Stambiųjų karosų metas
Sudėtinga spėlioti – gal savo pirmus karosus, o jie bus be abejonės stambūs, jau pagavote, o gal dar ir ne. Taip kalbu, nes kartais pavasarį jie gerai pradeda kibti dar tik brinkstant medžių pumpurams, o kitąsyk – skleidžiantis lapams. Juk vandens telkinys telkiniui nelygus. Kita vertus, nors gamtoje viskas susiję, tačiau tai, kas vyksta ant žemės, ir tai, kas darosi vandenyje, ne visada sutampa, galimos savaitės ar dviejų paklaidos, o žvejams tokie „prasilenkimai“ yra nemažas laiko tarpas.
Gal nustebote, kad išsyk imu „jautį už ragų“ ir kalbu apie didelius karosus. Juk jie – šiltamėgės žuvys ir tokios mano šnekos kvepia logikos stoka.
Kol mažyliai žiovauja
Ne, nieko nepainioju – taip jau būna, kad būtent didesniosios žuvys pirmosios tarsi bunda iš miegų ir tik vėliau žiovaudamos pradeda masalus ragauti mažesniosios. Bet tai priklauso ir nuo žvynuotųjų rūšies. Jei nedideliuose ežeruose pirmieji pradeda kibti smulkūs karšiukai, tai kalbant apie karosus situacija būna priešinga – pirmasis pagautas karosas gali būti tų metų stambiausias egzempliorius.
Paradoksalu, bet meškeriotojai dažnai jo kibimo momentą pražiopso, manydami, jog stambiažvynius gaudyti dar anksti. Galbūt išimtis yra tie žvejai, kurie bando laimę užliejamose upių senvagėse arba tiesiog pavasario polaidžio užpiltose pievose.
Pernai balandžio pradžioje ne vienas pažįstamas žvejys paslapčiomis džiaugėsi, kad be jokios konkurencijos puikiai prisižuvavo stambių, kilogramą ar daugiau sveriančių karosų. Ir gaudė jie juos mažuose sekliuose ežerėliuose vos ledui nutirpus.
Galbūt dėl tokio meškeriotojų įsitikinimo kalti ir kai kurie rašytojai, kadangi senesnėse knygose apie žūklę paprastai minima, jog šios žuvys aktyviai kibti pradeda tik gerokai įšilus vandeniui.
Netiesa visa tai. Tuomet tikrai labai aktyviai kimba karosai, bet dažniausiai masalą ryja tie smulkučiai, kurie ir vasarą gerokai įkyri žvejams. Aš pats esu gaudęs šias žuvis mažuose tvenkiniuose tokiu metu, kai dar medžių pumpurai nebuvo išsprogę ir, galiu pasigirti, visai sėkmingai.
Be abejo, nebuvo tokio dažno plūdės „šokio“, kaip vasarą, tekdavo palaukti valandą ar ilgiau, kol karosas pagaliau ryždavosi ją pajudinti, bet tai atsipirkdavo su kaupu, kadangi mažesnių nei delno dydžio karosų nepagaudavau. O juk sušilus vandeniui tuose pačiuose telkiniuose ne kiekvieną dieną pavyktų nutverti bent vieną panašaus dydžio žuvį!
Reikia pažymėti tai, jog ne visuose, netgi iš pirmo žvilgsnio visiškai panašiuose savo dydžiu ir gyliu vandens telkiniuose karosai pradeda kibti vienu metu. Tas skirtumas gali būti labai žymus, neretai siekia dvi–tris savaites. Įdomu tai, kad taip yra ne tik skirtinguose šalies regionuose, bet ir, tarkim, du šalia vienas kito telkšančiuose ežeriukuose ar tvenkiniuose.
Tad prisiekusiems karosų gaudytojams neretai tenka iš pirmųjų žūklių grįžti tuščiomis, kol galiausiai jie pagauna savo pirmąją žuvį. O po to jau prasideda...
Šioje vietoje derėtų įterpti pastabą, kad dėl to kartais kyla netgi karštų ginčų tarp žvejų. Juk vienas tvirtina, kad, tarkim, kažkuriais metais smagiai pažvejojo karosų balandžio viduryje, kai kitas meškeriotojas aną išvadina melagiu, nes jis tada savo pirmą tos rūšies žuvį sužvejojo tik įsibėgėjus gegužei. Vyrai, bergždžias reikalas „plėšyti marškinius“, nes yra balų, kur karosai kimba ir žiemą iš po ledo...
Ir seni žvejai klysta
Karosai, kitaip nei karšiai, visiškai nevengia tankios augalijos. Kadangi ji dabar dar tik auga, nėra tokia tanki ir taip gerai matoma, kaip vasarą, reikėtų prisiminti, kaip augalijos plotai būna išsidėstę tuo metu.
Žvejoti karosus tarp pradedančių vešėti povandeninių žolių – reiškia rizikuoti nutraukti pavadėlį su kabliuku. Kita vertus, tarp pačių žolių dažniau kimba smulkesni karosai, o stambūs egzemplioriai mėgsta maitintis truputį erdvesnėse vietose, ir jiems labai patinka takai tarp augalų arba laisvi tarpai tarp šalia viena kitos augančių vandenžolių salelių. Taip pat didieji karosai dažnai būna už augalijos, bet ne priešais ją ir šiuo atveju stambiažvyniai yra panašūs į karšius.
Tačiau karosams nėra būtina šalimais esanti gili duobė, jie gali laikytis vos keliolikos centimetrų įdubime, kokių dažnai būna tvenkiniuose. Bet vėlgi, kaip rodo mano praktika, tai netgi gali būti lemiamas veiksnys, kuris lems žūklės rezultatą.
Menu, kartą trise žvejojome viename tvenkinėlyje. Kadangi kažin kokio laimikio nesitikėjome, paprasčiausiai lepinomės pavasario saulėje, ir mūsų plūdės suposi viena šalia kitos. Visgi žūklė pranoko mūsų lūkesčius. Tiksliau, vieno iš mūsų, kadangi kibo tik vienam draugui, o man ir trečiajam bičiuliui – visai ne.
Vėliau išsiaiškinome, kad toje vietoje, kur meškeriojo laimingasis žvejys, kranto link tįso gal aštuonių ar dešimties centimetrų gylio ir du kartus platesnis griovelis. Pasirodo, pakako tokios smulkmenos, kad jo plūdę nuolat nardintų to vandens telkinio gyventojai, o mes tik pavydžiai konstatuotume minėtą faktą.
Vietiniai žvejai pirmieji pajunta stambių karosų žūklės malonumus, kadangi turi galimybę kasdien lankytis prie savo mėgstamo vandens telkinio. Jie taip pat gerai žino ir vietas, kur pavasarį kimba karosai, kur jie mėgsta maitintis vasarą ar rudenį. Tačiau kartais ir seni tų vandenų žinovai gali klysti.
Sykį atėjus prie vienos balos jau neberadau vietos, kur galėčiau žvejoti netrukdydamas kitiems meškeriotojams. Vandens telkinys buvo gal ir ne visai mažas, tačiau apaugęs krūmais (jie dar ir apsemti), o ir kibdavo čia pavasarį karosai dažniausiai tik viename tvenkinio gale.
Kadangi atvažiavau netrumpą kelią – ne ką veiksi – pasirinkau vietą visiškai krante, nei kiti žvejai. Ir tai buvo labai laimingas atsitiktinumas – jei būčiau atvykęs anksčiau ir užsiėmęs įprastą vietą – būčiau grįžęs namo tuščiomis.
O reikalas tas, kad jau savaitę vyravo vėjas, pūtęs nuo to kranto, kuriame buvo „firminės“ karosų gaudymo vietos. Saulė irgi plieskė visą savaitę, bet vėjas sušilusį vandenį supūtė į priešingą krantą, nei įprasta žvejybos vieta. Tačiau vietiniai meškeriotojai buvo konservatyvūs ir net nebandė ieškoti kitos vietos, nors man atvykus skundėsi, kad, gerai kibę kelias dienas karosai, kažkodėl jau visą savaitę ožiuojasi...
Visa esmė, kad žuvys tiesiog nuplaukė ten, kur šilčiau. Tą dieną man žūklė sekėsi puikiai, beje, kitiems irgi, kadangi ilgai nelaukę vietiniai žvejai atėjo „į pagalbą“...
Jaukinti, bet nepersistengti
Nepaisydami dar ne visai sušilusio oro, karosai gali plaukioti nebūtinai prie pat dugno. Į tai derėtų atkreipti dėmesį ir kartais vis pabandyti pakelti masalą į aukštesnius vandens sluoksnius ar net prie pat paviršiaus. Ypač pavakariais, jei oras nevėjuotas, o diena buvo giedra.
Pavasarį galima pastebėti dar vieną dėsningumą – karosai kažkodėl tuo metu būriuojasi pagal dydžius. Todėl pradėjus kibti smulkiems ar vidutiniams, verčiau nelaukite atplaukiant didesnių karosų būrelio, o keiskite vietą.
Taip pat šiuo metų laiku neverta berti daug jauko. Netgi jei aptiksite stambių žuvų, prievilo kvapas gali privilioti ir smulkesnius karosiukus, kurie masalą griebs kur kas godžiau nei didieji jų giminaičiai.
Jauką siūlyčiau rinktis nesotų, patį paprasčiausią, pirktą parduotuvėje. Jis turėtų būti smulkus. Man visiškai pakanka tik bazinio jauko, tačiau į jį būtinai įmaišau sliekų gabaliukų ir uodo trūklio lervų. Pavasario pradžioje (ar jau viduryje, ar jam įsibėgėjus?), kai tikiuosi pirmų karosų, paprastai beriu pigų paprastą Salmo Universalus. Jį naudoju ir rudenį, kada vanduo visai atvėsta.
Bet kuomet būna staigus atšilimas ir vandens temperatūra kyla kaip ant mielių, taip pat ir „nusistovėjus“ karosų apetitui, geriau siūlyti ką nors sotesnio. Tokiu atveju jau į vandenį pilu Sensas 3000 Carassins, kuris (netgi pagal kvapą juntama) yra iš „rimtesnių“ ingredientų.
Dar kurį laiką į jį nemaišau stambesnių augalinės kilmės sudėtinių dalių, šiek tiek ankstoka, bet praėjus porai savaičių tai jau galima daryti. Tada ir kukurūzas, ir perlinė kruopa jauke suteiks didesnio pasitikėjimo, kad žuvys žūklavietėje išbus ilgesnį laiką. Na, ir, suprantama, masalai keisis...
O pirmiesiems karosams, kad ir ką bandytume pavasarį siūlyti ant kabliuko, galiausiai įsitikinsime, kad visus masalus nukonkuruoja paprastas sliekas.
Beje, kitaip nei vasarą, dabar galima nerti ilgesnį kirminą. Ir nebūtinai mėšlinį ar firminį lenkišką slieką, netgi atvirkščiai – kartais karosai mieliau čiumpa čia pat iš žemės iškrapštytą kietą dirvinį. Jų galite rasti ten, kur juodžemis maišosi su smėliu arba atlupę velėnos gabalą, po kuria ne juoda žemė, tačiau smėlinga dirva.
Na, bet ir vėl galiu pakliūti į ginčų sūkurį, nes kažkas sakys: „O pas mus tokie sliekai būna...“ Koks skirtumas, kur jie būna, jei yra – rasite, jei rasite – pagausite karosą, o jei pagausite – bus gera nuotaika. To jums ir linkiu.
Romualdas Žilinskas
