Spiningavimas naktį vėlyvą rudenį. Valas ir pavadėliai
Tęsiu straipsnių ciklą apie naktinį rudeninį–žieminį spiningavimą. Šįsyk didžiausią dėmesį skirsiu valui ir pavadėliams. Nors apie tai esu rašęs ne vieną sykį, bet dabar mano mintys veikiausiai bus šiek tiek kitokios. Ką turiu omenyje, suprasite perskaitę.
Žūklauju naktimis, žinoma, pintu valu. Nemune, Neryje man paprastai pakakdavo geros kokybės 0,12–0,14 mm pintuko. Tokio storio gija galima spiningauti visų rūšių masalais ir pakankamai toli juos nusviesti, ištraukti gana solidaus dydžio žuvį. Tai, sakyčiau, universalus valo diametras spiningavimui upėse, suprantama, jei nesitaikai į pačias stambiausias plėšrūnes.
Storas valas irgi turi privalumų
Tačiau rudeninei ir žieminei žūklei tekančiame vandenyje naktį, kai masalui naudoji guminukus, iki 0,14 mm diametro valas bus pernelyg silpnas. Tai išbandžiau praktiškai, todėl minėti dideli nuostoliai buvo ne tik todėl, kad iš pradžių klydau pasirinkdamas spiningavimo stilių, tačiau dar ir dėl to, jog užstrigusių už akmenų galvakablių nesugebėdavau išplėšti – paprasčiausiai juos nutraukdavau.
Be abejonės, plonas pintukas pagerina jautrumą, jis ne taip veikiamas vėjo bei tėkmės ir galima naudoti lengvesnius galvakablius. Vis dėlto žuvų kibimui naktį valo storis apčiuopiamos įtakos neturėjo.
Kaip ir jo spalva. Aš sakyčiau (galų gale „perlipau“ per save), kad netgi geriau ryškus, šviečiantis valas, nes tokia gija padeda geriau orientuotis tamsoje vizualiai nustatinėjant, kur yra masalas, varginama žuvis.
Todėl gana greitai persiorientavau ir ėmiau žvejoti jau 0,18 mm storio pintu valu. Ir didesnį dėmesį kreipiau ne į jo slidumą, minkštumą, kas leidžia toliau nusviesti masalą, bet tvirtumą. Vilioklius naudojau pakankamai sunkius, tad ir su tokia gija galima juos užmesti kone iki vidurio Nemuno.
Beje, kai kurios keturgyslės gijos būna net tvirtesnės už aštuoniagysles. Tai priklauso ir nuo gamintojo, ir nuo valo konkrečiai. Tačiau tiesa ta, jog keturgyslis valas nusidėvės gerokai greičiau, juo prasčiau užmesime vilioklį.
Kita vertus, porą metrų užmetant masalą didesnės reikšmės neturi, čia juk ne salačių žūklė vasarą. O tai, kad jau pirmą spiningavimo vakarą su gerokai tvirtesniu valu išsitraukiau du savo anksčiau prarastus guminukus ir palikau upėje vos vieną – nuteikė labai teigiamai.
Paskaičiavau, kad gija turėtų atlaikyti bent 12 kg svorį – su tokia jau galima normaliai spiningauti ekstremaliomis sąlygomis. Storas ir stiprus valas leidžia lupant į akmenis įsikirtusį galvakablį atlenkti jo kabliuką arba išplėšti jį net ir neatlenktą.
Kita vertus, mano užmesti masalai dažniau užsikabindavo už akmenų ar žolių dar ir todėl, kad ant galvakablio arba karabino pritaisydavau papildomus kabliukus arba kabliuką – vieną, du vienšakius, vieną dvišakį. Tai senas sterkus gaudančių spiningautojų būdas išvengti „tuščių“ kibimų, kadangi blausiaakiai plėšrūnai vilioklį neretai puola iš priekio. Apie šį papildomų kabliukų derinimą esu rašęs, yra net pavyzdžiai, juos galite rasti ankstesniuose mano straipsniuose panašia tematika.
Papildomus kabliukus galima pritaisyti tiek gaudant riperiu, tiek ir tvisteriu. Ir ne tik prie galvakablio, bet ir prie ofsetinės galvutės.
Kad mano pasirinkimas buvo teisingas, supratau pakalbėjęs su kitais naktį žvejojančiais spiningautojais. Ne visi jie naudodavo papildomus kabliukus. Todėl man būdavo keista, jei kuris nors iš spiningautojų sakydavo: „Praeitą naktį pagavau tiek ir tiek, be to, turėjau tris „tuščius“ kibimus.“ Aš per daugiau nei du žūklės mėnesius tais metais naktimis nepakirtau gal dviejų ar trijų žuvų gaudydamas po dvi naktis vidutiniškai kas savaitę.
Tačiau ten, kur dugnas yra labai žolėtas, tebūnie ir neištisai, bet pasitaiko vandenžolių kupstų, patarčiau prie galvakablio pritaisyti ne du vienšakius ar dvišakį kabliuką, o vieną vienšakį. Jo pakanka, tik parinkite tinkamą dydį – kad nebūtų per mažas (nepakirsite), bet ir ne per didelis (trukdys masalui žaisti ir taip pat „sėkmingai“ graibys žoles).
Ir dar – vienas arba du vienšakiai kabliukai geriau nei vienas dvišakis todėl, kad pastarieji kabliukai gana dažnai būna nekokybiški – pagaminti iš minkšto lankstaus metalo. Per tokius dvišakius tą sezoną praradau dvi stambias žuvis ir net nežinau, kokios tai žuvys, nes paspruko atlenkusios kabliukus.
Išsirinkime tinkamus pavadėlius
Tą patį galiu pasakyti ir apie karabinus, kurie tvirtinami prie kai kurių sukomplektuotų pavadėlių. Jei dauguma suktukų atitinka mano keliamus reikalavimus, tai karabinai kartais būna gana lengvai atlenkiami, o kai kurie atsisega. Tiesa, pasitaiko suktukų, kurie irgi sulūžta. Paprastai taip nutinka su pernelyg smulkiais suktukais, kurie yra „burbuliuko“ formos, geresni – panašūs į statinaites.
Tad ir vėl netektis – stambus laimikis paspruko, kadangi aklai pasitikėjau gamybininkais. Traukiama žuvis deformavo segtuką, kuomet ją pakirtau ant papildomo virš galvakablio esančio kabliuko, kurį pritaisiau prie karabino. Nuo to laiko keičiu daugumą segtukų, nebent pabandęs palankstyti replėmis įsitikinu, kad jie atitinka reikalavimus.
Kita vertus, tokie dalykai priklauso nuo firmos gamintojos. Tarkim, Lucky John pavadėliams panašių problemų neiškyla. Aš apskritai pastaruoju metu perku ne tik Lucky John pavadėlius, bet ir tos firmos segtukus (karabinus), suktukus, nes jie ir tvirti, ir kokybiški, ir gana pigūs.
Palyginimui tokie patys ar labai panašūs Spinwal, o ši firma tarsi simbolizuoja suktukų ir karabinų kokybę, kainuos bene euru brangiau, nors Lucky John gaminiai šiuo atžvilgiu neprastesni. Kuomet per sezoną perki nemažą kiekį šios rūšies „smulkmenų“, lieka pinigų porai gerų voblerių.
Nutinka, kad spiningautojas, keisdamas masalą, paprasčiausiai neužsega karabino, neužfiksuoja jo „spynelės“. Naktį taip ir man yra buvę, nes tamsu ir gerai nematai, žibintuvėliu nepašvieti, bet pasitiki savo pirštais. Nuo žioplumo niekas neapsaugotas...
Jau supratote, kad gaudau su metaliniais pavadėliais – juk gana dažnas laimikis būna lydeka. Be to masalus mėtau ten, kur daug akmenų, moliuskų geldelių – fluorokarbonas gali nusipjauti į aštrias jų briaunas. Todėl, visą vasarą ir pusę rudens spiningavęs su fluorokarboniniais pavadėliais, dabar juos kitąsyk pakeičiu į metalinius.
Sakoma, jog plėšrūnės mato metalinius pavadėlius ir dėl to prasčiau kimba. Gal taip, o gal ir ne, nors, reikia pripažinti, aš irgi kitais atvejais rišu pavadėlius iš fluorokarbono. Na, bent jau jie minkštesni už daugumą metalinių ir tai gerai spiningaujant smulkesniais masalais.
Bet nesvarbu, kas ką sako, turiu patikrinti pats. Patikrinau – žuvies grybštelėjimas, pakirtimas ir į krantą parsitempiau tik pusę fluorokarboninio pavadėlio...
Įdomu tai, kad žuvaujant velke ar gaudant vobleriais tokių dalykų nutinka daug rečiau. Galbūt tai lemia lydekų sąkandis, gal jos kažkaip kitaip čiumpa silikoninius masalus?
Aišku, galima naudoti storą, ne plonesnį nei 0, 45 mm fluorokarboną, tada veikiausiai nekils tokių problemų, jei kaskart tikrinsite ar pavadėlis neįpjautas į akmenis bei kriaukles, nes lydeka tokio storio fluorokarboninį pavadėlį nukanda itin retai.
Naktimis pavadėlio neregimumas paprastai netenka reikšmės, svarbu, kad pasaitėlis būtų lankstus. Vienas lanksčiausių – pintas volframinis. Deja, jo bėda žinoma visiems spiningautojams seniai – toks pavadėlis labai greitai susigarankščiuoja.
Beje, storas fluorokarbonas, jūsų žiniai, yra visai neprastai matomas žuvims ir dar klausimas, ar jos menkiau įžiūri ploną volframinį, plieninį, iš kokio nors kito metalo pagamintą, ar storą fluorokarboninį pavadėlį.
Tačiau net ir metaliniai pavadėliai turėtų būti ne bet kokie, o būtinai tvirti. Iš pradžių gaudydavau su išlaikančiais 5–6 kg. Bet šitie pasirodė pernelyg silpni – trūkdavo įstrigus masalui tarp akmenų, nes pintas valas atlaikydavo bent du kartus didesnes apkrovas.
Kad už šiekštų užkliuvęs kabliukas atsilenktų, reikia pavadėlio, kuris išlaiko 10 kg ir daugiau. Nors man nepasitaikė, bet kiti žvejai tvirtino, kad su 5–6 kg atlaikančiais pasaitėliais, o toks yra standartinis metalinis, jie prarado ne vieną stambią lydeką, nes toji sugebėdavo nutraukti ar nukąsti net ir iš metalo pagamintą pavadį.
Žinoma, geriausia naudoti pavadėlius, kurie padaryti iš kiek įmanoma minkštesnio metalo, nes juk vis tiek stora standi viela šiek tiek varžys masalo judesius. Bet jei reikėtų rinktis tarp minkštumo ir tvirtumo, veikiausiai rinkčiausi tvirtesnį. Spiningaujame juk guminukais, o ne vobleriais, tad pavadėlio įtaka vilioklio judesiams būna gerokai menkesnė.
Renkantis pavadėlius, reikia turėti omenyje faktą, jog naktį gali užkibti net labai stambi lydeka. O jos gerklė plati, todėl patys trumpiausi metaliniai pasaitėliai netiks, nes plėšrūnė gali taip giliai įryti masalą, jog dantimis pasieks valą. Buvo man ir tokių atvejų...
Pasitaiko, kad kai kurie metaliniai pavadėliai „nusilanksto“ ties esančiais juose „prispaudėjais“ (fiksatoriais). Veikiausiai pernelyg smarkiai suspausti, o gal metalo kokybė prasta, nes taip kitąsyk nutinka net ir pintiems iš smulkių gijelių pasaitėliams.
Vėl grįšiu prie rekomendacijų ir pasiūlysiu jau minėtos Lucky John firmos 49 plieninių mikrogijų pintus pavadėlius Lucky John Pro 7x7, Lucky John Pro 7x7 Coated arba Lucky John SSW 7x7. Jie tikrai puikūs įvertinus visus anksčiau minėtus faktorius, siūlau neįkyriai, bet kalbu kaip praktikas.
Šitas straipsnių ciklas – bene rekordinio dydžio pagal rašinių skaičių. Todėl nekalbėsiu apie įrankius, kadangi jie tokie patys, kaip spiningaujant dieną. Faktas, kad spiningas turėtų būti jautrus, tinkamas džigavimui...
Romualdas Žilinskas
