Spiningavimas karštymečiu
Jei manęs šiuo metu paklaustų, koks yra kvailiausias lietuviškas posakis, atsakyčiau, kad „šiluma kaulų nelaužo“. Be abejo, ji kaulų nelaužo, tačiau, turint omeny šios vasaros orus, alsina, dusina, degina... Jei manęs paklaustų, koks dabar yra per TV žinias labiausiai erzinantis pranešimas, atsakyčiau, jog „mėgstančius šilumą galime nudžiuginti – Lietuvoje ir toliau laikysis rytinis ciklonas, todėl termometro stulpelis nenukris žemiau 27 °C atžymos“. Ir tariama saldžiai, su šypsena, džiaugsmu, nors, garantuoju, kad tai sakiusi meteorologė sėdi kondicionierių prikimštoje patalpoje.
Tapau senas niurzga, nes šiaip ar taip nusidėvėjęs organizmas jau ne toks atsparus maksimaliems orų pokyčiams ir reaguoja į juos atitinkamai. Sakysit, juk dar būna, kada orai atvėsta, netgi kaip reikiant atšąla. Būna, nesiginčiju, tačiau tada galima šilčiau apsirengti, o karštyje odos nenusinersi. Sakysit, kas man trukdo atsivėsinti karštą vasarą jau minėtais kondicionieriais, suvalgyti ledų, nusimaudyti ežere, upėje ar išgerti šalto alaus. Faktas, kad niekas, bet aš noriu žuvauti, o kondicionieriaus į žvejybą nepasiimsi, ledai tuojau pat ištirps, besimaudydamas žuvis išbaidysi, alų gerti... Kam tada meškerės?
Na, gerai, gerai – šiek tiek perdėjau, juolab į visus šiuos dalykus žiūriu iš savų pozicijų, prastai miegojau, nes tvankią naktį daugiau į lubas žiūrėjau nei buvau akis sumerkęs. Atvirai pasakius, net pasigailėjau, kad iš lovos nelipau ir nedūmiau prie upės, ką neretai ir darau, nes šalia vandens tamsoje gerokai vėsiau, o nusnūsti turiu galimybę ir ispaniškos siestos.
Paryčiui jau beveik susigundžiau, tačiau prieš švintant – ne tas. Puikiai žinau, kad vos saulė išlįs iš už priešingo kranto medžių, tuojau pat oras ims nesulaikomai ir labai greitai kaisti. Kol dar tamsu, kol brėkšta, žuvys kimba visai neblogai, bet vos tik tas dangaus šviesulys savo spinduliais palies vandens paviršių, tas pats tarsi kas plytą į žūklavietę būtų įmetęs – žvynuotosios akimirksniu dings.
Vėlgi, net neabejoju, kad man joks žinojimas nepadės – kaip ir kiekvienas normalus žvejys tikėsiuosi stebuklo, apgaudinėsiu pats save viltimi: gal užkibs...
Gal taip ir bus, gal ne, bet laimikis nevertas kepinimosi ant saulės – masalą griebs veikiausiai koks nors penkiasdešimtgraminis ešeriukas ar šapalo vaikas. Žuvų jaunimas atsparesnis kritinėms aplinkos sąlygoms, tai taip žmogiška. Mano amžiaus (žuvims metai skaičiuojami kitaip) lydys, sterkas, ešerys ar šapalas gulės kur nors dugno pavėsyje ir tingės pajudėti. Nors gal netingės, paprasčiausiai be reikalo neeikvos energijos, nes ateis vakaras, o tada...
Kas būna tada?
O tada tikrai jie ims maitintis gerokai aktyviau. Tas „gerokai“ vėlgi atsižvelgiant į vasarinę šutrą – tik tam tikrose vietose ir palyginti trumpai. Gal ir kiek ilgiau, jei naktis šilta. Čia savotiškas paradoksas, vėl randu atitikmenų su žmonėmis – staigūs temperatūrų svyravimai nepatinka nei pelekuotoms, nei dvikojams. Tai, jog žuvys plauko vandenyje, o mes esame krantuose, neturi reikšmės.
Jeigu vos sutemus oras atvėsta ir gali pilnais plaučiais įkvėpti vėsos, po to „atsipūtęs“ užmigti, tai ir ramiai sau miegok, pūsk. Tačiau kuomet vėsta labai pamažu, beveik nejuntamai, didesnis temperatūros kritimas pasijunta tik paryčiui, tada tikrai verta žuvauti ištisą naktį. Bet yra tam tikra korekcija – sekanti diena turėtų būti panaši į praėjusią. Jei ir prašvitus bus vėsiau kokiais dešimčia laipsnių nei vakar tokiu pat metu, žvynuotosios iš vakaro gali kibti tik trumpai, tik prietemoje. Beje, gali tada ir visai nekibti.
Dar vienas nelabai teigiamas veiksnys – kylantis arba nenustojęs pūsti naktinis vėjas. Šiuo atveju jo kryptis nėra labai svarbi, esmė tame, kad tokiu paros laiku didelis vėjas beveik visada pranašauja ryškią orų kaitą. Aišku, prasčiausias rodiklis – šiaurys ir rytys, pučiant iš pietų ar vakarų pusės visgi galimos išimtys.
Neretai ramiais vakarais upę ir krantus apgaubia rūkas, jis gali užtrukti iki pat vidurnakčio. Tai nėra blogas ženklas, daug sykių miglotoje tamsoje žvejojau itin sėkmingai. Tiesa, tada dangus kaip taisyklė būna labai giedras, todėl ir toji tamsa labai savotiška, ji kitokia. Bėda tik, kad mėtant lengvesnius masalus ima lipti valas prie spiningo blanko, nes pastarasis smarkiai aprasoja. Tuo metu neprastai vilioklius čiumpa šapalai, o juos labiausiai naktimis gundo negiliai neriantys smulkūs ir lengvi vobleriai.
Kelis miglotus rytus šįmet stebino ir lydekos, nors jos suaktyvėjo tik trumpam, bet vilioklius atakavo itin aršiai. Čiupo tuos pačius mažus šapalams skirtus voblerius. Tiesa, aštriadantės buvo irgi nedidelės.
Rytinis rūkas yra dažnas reiškinys, ypač dabar, nes tai ženklas, kad slėgis staiga kyla ir vėl bus giedra svilinanti diena... Bet jau aš užsiciklinau, gal užtenka apie tuos karštus orus, einam, pažuvausim. Iš vakaro, nes, kaip sakiau, tada geriausiai.
Sekliai greitame vandenyje
Jei reikėtų nepažįstamoj upės atkarpoj susirasti žūklavietę, visų pirma ieškočiau greitai bėgančio vandens. Ne upės tiesiojoje, kur bėga vienodas vandens srautas, o ten, kur krantas daro posūkį. Tiks ir kranto kyšulys, jei už jo ne augalų priaugęs dugnas, bet žvyru ir akmenimis grįstas gruntas.
O visų geriausia yra rėva, ją nesunku pamatyti iš tolo, nes vanduo nusekęs ir ties sekliausia rėvos vieta akmenys iškišę savo pilkas kupras. Rėvoje seklu, bet tai nėra didelis minusas, nes mailius sukinėjasi toje tarp akmenų almančioje tėkmėje. Žuvų jaunikliai bet kokiu atveju vengia gelmės, nes instinktyviai jaučia pavojų – juk kur giliau, paprastai bus ir daugiau plėšrūnių. Deja, vidurvasarį upė pernelyg smarkiai sušilusi ir kai kurių žvynuotųjų mailiui jos dumblėtose seklumose mažai deguonies, jau nekalbant, jog ten vandens temperatūra pati didžiausia. Todėl smulkmei nieko kito nebelieka, kaip tik bandyti prisitaikyti sraunumose.
Kur tuo metu būriuojasi smulkmė, puikiai nutuokia ir plėšrūnės. Todėl rėvose dabar gali pagauti tų grobuonių, kurios kitu metų laiku vargu ar čia užsuktų. Turiu omenyje visų pirma lydekas. Ar kas nors taikysis vilioti aštriadantes plėšrūnes ten, kur gylis iki kelių, o srovė tiesiog kliokia? Na, ne. Bet tai kitais metu laikais, dabar lydekų tokiose vietose daug kaip niekad. Tiesa, tai nebus stambios grobuonės, o tik smulkios ir vos didesnės, tačiau „imamų“ gali pasitaikyti ne viena.
Kad čia rasime sterkų, gal ir joks stebuklas, visgi jie irgi teoriškai neturėtų plaukioti taip sekliai. Bet praktiškai yra būtent taip. Tačiau tarp lydekų ir sterkų bus tas skirtumas, kad pirmosios rėvose medžios kol dar šviesu, vos temstant, o blausiaakiai pasirodys po to ir gali būti, kad su nedidelėmis pertraukomis srauniame sėkliuje praleis visą naktį. Visgi kaip ir lydekos, jie nebus stambūs, dažniausiai antramečiai, trečiamečiai. Nors rėvos gale, kur gylis jau yra visai padorus, galima suvilioti ir nemenkų sterkų.
Atplauks mailiaus pavaikyti ir salačiai. Kuo diena arčiau vakaro, tuo salačiai didyn. Tai galiu garantuoti. Net pirmomis nakties valandomis jie rėvose rengs puotas. Maži salačiukai čia galbūt praleis ir visą dieną nepaisant itališko dangaus ir karštos saulės picos. Tačiau mažų salačių gal negaudykim, nors suvilioti juos nekils problemų.
Tačiau didesniuosius apgauti ne taip lengva. Stovi įsibridęs, mėtai spiningą, staiga pūkš! – net bridkelnes aptaškė. Arba – susisuka sūkurys palei pat kojas, už nugaros, ir taip kelis sykius per pusvalandį. Tada vėl ramu. Po kurio laiko salačių išpuoliai kartojasi. Regis, mesi masalą, trauksi, tiesiog privalo griebti. Ir sviedi vos panyrantį smulkų (juk nekvailas, čia plėšrūnai „degtukines“ žuveles vaiko) minnow ar shad voblerį. Nereaguoja. Bandai sukriukę. Irgi tuščiai, nors ką tik išsivertė visu savo gražumu ties vedamu viliokliu. Hm...
Reikėtų bandyti silikoninę žuvelę. Aš labai rimtai, nesvarbu, kad rėva, kur vanduo smarkiai bėga, o gylis vaikiškas. 3 – 5 cm dydžio riperiais čia susigundo ir didesni nei poros kilogramų salačiai. Ir jokių įmantrių sistemėlių nereikia. Imi 1,5–2,0 g galvakablį, mauni guminuką ir sviedi skersai tėkmės. Nebūtina ir laukti salačių „pasirodymų“ – jie kažkur netoliese, niekur nedingo. Trauki taip, kad masalas nebarškėtų per akmenis, bet ir nerėžtų paviršiaus, valą vynioji tolygiu greičiu. Mesk, bandyk. Op... Ar nesakiau?
Turbūt Lucky John Tioga buvai ant galvakablio kabliuko užsikabinęs? Na, taip, man šitie guminukai irgi labai kibūs. Dar išmėgink ir tos pačios firmos Baby Rockfish – puikiai pasiteisina...
Guminukus geriausiai rinktis natūralių spalvų, su nedideliu blizgučių kiekiu, nes tokie universaliausi. Turiu galvoje ir minėtą paros laiką, ir žuvų rūšis. Bet kitąsyk būna, kad, tarkim, sterkai užsimano geltonų, baltų fluorescuojančių, o salačiams duok salotinių ar tamsiai mėlynų. Gaudai ir bandai spalvinius variantus, jei jau visai nekimba. Kada kimba ant kurio nors, dažniausiai neeksperimentuoji, nes laiko gaila.
Ant tokių masalų užkibs bet kurie iš jau paminėtų plėšrūnų. Dar galima drąsiai pridėti ir šapalus. Paprastai plačiaburniai grobuonys vasarą būna nusitaikę į vabzdžius, įvairias lervas, net augalinį maistą, bet nespjauna ir į mailių, kuris dabar vos ne pats į gerklę jų valdose lenda.
Šapalai masalą čiups veikiausiai sutemus (oi, mažylių čia prigaudysi ir vidurdienį vobleriais ar sukriukėmis), tada patys stambiausieji tampa ne tokie atsargūs ir prisileidžia žvejį vilioklio užmetimo atstumu. Čia juk rėva, o tu įsibridęs, tad stypsai vidury upės kaip stulpas. Šapalai tai puikiai mato, jų lengvai neapgausi. Tačiau pradės temti ir šitų akylų plėšrūnų akiplotis ims trauktis...
Tačiau užkibus stambesniam esi priverstas bristi link kranto ir ten išsitrauki laimikį. O tada likusieji rėvoje šapalai neretai išsibaido. Naktį jie prasčiau mato, bet geriau girdi. Nusipirk trumpakotį graibštą, kurį naudoja muselininkai – mažiau žuvų nuo kabliuko nusipurtys, ne taip baidysis, galėsi kojų nejudindamas laimikį traukti.
Būtina paminėti ešerius, kaipgi be jų... Ešeriai atplauks visu būriu dar vėlyvą popietę. Pagausi rėvoje ir smulkesnių, ir stambesnių – priklauso, kokio iš kokio dydžio egzempliorių susigrupavo dygliuotųjų plėšrūnų tuntas. Naktimis gal ir nekibs, tik iki sutemų, vakarėjant. Dažniausiai nutinka taip: trauki vieną po kito kokią valandą ar dvi, staiga lyg burtų lazdeles mostelėjus dingsta...
O gal ir praris masalą naktį, jei ji rami, giedra, žvaigždėta. Nors paprastai tokiu paros metu ešeriai pasirenka truputį kitokias vietas, trinasi kur nors šalia statesnių krantų, molų, krantinių, kur sūkuriai, tėkmė menkesnė nei rėvoje ir yra giliau. Visgi tamsoje kitąsyk visai neprastai kimba net ir čia. Iki vidurnakčio, po to aprimsta.
Ešeriai rėvose neretai elgiasi gana išdidžiai, čia jiems bele ko neįsiūlysi. Kartais gerai ir tie patys guminukai, bet užeis kaprizai ir gali užsimanyti tik sukriukių arba čiups vien mažus šapalinius voblerius. Nesuprasi...
Gal užteks, juk prisižvejojom į valias. Lipu į lovą siestos.
Romualdas Žilinskas
