Spiningavimas naktį vėlyvą rudenį. Žūklavietės ir žūklės specifika
Veikiausiai perskaičius pirmąjį šio straipsnių ciklo rašinį susidarė įspūdis, kad tereikia sulaukti sutemų, pasiimti spiningą ir sterkas arba lydeka netrukus užkibs. Nieko panašaus. Bene 50 proc. sėkmės priklauso nuo vietos pasirinkimo. Dabar žuvys jau suplaukusios į žiemojimo vietas, vadinasi, bet kur jų nerasite. Daug kartų yra buvę, kad nužingsniuoji ne vieną kilometrą paupiu, tačiau nesulauki nė kibimo.
Dieną, kai lydekos ne tik teoriškai, tačiau ir praktiškai gali sukilti medžioti, jų rasite tipinėse lydekinėse vietose, nes ešeriai, pūgžliai, gružliai, o kartais ir kai kurios kitos karpinės žuvys vis dar nesnaudžia ir bando praryti kokį kąsnį išlįsdamos iš duobių ar upės vagos. Bet naktimis atšalusiame vandenyje daugelis potencialių aštriadančių aukų ramiausiai tūno gelmėje ir nė negalvoja iš ten trauktis.
Kur ieškoti lydekų ir sterkų
Tačiau duobė duobei nelygi, skiriasi ir vagos atkarpos, tad vienur žuvų koncentracija bus labai didelė, o kitur žvynuotųjų apskritai nerasime. Todėl ir lydekos plauko giliai ar bent jau toliau nuo kranto. Nors esu jų sužvejojęs ir 1,0 m seklumose, visgi netoli duobių ar vagos šlaito.
Dažnai akcentuojamas veiksnys, kad upės tėkmė būtinai turi būti lėta, nes vėlų rudenį, o juo labiau žiemą, žuvys neplaukia į srovę, man atrodo koreguotinas. Taip, lydekų nerasite rėvose, nes čia negilu, itin sraunu, bet aštriadantės kuo puikiausiai jaučiasi viduryje upės, kur tėkmė tikrai didesnė už vidutinę.
O taip yra todėl, kad tėkmės greitis ne visuose vandens sluoksniuose būna vienodas. Priedugnyje srovė lėtesnė, be to, čia gausu akmenų, povandeninių žolių sąžalynų ir dugno nelygumų. Šios užtvaros apskritai prilaiko tėkmę. Praktiškai visos be išimties žuvys dabar prigludusios prie dugno, tad lydekoms netgi nėra reikalo kilti į aukštesnius vandens sluoksnius.
Kita vertus, lydeka taip sutverta, kad jos akys nukreiptos labiau aukštyn nei į priekį. Todėl nieko keisto, kad ši plėšrūnė gali ir pakilti nuo dugno bei atakuoti virš galvos praplaukiantį masalą. Ir taip nutinka net ir naktį, kuomet gaudai vobleriais.
Apie sterkus atskira kalba – jie puikiausiai jaučiasi pakankamai srauniame vandenyje bet kuriuo metų laiku. Tačiau ką jie randa ėdamo naktį priartėję prie krantų – tai man yra paslaptis. Vis dėlto tas priartėjimas nėra toks ryškus, koks būna vasaros naktimis, dabar blausiaakiai plėšrūnai sekliau nei į 1,0 m gylį neplaukia. Ir į tipines rėvas nelenda.
Jei gylyje tėkmė gali būti greitoka ar net greita (turiu omenyje tai, ką mes matome), tai šalia kranto ji veikiau vidutinė ar mažesnė už vidutinę. Sterkai paprastai laikosi šalia kieto, t. y. akmenuoto, žvyruoto dugno, ne išimtis toks ir dabar.
Tačiau augalijos čia gali būti gana daug, toks įspūdis, kad tai šiems plėšrūnams netgi patinka. Na, ne ištisiniai vandenžolių plotai, o veikiau pavieniai augalai, tačiau jų tikrai nemažai. Gal tokiose vietose sterkai randa ir kitokio maisto, nebūtinai smulkių žuvų?
Jei žiūrėsime konkrečiai į Nemuną, tai geros vietos sterkams yra ten, kur būna povandeninės akmenų virtinės. Tai lyg savotiškos rėvos, nors tai lyg ir prieštarauju anksčiau išsakytoms mintims, kad šie plėšrūnai palieka sraunias rėvas.
Pastarosios yra po vandeniu, apsemtos, toliau nuo kranto, gali būti kone ties upės viduriu. Ne pavieniai akmenys, tačiau darsyk pabrėšiu, akmenynai. Tokias povandenines rėvas galima dieną matyti plika akimi, nes ten tėkmė kitokia, jei pažiūrėtume pritūpę, pamatytume netgi vandens paviršiaus iškilumus.
Bet tai visai nereiškia, jog tokioje vietoje yra labai seklu, paprastai vyrauja apie 1,8–2,0 m gylis. Kita vertus, jei toks plotas yra toli nuo kranto, galima sakyti, jog tai sąlyginė sekluma. Arčiau kranto vėl dugnas leisis žemyn, galbūt rasime sausumos iškyšulius, nuo kurių suksis atbulinės srovės, čia kaip taisyklė bus ir duobių. Duobėse veikiausiai dugnas dumblėtas, galbūt pilnas supuvusių augalų.
Man šitokios žūklavietės ypač patinka, nes duobėse yra galimybė rasti lydekų, o toliau nuo kranto – sterkų. Pasitaiko, kad džigauji mesdamas guminuką kone į Nemuno vidurį, tenka net toli įsibristi, bet žuvauji nesėkmingai. Faktas, kad kaskart masalą parsitempi atgal pro ramesnį vandenį ir arčiau kranto esančias minėtas pilnas dumblo duobes. Ir staiga ten, kur visai nesitiki – bac – kibimas...
Trauki, jauti lyg kokį pagalį vilktum, žuvis priešinasi vangokai. Pagauni lydeką, ir visai nemažą, pasitaiko iki 4 kg svorio, labai retais atvejais ir stambesnių. Jos mieguistos, aplipusios dėlėmis, tačiau masalą visgi griebė. Galima bandyti specialiai duobėse žvejoti lydekas, ką kartais ir darau.
Jei stovėtum ties tomis povandeninėmis rėvomis kitame krante, situacija būtų jau kitokia. Paprastai už tų sąlyginių seklumų yra vaga, o tai reiškia, kad ji arčiau ano kranto. Sterkus galima sėkmingai gaudyti ir iš kitapus, bet lydekų vargu ar paklius.
Nors gal, neatmetu prielaidos, kad viena kita plėšrūnė tupės vagoje. Spiningaujant nuo kito kranto irgi dažnai reikia bristi, nes sudėtinga džigauti, kada labai toli sviedi masalą. O ir užmesi iki reikiamo taško ne kiekvieną vilioklį.
Norėčiau pabrėžti, kad sterkai yra itin prieraišūs prie tam tikrų Nemuno vietų. Kalbu ne tik apie rudenį, žiemą, tai būdinga bet kuriam metų laikui, tačiau atvėsus vandeniui – ypač. Ir dabar kalbu ne apie žiemojimo duobes, tačiau tas vietas, kur šie plėšrūnai maitinasi. Todėl upės žinojimas yra labai svarbus faktorius spiningaujant sterkus naktį, nes kitu atveju klajotum tamsoje upės pakrantėmis galbūt visą sezoną ir tuščiai.
Apie muses, dramblius ir žvejybos prie Kauno privalumus
Toks spiningavimas vėsią lapkričio, gruodžio ar sausio naktį, sakyčiau, yra ekstremalus visais atžvilgiais. Braidyti iki juosmens, kai visiškai tamsu – pavojinga. Be to šalta, o jei dar vėjas smarkus, patikėkit, tam ryžtasi ne kiekvienas. Aišku, yra atitinkami žvejybiniai drabužiai, braidymo kelnės, avalynė, bet apie tai dar kalbėsiu.
Pasitaiko Nemune lapkričio, gruodžio naktimis pagauti salačių bei šamų. Jei pirmieji plėšrūnai manęs nestebina, tai šamams tokios sąlygos labai tolimos iki idealių. Bet jie nemiega, nes šamus pagauni ne už uodegos ar kupros, kaip pagalvotų kai kurie spiningautojai, tačiau normaliai – masalas būna gerklėje.
Tačiau paprastai kimba nedidelį ilgaūsiai plėšrūnai. Net nežinau kodėl, gal „seniai“ renkasi kitas vietas, gal jaunikliai yra aktyvesni. Kad šių žuvų ten yra galima matyti pagal tai, jog kartais ant valo, pavadėlio randi gleivių – reiškia, jog brūkštelėjai šamui per nugarą ar šoną, nors jis gal nė neketino čiupti masalo.
Kai kas mano, kad tokiu metų laiku naktimis žvejai tik tuo ir užsiima, t. y. dauguma ar net visos žuvys pakertamos pažeidžiant žūklės taisykles. Nesąmonė visa tai, taip kalba tie, kurie lipdo iš musės dramblį.
Meluočiau, jei rašyčiau, kad nepasitaiko užkabinti žuvies, ir nebūtinai sterko ar lydekos, o bet kokios žvynuotosios, už šono ar uodegos. Visų pirma taip nutinka todėl, kad gaudoma ten, kur yra didelė žvynuotųjų koncentracija – žiemojimo duobėse arba šalia jų. Be to juk dauguma žuvų vangios dėl žemos vandens temperatūros.
Tačiau lygiai taip pat tai gali atsitikti ir dieną, tokių atvejų pasitaiko vasarą, pavasarį, bet kuriuo metų laiku bet kurioje upės vietoje ir žuvaujant bet kokiu žūklės būdu. Normalus žvejys paleis neteisingai pakirstą laimikį, čia net kalbos negali būti.
Priminsiu, kad šamus nuo lapkričio 1 d. žvejoti draudžiama, o ir rašinys ne apie juos, todėl ta tema nesiplėsiu.
Kita vertus, tai būtų tik pakaunės šamų gaudymo specifika, kadangi, pasak ichtiologų, iš HE turbinų išėjęs vanduo turtingesnis deguonies ir keliais laipsniais šiltesnis. Šie veiksniai visoms ten esančioms žuvims sudaro išskirtines gyvenimo sąlygas. Už keliasdešimt kilometrų nuo užtvankos Nemunas atvėsta, deguonies kiekis tampa mažesnis ir tenykštės žvynuotosios jau gyvena įprastu šiam metų laikui ritmu.
Kauno žvejai nuolatos keiksnoja nepastovų Nemuno lygį dėl HE įtakos. Yra dėl ko, nes dabar staiga pakilus vandeniui ima plaukti ne pavienės apmirusios žolės, bet ištisi jų tumulai, nuplautos pakrantės šiukšlės. Tačiau turime ir privalumą – juk šalia miesto galime žvejoti praktiškai išskirtinėmis sąlygomis, be jų nebūtų ir šito rašinio.
Visgi naktinis spiningavimas geresnis tada, kuomet vandens lygis Nemune yra žemas, ta prasme, kad pastovus. Ir tai dėl minėtų priežasčių. Dieną dar gali pataikyti nutupdyti masalą į tėkmės nešamų žolių „salų“ tarpus, dar įmanoma kažkaip kažkokį laiko tarpą išlaviruoti, tačiau tamsoje to nesugebės nė vienas žvejys.
Visi Kauno meškeriotojai žino, kad žuvys suaktyvėja, kai Nemune vanduo tik pradeda kilti. Patikrinta šimtus kartų praktiškai, taip būna ir naktį. Deja, šis laikotarpis labai neilgas, tęsiasi pusvalandį, na, gal valandą, nes dar šiek tiek pakilus upei bus sudėtinga spiningauti. Tada tiesiog vynioju meškerę ir einu namo, nes žvejyba pareikalaus nerealaus kantrybės kiekio, nors ir gali būti sėkminga...
Dažniausiai lydekos ir sterkai masalą griebia užtikrintai ir net kartais prireikia žiodiklio, kad galėtum iškrapštyti vilioklį iš gerklės gilumos. Gal todėl, kad kimba normalaus dydžio plėšrūnai. Sterkų „vietnamiečių“, kaip ir smulkių lydekų, nepasitaiko, nustebtumėte, kokio dydžio sterkų yra Nemune. O gal tokio godaus kibimo priežastys visai kitos – sunku pasakyti.
Spiningauti vobleriais labiau mėgstu nei guminukais, tačiau vėlyvą rudenį įprastų voblerių kibumas krinta. Kaip savotiška panacėja yra tvičingavimas minnow modeliais. Tad dabar gaudant sterkus ir lydekas, nori to ar ne, bet vis dažniau tenka traukti iš masalinių silikoninius vilioklius.
Kodėl taip atsitinka, esu rašęs ir veikiausiai dar ne kartą rašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad naktimis stabilesni lydekų bei sterkų laimikiai, jei tai galima vadinti stabilumu, bus gaudant silikoniniais masalais. Tačiau yra niuansų, kurie būdingi naktinei žūklei tokiu metų laiku. Bet apie tai skaitykite jau kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
