Spiningavimas naktį vėlyvą rudenį. Techniniai žūklės niuansai

Nors iš principo spiningavimas naktį ir dieną niekuo nesiskiria, tamsiu paros metu didesnę įtaką žvejybos technikai daro žūklavietės specifika. Be to naktį viską tenka daryti tamsoje, o tai apsunkina žūklę.

Dabar rezultatyvesnis būna subtilus masalų siūlymas, kai guminukai traukiami kiek įmanoma lėčiau, masalus lengvai atkeliant nuo dugno, bet tuo pat metu stengiantis ilgiau išlaikyti jo nepalietus. Užduotis nėra paprasta, todėl reikia turėti įvairaus svorio galvakablių, kad galėtume išsirinkti optimaliausią variantą.

Kada žvejys priauga kilogramų

Dalis žvejų nuolatos kartoja tą pačią klaidą – jie nešasi į žūklę daug ir įvairių silikoninių masalų, tačiau tik kelis panašaus svorio galvakablius ir (ar) ofsetines galvutes. Suprantamas dalykas – švininiai, volframiniai galvakabliai daug sveria, todėl tąsytis kuprinėje ar perpetiniame krepšyje kelis kilogramus metalo nedidelis malonumas. Deja, tenka su tuo taikstytis, jei nori pagauti žuvų.

Aš paprastai naudoju specialius perpetinius krepšius, jie vadinami dėklais, kuriuose telpa porą didelių plastikinių dėžių. Vargu ar dėžutėmis jas galima pavadinti, nes ten telpa ir masalai, ir galvakabliai, ir tai, ką nešiojiesi kišenėse. Šie krepšiai patogūs vienu esminiu atžvilgiu – net ir įsibridus atsidarai dėžes, o jų turinys neišbyra.

Galima visą žvejybinį gėrį susidėti į nedideles žvejybines kuprines. Turiu tris skirtingų dydžių modelius. Kuprinės geros tuo, kad mažiau spiningaudamas „persikreipi“ ir stuburas patiria menkesnę apkrovą, mažiau pavargsti. Deja, norint išimti iš kuprinės tai, ką nešiojiesi, teks lipti į krantą.

Kitas variantas – įprasti spiningautojams perpetiniai krepšiai. Žodžiu, pasirinkimas platus, čia jau kaip kam bus patogiau, o tokių dalykų vienareikšmiškai daugiausiai rasite Salmo žūklės prekių parduotuvėse.

Kita vertus, nesvarbu, į dėklą, kuprinę ar krepšį savo žvejybines gėrybes sukrausit, bus tai Norfin, Lucky John, Flambeu, Korum ar Rapala firmos gaminys, dėl to svorio nesumažėja. Jei dar priskaičiuočiau fotoaparatą, įvairias būtinas žvejybines smulkmenas, visą aprangą, ant galvos užmautą žibintuvėlį, termosą su karšta arbata, manding, kad spiningaudamas šaltu oru naktį „priaugu“ kokius dvidešimt kilogramų. Jaučiuosi tarsi komandosas specialiosios operacijos metu, kuomet reikia su savimi nešiotis būtiną karinę amuniciją.

Todėl radęs tinkamą vietą, o mano laimei jas daugmaž žinau, dalį daiktų dažnai palieku krante. Neretai naktinė žūklė būna pakankamai stacionari, suprantama, jei pažįsti žūklavietę, tada eini krantu arba brendi išilgai kranto vos keliasdešimt metrų.

Tik noriu įspėti – jei nusimetėte nuo pečių naštą, palikite daiktus ne kokioje nors lėkštoje vietoje visai šalia vandens, nes, atidarius HE šliuzus, Nemunas gali pakilti labai greitai. Įsijautus į žūklę vargu ar dairysiesi per petį, o kuomet atsisuksi jau bus vėlu – visas „turtas“ sušlapęs...

Animavimo subtilybės

Mažiausiai nuostolių atnešantis ir bene pats geriausias gaudymas yra metant guminuką maždaug 30°–45° pasroviui. Valą laikome įtemptą, tad kartais tenka, o tai priklauso nuo galvakablio svorio, palaukti ne vieną sekundę, kol vilioklis pasieks dugną.

Taip nusviestas masalas turi mažiausiai galimybių palįsti po akmenimis, nes tėkmė jį tik minimaliai stumia kranto link. Kai vilioklį traukiame, jis gali atsitrenkti į didesnį akmenį ar kokį kitą kliuvinį, tačiau valas tokiu atveju guli ant jų, masalo srovė neneša po šiekštais.

Bet tai nėra vienintelis tokios technikos privalumas. Šitaip spiningaujant galima labai švelniai kilnoti guminuką. Spiningas laikomas beveik stačiai (beje, ilgesni kotai, jei jie pakankamai jautrūs, bus geresni) ir pakanka lengvai patraukti į save masalą dar labiau atlošus spiningo viršūnėlę, kad jis veikiamas srovės pasikeltų nuo dugno.

Tačiau tokia technika turi ir trūkumų. Norint, kad vilioklis patektų į didesnį gylį, tenka įsibristi. Kai vandens lygis būna žemas, viskas einasi kaip iš pypkės, bet upei pakilus dažnai apsemiami Nemuno priekrantėse esantys žolynai, tad guminukas atgal traukiamas per žoles. Naktimis šalia augalijos guotų plėšrūnės glaudžiasi gana dažnai, tačiau juk ne pačiose žolėse...

Be to, masalas tuojau pat apsivelia žalia papuvusia mase, kurią pabosta nuiminėti. Norint to išvengti tenka vilioklį sviesti didesniu kampu palei kranto liniją, taip pat mažinti užmetimo atstumą. Kai pajauti, kokiu nuotoliu nuo kranto yra žolynai, ties jais pakeli masalą nuo dugno ir greitai partempi atgal.

Taip gaudomos ir lydekos, ir sterkai. Kranto iškyšuliai, dambos tokiam žūklavimui yra itin patogūs, tačiau ne ties visais jais yra tinkamų duobių ir ne visur esama žuvų.

Kitas būdas – įprastas džigavimas. Masalą galima sviesti gerokai didesniu kampu nuo kranto, naudoti sunkesnius galvakablius, nors vis tiek metama daugmaž pasroviui, nes kitu atveju masalų praradimo sunkiai išvengsite. Žinoma, kai žūklavietė gerai pažįstama, išanalizuota iki smulkmenų ir joje tikrai nėra didesnių kliuvinių, guminuką galima užmesti kad ir nedideliu kampu prieš srovę, tada turėsime daugiau erdvės jį „pašokdinti“ padugne.

Lėtesnėje tėkmėje skersai upės užmestą guminuką galima traukti pirmuoju būdu. Tai yra kone idealus atvejis, bet tada dar ligi tol privalome gerai išstudijuoti dugno reljefą.

Įmanomas ir kitoks masalo traukimas. Tai iš tiesų traukimas tikrąja šio žodžio prasme. Tada imamas galvakablis, kurio srovė negali pakelti nuo dugno, užmetamas ir paprasčiausiai velkamas dugnu. Bet taip spiningauti geriausia iš valties arba ten, kur dugnas idealiai lygus. Deja, tokiose vietose žuvys nelabai noriai lankosi, nors būna, kad atplaukia.

Man efektyviausias būdavo pirmasis minėtas guminuko traukimo variantas. Bet pasitaikydavo naktų, kai ir lydekos, ir sterkai kibdavo tik aktyviai džigaujant.

Paprastai vietiniai spiningautojai tada likdavo it musę kandę, nes beveik visi jie pripažįsta tik pačią pirmą minėtą žūklės techniką, retai naudoja trečiąją. Ne todėl, kad nemokėtų džigauti, jų nuomone, tokiu metų laiku plėšrūnės naktimis glaudžiasi prie kranto ir nebūtina mesti guminuko gilyn beveik skersai srovės rizikuojant prarasti masalą. Aš, ištyręs upės dugną, kai kuriose jos atkarpose kartais surizikuoju...

Kad ir kokį spiningavimo būdą pasirinktumėte, patarčiau naudoti lengviausią galvakablį, kurio nepakelia nuo dugno upės tėkmė. Išimtis – antrasis aprašytas variantas, bet ir čia dažnai geresnio kibimo sulaukiame dažniausiai tada, kai masalas ilgesnį laiką sklendžia vandenyje, kol paliečia dugną.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad 2/3 kibimų būna tuomet, kai vilioklį atplėšiame nuo grunto, t. y. guminukui kylant. Gaudant trečiuoju būdu, atrodo, toks dalykas neįmanomas, nes juk riperis ar tvisteris paprasčiausiai velkamas per upės dugną.

Tačiau naudojant optimaliai lengvą galvakablį tėkmė, veikianti valą ir patį masalą, jį vis tiek šiek tiek pakelia nuo dugno. Juolab upės reljefas nėra lygus tarsi stalas ir masalas tam tikrose kelio atkarpose atsiplėšia nuo grunto be spiningautojo pagalbos.

Apie tikrus ir netikrus kibimus

Pakirsti žuvį derėtų pajutus bent menkiausią įtarimą, kad ji čiuptelėjo masalą. Nesvarbu, kad kartais sterkas susigrūda net stambų guminuką giliai į gerklę, bet plėšrūno kibimas gali būti vos juntamas. Upė ir lieka upe, kur valą veikia tėkmė slopindama įrangos jautrumą, juolab gaudome toli užmetę vilioklį, todėl gali būti, jog valas tarp masalo ir koto liečiasi prie kokio nors akmens, dugno kalvelės ir panašiai.

Beje, lydekos rudens pabaigoje, žiemą spiningaujant naktimis masalą griebia net atsargiau nei sterkai. Kitais metų laikais žuvaujant dieną būtų priešingai, nes aštriadančių plėšrūnių kibimas pakankamai akcentuotas. Bet dabar jos labai vangios, tamsa lydekoms nėra tikroji medžioklei skirta aplinka, tad ir kibimas atitinkamas. Taip nutinka net ir vasarą naktimis, o dabar dar ir vandens temperatūra visiškai žema.

Ne kartą yra nutikę, kad lydeka užkibo jos nė nekirtus. Pirmas įspūdis, kad pasičiupai kokį praplaukiantį ar dugne gulėjusį šiekštą, nes plėšrūnė pradžioje visiškai nesipriešina, valo gale jauti tik svorį. Trauki ir, kada lieka kokie dešimt ar vos penki metrai, žuvis parodo gyvybės požymius. Bet net ir tada lydeka muistosi vangokai, galima plonu valu išsitraukti net labai stambų laimikį.

Pasitaikė, jog velki į krantą visai padorų lydį ir matai, kad kabliukas įsikirtęs vos, vos kur nors į snukio priekį, regis, vienas staigesnis paspurdėjimas ir atsisveikink su laimikiu. Bet lydeka lyg kokia avis leidžiasi partempiama iki pat kojų. Išmeti ant kranto, o tada ji mosteli galva ir galvakablis iššauna iš jos nasrų kaip kulka...

Žibintuvėlio šviesa užkibusios žuvies negąsdina. Lydekos tai tikrai, nors veikiausiai ir sterko. Na, taip, pastarasis netoli kranto kitąsyk ima smarkiau muistytis, bet čia normalu, nes plėšrūnas instinktyviai jaučia, kad šalia ne jo stichija.

Ilgainiui imi identifikuoti tikrą ir menamą žuvies kibimą, ypač kada dažnai gaudai ta pačia įranga. Todėl pakerti ne visada, o tik tuo atveju, kai žinai, jog tai būtina. Upės dugne daug šiekštų, tad atsimušus guminukui, į kokį nors nuskendusį rąstą, jei nekirsi, kabliuko veikiausiai ir neįsmeigsi į kliuvinį, net nesužinosi, kad toje vietoje galėjai užkabinti masalą. Priešingu atveju galimi nuostoliai.

Kadangi sterkus gaudome akmenynuose, gal kas galvoja, kad galvakablio ar ofsetinės galvutės kabliukas į akmenis neįsikirs. Deja, dažniausiai nutinka priešingai, nes tie rieduliai nėra lygūs kaip šlifuotas marmuras, o ruplėti, apaugę vandens samanomis, apnešti įvairiomis nuosėdomis ir kabliukas į juos taip pat „sėkmingai“ sminga. Tiesa, paprastai negiliai, tad atitinkamai patąsius, pakeitus traukimo kampą ir panaudojus kitas žvejams žinomas gudrybes, galima masalą atkabinti. Bet ne visada.

Galvakabliai dažniau kliūva dugne nei ofsetinės galvutės. Ypač volframiniai, nes jų masė mažesnė nei švininių. Prie „čeburaškų“ galima tvirtinti ofsetinius kabliukus, jų gyliai paslepiami masale, todėl įsikirtimų į kliuvinius gerokai sumažėja. Nors ir paprasti kabliukai rečiau pasigriebia šiekštus, tai lemia šarnyrine galvutės konstrukcija.

Nuo ofsetinės galvutės kabliukų rečiau nusipurto ir žuvys. Vėlgi, tai šarnyro dėka, nes galvakablio švininis ar volframinis „bumbulas“ veikia tarsi svertas, o ir prikabintą prie ofsetinės galvutės masalą plėšrūnės įryja giliau.

Tęsinys kitame straipsnyje.

Romualdas Žilinskas