Stambūs karšiai plūdine
Meškeriodami karšius plūdine meškere dažnai keiksnojame nuolat kimbančias smulkias žuvis: tuos pačius, bet labai smulkūs karšiukus, kuojas, plakius, pūgžlius. Nuo pastarųjų „vaistas“ labai paprastas – tereikia slieką arba trūklio, musės lervas ant kabliuko pakeisti augalinės kilmės masalu ir dygliuotieji ėdrūnai nustos kibę.
Tačiau plakių ar kuojų, o nedideliame gylyje dar ir įkyrių aukšlių tai nenubaido. Visgi būdų, kaip apsiginti nuo smulkmės, yra. Galbūt visiškai jos neatsikratysime, bet, pritaikę kai kuriuos šiame straipsnelyje aprašytus metodus, bent kažkiek sumažinsime nepageidaujamo laimikio kibimą.
Vienas paprastesnių būdų, kurie neleis smulkioms žuvims praryti masalo, yra to masalo stambinimas. Tačiau itin alkanos kuojos ar aukšlės vis tiek gali nepalikti vilioklio ramybėje ir nuolat jį baksnoti, ką ir rodys virpanti plūdė. Galiausiai smulkmė vis tiek pajėgs nučiulpti, kas yra ant kabliuko arba, jei tai – gyvas masalas, jį taip apipešios, kad joks stambesnis karšis tikrai nedrįs liesti neišvaizdžiai atrodančių likučių.
Tokiu atveju patartina keisti masalą ir bandyti mauti ant kabliuko vadinamuosius „sumuštinius“. Tarkim, meškeriojame ant sliekų. Pabandykime slieką ant kabliuko nerti kartu su kukurūzo grūdu. Arba gaudome ant perlinių kruopų. Jei kuojos neduoda ramybės, padarykime „sumuštinį“ iš perlinės kruopos, musės lervos ir jos lėliukės. Kartais šitoks masalo pakeitimas jau per keletą minučių sugundo ilgai lauktą stambų plačiašonį. Bet ne todėl, kad naujas vilioklis jam labiau patiko, nei tas, ant kurio gaudėte ligi tol, o dėl to, jog smulkios žuvys nesureagavo į naująjį „patiekalą“ ir karšis paprasčiausiai gavo progą jį praryti.
Kitas irgi labai veiksmingas metodas yra pasunkinti visą sistemėlę. Tai ypač aktualu, kuomet smulkmė, o tai dažniausiai būna aukšlės ir mažos kuojytės, maitinasi viduriniuose vandens sluoksniuose arba truputį žemiau, bet ne prie pat dugno. Kada meškeriojame netoli kranto, dažniausiai taip nutinka gaudant sportine meškere arba palaidyne upėse ir tvenkiniuose, mums visai nebūtina didelė plūdė ir sunki sistemėlė. Tokiais atvejais neretai pakanka 1,5–2,5 g plūdės, svarelius taip pat išdėstome plačiai, dėl ko mūsų užmestas masalas skęsta lėtai. Žinoma, tokia sistemėlė – labai jautri ir tai yra jos privalumas, bet kartu ir minusas, kadangi lėtai grimztantį vilioklį spėja pačiupti viduryje vandens esanti smulkmė. Net jei ji ir nepraryja masalo, tai neria paskui jį į dugną ir ten jau neskubėdama sudoroja.
Jei tokią sistemėlę pakeisime 5–6 g plūde ir stambesniais, sukoncentruotais prie pavadėlio svareliais, vilioklis daug greičiau nuskęs ir yra daug galimybių, kad aukšlės bei kuojos jo net nepastebės arba nespės sureaguoti ir nesileis paskui. Tačiau tai dažniausiai padeda tose žūklavietėse, kuriose meškeriojate nedažnai, jaukinote tik vieną ar porą dienų. Kiek rodo mano praktika, jau po trijų dienų netgi didelius kukurūzo grūdus aukšlės ir mažos kuojos įjunksta „lesioti“ ir nuo dugno. Jei išsyk nepraryja, tuomet baksnoja tol, kol grūdų lieka tik jų luobelės.
Pasak teoretikų, smulkios žuvys bijo išskirtinai šviesių vietų tamsiame dugne, kadangi ten jos yra lengvai pastebimos plėšrūnų. Vėlgi, galiu pasakyti iš praktikos, kad labai dideliame gylyje taip galbūt ir nėra, bet vidutiniame arba ten, kur sekliau, įvairių karpinių žuvų mailius iš tiesų privengia tokių vietų.
Tuo galima pasinaudoti jaukinant karšius. Stambiems karšiams nė motais šviesaus jauko dėmė ant dugno, kadangi praktiškai 1–2 kg plačiašoniai turi labai mažai natūralių priešų. Bent jau netoli kranto. Kartais netgi atvirkščiai – šviesaus prievilo plotas sudomina plačiašonius ir jie greičiau susirenka į jaukimvietę.
Tad jei prievilą pašviesinsime įbėrę į jį nemažą dalį maltų batono džiūvėsių arba pasirinksime tokias sudėtines dalis, kurias sumaišius jaukas turės gerokai šviesesnę nei dugnas spalvą, naudosime specialų šviesų, ryškių dalelių turintį jauką, galimas daiktas, jog išvengsime smulkmės antplūdžio. Tiesa, pajaukinus tokiu prievilu žūklės pradžia gali būti liūdnoka, kadangi stambūs karšiai dažniausiai į žūklavietę susirenka tik po kurio laiko, tad anksčiau belaukdami plačiašonių jūs paprastai „linksmindavotės“ traukdami kuojas ar plakius. Šiuo atveju scenarijus pakis ir tiesiog teks ilgokai, o gal ir ilgai laukti atplaukiančio tikslinio laimikio.
Kita vertus, būtent mano minėti džiūvėsėliai itin patinka visokio „plauko“ karpinei smulkmei, todėl ne itin tamsiame dugne galimas netgi atvirkštinis efektas. Todėl visgi rekomenduočiau šviesius pirktinius jaukus, kurie yra šviesios spalvos su nuoroda, kad skirti būtent didelių karšių gaudymui.
Karšius į žūklavietę padeda privilioti jaukas, kuriame yra daug stambių sudedamųjų dalių. Tačiau tai nėra jokia naujiena ir šio fakto, manau, išplėstai aptarinėti nereikėtų, jei ne viena detalė: gyvi jauko priedai taip pat turi didelės įtakos, kad į žūklavietę suplaukė nepageidaujama smulkmė. Be abejonės, karšiai, kaip ir kitos karpinės žuvys itin mėgsta gyvūninės sudėtines dalis: uodo trūklio ir musės lervas, kapotus sliekus. Žuvaujant vėsiame vandenyje, tarkim, anksti pavasarį arba rudenį, be šių sudėtinių dalių prievilas kai kuriuose vandens telkiniuose apskritai būna bereikšmis.
Tačiau trūkliai ir musės lervos lyg magnetas traukia mažas žuveles. Kapoti sliekai ne taip patinka kuojoms, aukšlėms ar plakiams, bet juos itin vertina kiti ramybės drumstėjai – pūgžliai. Jei ir ant kabliuko užmautas sliekas, beveik garantuotai, kad dygliuotų pūstažiaunių sulauksime. Jei jau nėra galimybės atsikratyti nei vienų, nei kitų nelauktų svečių, o jauką labai norisi praturtinti gyvūninės kilmės papildais, pasirinkime traiškytas dreisenas.
Visgi šie moliuskai ne visur tiks, nes jeigu tame vandens telkinyje jų nėra gausu arba dreisenų kolonijos išsidėsčiusios kažkur kitame vandens telkinio gale, žūklavietė dumblinga – tada vargu ar tokie priedai duos kokios apčiuopiamos naudos. Paprastai šie moliuskai tinkami didelėse upėse ir tvenkiniuose, bet ežeruose ne visur sulauksime norimo rezultato.
Ir dar. Sutraiškę dreisenas atsargiai lipdykite jauko rutulius – ne kartą esu susipjaustęs rankas į jų kriauklių lūženas.
Kartais jaukas, kurį pagaminome specialiai karšiams ir kuris, lyg ir neturėtų patikti smulkmei, visgi ją į jaukinimo vietą privilioja. Reiškia buvo padaryta klaida: arba prievilas pernelyg purus dideliam gyliui ir jo rutuliai subyra nepasiekę dugno, arba jis yra per daug sausas, dėl ko skęstant, o taip pat ir nuskendus, nuo jauko rutulių atsiskiria lengvos ir neišmirkusios jauko dalelės. Paskutinis variantas itin dažnas tuomet, kai meškeriotojai skuba gamintis prievilą čia pat ant kranto ir neleidžia jam iki galo išbrinkti. Žinoma, labai panašiai gali nutikti, jei jaukas bus perdrėkintas, tada prievilo rutulys subyrės vos atsimušęs į vandens paviršių.
Todėl karšinį jauką reikėtų paruošti itin kruopščiai ir gaudant tėkmėje arba dideliame gylyje, pasistengti, kad prievilo rutuliai pasiektų dugną nesuirę, o pats jaukas būtų pakankamai išbrinkęs.
Romualdas Žilinskas
