų „turgų“.
Tipinė šiam metų laikui vieta būtų apsemtas pakilusio vandens kranto šlaitelis, kuris dabar atitolęs nuo sausumos apie 2–4 m, tai jau priklauso nuo kranto nuolydžio. Už to šlaitelio dugnas, kur gruntą sudaro žvyras su nedideliu dumblo sluoksneliu, palaipsniui leidžiasi gilyn, toliau gali būti ir kelių metrų lyguma. Bet būtina sąlyga – netoliese, praktiškai už tos lygumos arba nesmarkiai tolyn besileidžiančio dugno yra duobė, priartėjusi vaga ir pan. Tėkmė čia lėta, tolygi, gerai kada yra atbulinė srovė. Paprastai tokios vietos susidaro (būtent susidaro pakilus vandens lygiui) didesnėse Nemuno ir Neries žemupio įlankose.
Nereikia galvoti, kad kiekvieną dieną jums pavyks ką nors sumeškerioti. Dabar ne pavasario pabaiga, ne vasara, kai bent jau aukšlių ar gružlių tikrai pagausi. Smulkmė susitelkusi į gausius būrius laikosi tik tam tikrose vietose ir karšių bei meknių žūklavietėse jų veikiausiai nebus nė kvapo. Šaltame vandenyje žvynuotosios gali ir kelias dienas nieko neėsti, tad ir žvejys liks it musę kandęs. Bet jei slėgis krinta, snyguriuoja ar ima purkšti lietutis, siūlyčiau surizikuoti ir pabandyti laimę. Beje, vėjo kryptis dabar nėra labai svarbi, į šį niuansą atkreipkite dėmesį.
Nuotraukose matote 2012 m. sausio 8 d. laimikius. Jie ne mano, aš tądien su draugu spiningavau Nemune. Grįždami namo užsukome pažiūrėti, kaip sekasi Neries plūdininkams. Ir, prašau, jų rezultatai.
Apie kuojas, kurių šiuo metu pagauna daugelis, nekalbėsiu, čia jau kiti niuansai, be to, kam jas žvejoti, kai gali pagauti apie 2 kg sveriančių karšių arba kilograminių meknių. Todėl visiems aimanuojantiems, kad nėra ledo – nėra normalios žūklės, pasakysiu: eikite, žuvaukite ir tikrai ateis toks laikas, kai rimtai susimąstysite – o gal to ledo nė nereikia...
Romualdas Žilinskas
