Spiningavimas naktį vėlyvą rudenį. Bendrais bruožais apie masalus
Pirmą kartą išsiruošus į tokią žūklę žvejui iškils dilema – gaudyti tvisteriais ar riperiais? Kadangi kalbėsiu ir apie vienus, ir apie kitus masalus, tai iš karto pasakysiu, jog reikia turėti abiejų rūšių guminukų.
Kai žuvys kimba išties aktyviai, esminio skirtumo tarp jų galbūt ir nejausime, tačiau taip atsitinka retokai, tada tenka bandyti ieškoti paties tinkamiausio varianto. Jau minėjau, kad gana nedaug žvejų tikrai profesionaliai gaudo šaltomis rudens bei žiemos naktimis, tačiau jų tokios žūklės patirtis gerokai lenkia (bent jau anksčiau lenkė) manąją. Suprantama, kad naktinio spiningavimo pradmenis gavau iš šių meškeriotojų ir už tai esu dėkingas.
Bet vėliau bandžiau eksperimentuoti ir atradau arba pritaikiau iš ankstesnės savo praktikos tai, kas, mano nuomone, dar labiau pagerino žūklės rezultatus.
Kalbos apie kai kurių žvejų konservatyvumą nėra tušti plepalai, nes vienas mano pažįstamas meškeriotojas užsispyręs tvirtina, kad patys geriausi guminukai yra būtent tokios formos, o kitas galvą guldo, jog naktį būtina naudoti tik labai didelius silikoninius masalus. Beje, jie naktimis dažniausiai spiningauja vien riperiais.
Lygiaverčiai viliokliai
Tiesos buvo ir vieno, ir kito teiginiuose, bet su tam tikromis išlygomis. Tarkim, vėliau pastebėjau, kad silikoniniai „kirminai“ kartais yra netgi pranašesni už „žuveles“, nors, jei imsime apibendrintai – šių dviejų tipų masalai, sakyčiau, lygiaverčiai.
Tai, ką man kalbėjo apie riperių formas, nebuvo jokia naujiena – šaltame vandenyje plėšrūnės mieliau griebia tuos, kurių uodegėlių atsilenkimo amplitudė didesnė, nes jie imituoja vangią ir lėtai plaukiančią žuvelę. Be to, plačius masalų uodegų mostus geriau fiksuoja lydekos savo šonine linija, o tai naktį ypač aktualu, kadangi vienas iš pagrindinių aštriadančių „identifikatorių“ – regėjimas, tampa mažiau veiklus nei dieną.
Būtent tai man ir pakišo mintį dažniau bandyti spiningauti tvisteriais. Nesakau, kad minėti meškeriotojai tokių masalų visiškai atsisakę, paprasčiausiai juos veria ant galvakablių pernelyg retai, kad galėtų palyginti rezultatus ir daryti išvadas. Tiesiog žmonės įsitikinę – riperiai geresni, ir gali nors galvą jiems rėžti...
O mano nuomonė visiškai kitokia – kai žuvys kimba vangiai, tvisteriu vis tiek įmanoma išprovokuoti lydeką. Sterkai, reikia sutikti su minėtais žvejais, labiau mėgsta silikonines „žuveles“. Tačiau ir vėl – kuomet blausiaakiai plėšrūnai visiškai nenori kibti, juos įmanoma suerzinti mažesniais riperiais nei man buvo rekomenduota.
Vėliau susidariau įspūdį, kad kolega dar neatsitokėjęs nuo spalio mėnesio, kai neprastai kibo šamai – pastarosioms žuvims reikia didesnio guminuko, o tokį be didesnio vargo praryja ir stambūs sterkai bei lydekos. Bet tik tada, kai vanduo šiltesnis. Teoriškai jis teisus, nes šaltame vandenyje plėšrūnės nežaidžia su smulkme, bet sterkas yra išimtinis grobuonis.
Lydekoms, kurios sveria daugiau nei 3–4 kg, dabar išties geriau stambesni masalai. Esant aktyviam sterkų kibimui „kirminas“ neprastesnis už „žuvelę“, o gal net pranašesnis. Taip atrodo man, nors kitąsyk pamąstau, kad naktinėje (ir ne tik) žūklėje vienas svarbesnių aspektų yra žvejo laimė – užmetei masalą palei nosį plėšrūnei ir jai beliko tik išsižioti...
Stambesnės lydekos paprastai plauko atokiau viena nuo kitos ir labai retai per vieną valandą galima ištraukti dvi didesnes nei 5 kg aštriadantes nežengus nė žingsnio į šalį. Nors man yra nutikę ir taip, tačiau tai – vienetiniai, išimtiniai atvejai. Dažniausiai pagauni vieną stambią plėšrūnę ten, o kitą – kitur.
Šviesiu paros metu vienoje vietoje galima dažniau „išdrožti“ porą-trejetą tikrai pakankamai stambių lydekų. Kodėl naktį jos atitolsta viena nuo kitos – negaliu pasakyti. Gal man tiesiog taip pasitaikydavo, nes tikrai ne kaskart naktimis pasiseka ištraukti tikrai stambių lydekų, nors būtent tuo paros laiku dažniau pasitaiko tų didžiųjų plėšrūnių.
O sterkai priešingai – jei jau aptikai bent vieną, tai ir stenkis mesti masalą tokiu pat atstumu nuo kranto, vesk masalą taip, kaip vedei prieš užkimbant, nes šie plėšrūnai plauko būriais ir juos įmanoma surinkti lyg baravykus. Netgi didesnieji, kadangi dabar ne vasara, o vėlus ruduo, beveik žiema, sterkai ims glaustis vienas arčiau kito, nes tinkamų žiemojimui vietų bei šalia esančių „valgyklų“ nėra daug.
Naktį spalvų paletė mažėja
Dėl masalų spalvų, kaip visada, esama dviejų visiškai priešingų nuomonių – vieni žvejai mano, kad spalva visiškai nesvarbi, juolab gaudant naktimis, o kiti tvirtina, jog 50 proc. sėkmės priklauso nuo spalvos parinkimo. Ilgą laiką stebėjau naktimis gaudančius spiningautojus. Situacija adekvati – vieni į spalvą beveik nekreipia dėmesio, o kitiems ji labai svarbi.
Ir vieni, ir kiti yra puikūs meškeriotojai, bet svarbiausia, kad visi naudoja tą pačią ar labai panašią spiningavimo techniką ir pasiekia kone identiškų rezultatų. Todėl išvadas galiu daryti tik remdamasis savo patirtimi.
Mano nuomonė vienareikšmiška – spalva yra svarbi, nors ne tiek, kiek ji būna svarbi šviesiuoju paros metu. Visų pirma dabar netenka reikšmės smulkios spalvinės detalės (brūkšneliai, taškiukai, juostelės ir panašiai), kurios dieną skaidriame vandenyje, kai žuvys mažai aktyvios, gali būti kone lemiamos.
Taip pat sumažėja tonų ir juo labiau pustonių. Žūklaudamas naktį pasirinkčiau penkias spalvas. Pakaktų oranžinės, geltonos, žydros, violetinės ir baltos. Gaudydamas lydekas apsiribočiau masalais, kuriuose dominuoja balta ir geltona, sterkams siūlyčiau baltus, violetinius ir oranžinius silikoninius vilioklius, o geltonus ir žydrus rinkčiausi tada, kai blausiaakiai plėšrūnai atsisako pastarųjų.
Tačiau didesnę žvejybos dalį praleidžiu spiningaudamas baltos spalvos ir tamsoje šviečiančiais „fosforiniais“ guminukais. Beje, jų nugarėlės, jei tai riperiai, neretai būna patamsintos arba netgi juodos. Nors kitąsyk ir gerai nesutemus gali „iššauti“ visiškai baltas tokio tipo guminukas.
Taip pat kartais gerų rezultatų duoda kai kurių „fosforinių“ masalų perdažymas. Tarkim, baltą šviečiantį guminuką, kuris tamsoje spindi žalsva fosforine spalva, nudažau oranžiniu arba geltonu markeriu. Tuomet vilioklio spindėjimas būna blyškesnis ir veikiausiai (aš to neskiriu, juk nematau žuvies akimis) plėšrūnės įžiūri ir kitokio atspalvio nuo jo sklindančią šviesą.
Nors ir sakiau, kad tonai ir pustoniai tamsoje netenka reikšmės, tačiau šiuo atveju balta spalva yra išimtinė, kadangi ji varijuoja nuo pieno baltumo (žvejai taip ir sako – „pienas“) iki rausvai perlamutrinio blizgesio arba būna papilkėjusi. Vienas iš geresnių variantų yra vadinamasis „murzius“, kai baltas guminukas paguli masalinėje tarp tepalinių, mėlynų, juodų masalų ir panašiai. Pastaroji man pasirodė itin sėkminga, ypač, kai gaudydavau tvisteriais.
Balti it pienas guminukai tinkamiausi tamsiomis apniukusiomis naktimis, drumstame vandenyje, gaudant didesnėje gelmėje. Tada net ir riperius siūlau žuvims be patamsintų nugarėlių. Tokiomis žūklės sąlygomis taip pat pasiteisina „fosforiniai“ masalai.
Bet kai naktis šviesi, pilnatis guldo savo taką ant upės, nuo krantinių arba tiltų plieskia žiburiai, o aš dažnai žvejoju miesto ribose, labiau tikėtina plėšrūnes suvilioti perlamutrinio blizgesio guminukais, taip pat ir vos pilkšvais masalais. Dar labai geri būna saikingai sidabro ar aukso blizgesio brokato turintys guminukai, kadangi jie atspindi bet kokią šviesą. O žalias, raudonas ir mėlynas brokatas naktį nei sterkams, nei lydekoms didelio įspūdžio nepadarė.
Trumpai apie galvakablius
Galvakablius dažniausiai naudoju įprastus – t. y. „tautinius“ šrato formos. Kai kuriomis žūklės sąlygomis geresni gali būti kulkos formos ar žuvelės galvą imituojantys galvakabliai, bet jais žvejoju rečiau.
Todėl netgi kalbėdamas apie žūklės techniką, susikoncentruosiu tik ties gaudymu „šratais“, nes galvakablio forma koreguoja masalo vedimą. Mano straipsnių ciklas išsiplėstų iki nerealaus dydžio, jei imčiau pasakoti apie kiekvieną traukimo būdą atsižvelgiant dar ir į tuos niuansus.
Suprantama, kad spiningauju ir su ofsetinėmis galvutėmis. Pasitaiko, kad sterkai, o ypač lydekos, labiau gundosi masalais, kurie užmauti ant vadinamųjų „čeburaškų“ kabliukų. Ofsetinės galvutės taip pat gali būti įvairios, bet nuo tradicijų nenukrypstu ir dažniausiai renkuosi irgi „šratines“ arba vos suplotas iš šonų.
Nesusilaikysiu nepaminėjęs galvakablių kabliukų. Kad jie turėtų būti aštrūs – teiginys vienareikšmiškas ir nediskutuotinas.
Tačiau yra kabliukų, kurie, jei smarkiau patąsai užsikabinusį už šiekšto guminuką, atsilenkia. Paprastai tokie bus iš balto metalo, nors irgi ne visada. Žvejodamas su šiais galvakabliais rizikuoji prarasti stambų laimikį.
Tačiau kabliukas paprastai atsilenkia tuomet, kai būna įsmigęs tik gyliu, o ne iki pat linkio. Jei pakirtimas vykęs, galimybė, kad net ir labai didelė lydeka atlenks kabliuką, praktiškai lygi nuliui.
Bet pakertama ne visada taip, kaip norėtųsi. Juolab, kada kimba šamas, minėjau, kad šaltomis naktimis kartais net šie plėšrūnai prabunda. Į jo gerklėje esantį dantų „šepetį“ kabliukai sminga sunkiai. Sterko žabtai, beje, irgi kieti.
Atsilenkiantys kabliukai geri gaudant akmenynuose, nes į akmenį juk neįsmeigsi kabliuko taip giliai, kaip į žuvies nasrus ar supuvusį kelmą. Nors masalų čia prarandama labai daug – juos tėkmė paprasčiausiai pagrūda po dugno rieduliais. Kita vertus, atsilenkus kabliukui yra rizika prarasti stambią žuvį.
Tad čia jau apsispręskite, kurie galvakabliai jums bus tinkamesni. Kaip pavyzdį pasakysiu, kad Gamakatsu galvakablių kabliukai atsilenkia labiau nei Lucky John arba Mustad.
Šrato formos galvakablių ir ofsetinių galvučių svoris svyruoja nuo 12 g iki 24 g. Dažniausiai spiningauju 14, 16 ir 18 g galvakabliais. Pasirinkimas priklauso nuo gylio, srovės stiprumo, vandens lygio, nes kylant vandeniui stiprėja srovė. Taip pat įtakos turi masalo dydis ir forma, valo storis ir spiningavimo technika.
Reikia dar pasakyti, jog džigaujant srovėje volframiniai galvakabliai ar ofsetinės galvutės bus geresni vien todėl, kad turės mažesnį pasipriešinimą tėkmei, nes jie sunkesni nei švininiai. Tačiau upėje paliekame gana daug masalų, volframiniai gaminiai brangesni, vėlgi rinkitės patys...
Kaip matote, čia yra daugybė įvairių niuansų. Pabandysiu apie viską papasakoti kuo išsamiau, minėsiu ir konkrečius guminukus, tačiau tai bus jau kituose straipsniuose.
Romualdas Žilinskas
