Spalio viduryje savaitgalis prie Nevėžio
Niekada nevažiuoju į žūklę tam nepasiruošęs. Jei staiga koks nors bičiulis paskambina ir pasako: „Tuojau pat kraukis meškeres ir varom“, aš atsakau, kad ne. Taip atsakau, nes žinau, kad po to gailėsiuosi – būtinai ką nors iš reikalingų žūklėje daiktų, tegul ir mažmožių, paliksiu namuose ir to „kažko“ man verkiant trūks (Merfio dėsnis), o tai gadina nuotaiką...
Bet šįsyk nusižengiau savo taisyklei ir vietoje planuotos išvykos pažvejoti Nemune, kone paskutinę minutę apsigalvojęs nuvažiavau prie Nevėžio. To veikiausiai nebūtų atsitikę, jei ne visą naktį pliaupęs lietus, kuris pakėlė vandens lygį Nemune, galbūt prie tvinimo prisidėjo ir HE turbinos – paskambinęs bičiulis pranešė, jog toje upėje žuvauti neįmanoma, kadangi vandens srautas žoles neša visu tėkmės pločiu...
Kita vertus, daug ir nepergyvenau, nes norėjau Nemune paprasčiausiai išbandyti naują įrangą – dvi dugnines, kurios pas mane kampe stovėjo jau gal dveji metai taip ir neišpakuotos, bei neseniai pirktas rites su visiškai nauju valu.
Šalia namų tekanti Neris jau atsibodo iki gyvo kaulo, o ir ši įranga iš to, kariniais terminais tariant, „sunkesniojo artilerijos arsenalo“, tad norėjau ne tik didesnės tėkmės, tačiau ir didelio gylio. Neris tam netinka – arti esančiame upės ruože labai toli sviesti masalus, reiškia juos prarasti.
Kita vertus, nuo spalio vidurio, o dabar ir yra tas laikas, palei namus tekančioje upėje dugnine vargu ką ar pagausi. Nesakau, kad visiškai nekimba, gali masalą sugriebti šapalas, koks nors apsnūdęs karšis, gal net ūsorius, kuriam toji įranga būtų pati tinkamiausia, tačiau reikia ilgai laukti. O laukti nebus kada, nes galiu meškerioti tik kelias valandas.
Tiesa, oras pasitaikė tikrai geras: praktiškai vėjo nėra, jei ir pūsteli – lengvas pietvakaris, saulė tai užlenda už debesies, tai vėl bando šypsotis, pakankamai šilta.
Bendrais bruožais apie Nevėžį rudenį
Kada toks oras ir dar sekmadienis, nesvarbu, kad popietė, žvejų prie Nevėžio susirenka devynios galybės. Čia ta upė, kurioje Kauno meškeriotojai rudens antroje pusėje pagauna daugiausiai žuvų. Aišku, pasitaiko įvairių dienų, tačiau lyginant su Nemunu ir Nerimi, ką nors sužvejoti Nevėžyje galimybė yra didesnė keliolika kartų. Galima gaudyti meškere ar dugnine, spiningu, ši upė rudens dovanų žvejams
Pagrindinės žuvys plūdininkams ir dugnininkams tokiu metų laiku yra kuojos, karšiai, plakiai, šapalai. Jei pirmąsias tris rūšis dabar visi gaudo ant įvairių gyvūninės kilmės masalų, taip pat ir manų kruopų tešlos, konservuotų kukurūzų, daro minėtų vilioklių „miksus“, tai šapalus dažniau vilioja batonu. Žinoma, pakliūva šapalų ir žuvaujant kitais masalais, kartais netgi daug, bet kalbu apie tikslinę jų žūklę.
Negalima pamiršti karosų ir lynų. Bet šias žvynuotąsias paprastai sumeškerioja dažnai čia žuvaujantys žvejai, kurie žino, kur ieškoti, kuo ir kaip gaudyti tokiu metu jau vangias minėtų rūšių žuvis. Pasitaiko, kad užkimba viena kita ir specialiai jų negaudantiems.
Kuomet meškerioji „baltas“ žuvis Nevėžyje, nesvarbu koks yra metų laikas ir ką mauni ant kabliuko, būtina daug jaukinti. Čia jau yra toji „geležinė taisyklė“. Aš kalbu apie tai, kad jei nori daug pagauti, nes kitu atveju gali nesumeškerioti nieko arba tik „kažkiek“, kai šalia atsistoję žūklautojai, kurie pripylė sočiai pašaro arba prievilo dėjo į dugninių šėryklėles, pritrauks žuvų pilnas skiaures.
Išimtis būtų ešeriai, jie rudenį yra kone pagrindiniai šios upės laimikiai. Aišku, nekramsnos jie kukurūzų ar manų, tačiau jei šalimais užmausi kokią gyvastį, tegul ir musės lervą, gali griebti. Nors juos visai sėkmingai plūdine, o dar dažniau – dugnine, žvejoja be jokių jaukų. Tada jau ant kabliuko neria tai sliekus, tai vadinamuosius „pindarakus“, retsykiais uodo lervas ir traukia vieną po kito...
Tačiau tokie dalykai vyksta tuomet, kai upėse vanduo atšąla iki atitinkamos temperatūros, kuri sugena Nemuno ešerius į gilias Nevėžio duobes, o taip pat pakelia ūpą ir vietiniams tos rūšies plėšrūnams. Paprastai taip nutinka apie spalio vidurį arba pabaigą, nes metai metams nelygūs.
Tiesą sakant, man ši migracija kažkiek keista, nes paprastai žuvys, atšalus orams, iš intakų plaukia žiemoti į pagrindinių upių vagas. Nevėžis šiuo atžvilgiu – išskirtinis tokio tipo vandens telkinys. Net nežinau kodėl. Spėju, kad tai lemia aplinkinių Nemuno ruožų nedideli gyliai ir gana smarki tėkmė, kuri Nevėžio žemupyje yra labai menka, upė kone stovi. Na, ir tos minėtos gilios duobės.
Sakydamas, kad ešeriai „pagrindiniai laimikiai“ specialiai nusižengiau lietuvių kalbos taisyklėms ir pavartojau daugiskaitą, nes būtent šie plėšrūnai yra ir spiningautojus prie šios upės viliojančios žuvys. Taip, galima spiningu pagauti lydekų, šapalų, kurie po ešerių užimtų antrą vietą, bet visgi pastarieji čia pasitaiko labai svarūs ir palyginti nesunkiai suviliojami dideliais kiekiais.
Nors aš prieš savaitę visgi sugebėjau nepagauti nė vieno ešerio. Norėdamas „nuplauti mundurą“, pasiteisinsiu, kad tądien Nevėžyje net nemačiau, kad kas nors bent vieną ištrauktų. Taip pat „sėkmingai“ ešeriai nekibo ir Nemune bei Lampėdžių karjere, nes pabandžiau laimę ir tuose vandenyse.
Nepaminėjau dar Nevėžio salačių ir sterkų. Yra čia ir šių žuvų, rudenį – juo labiau, bet kažkodėl mažai kas giriasi, kad tokių sugundo. Tiesiog specialiai negaudo, nes sterkų šios upės žemupyje pakankamai daug. Nors gal juos ir sudėtingiau vilioti, nes blausiaakių plėšrūnų medžioklės plotai siauroje upėje kertasi su ešerių maitimvietėmis, tad vietoje sterko spiningautojams tada užkimba puskilograminis dryžuotis.
Reikėtų bandyti sterkus čia žvejoti naktį, bet mažai kas tam ryžtasi. Kaip ir dugninėmis sutemose gaudyti Nevėžio vėgėles. Yra jas žuvaujančių, tik labai nesireklamuoja. O vienaūsės plėšrūnės jau tuoj, tuoj pradės kibti...
Su salačiais Nevėžyje tikrai sudėtinga. Jie rudens pabaigoje tūno kur nors upės duobėse, bet praktiškai nesimaitina. Vienais metais pagavau per dieną net kelis, tačiau tai buvo tik kelių šimtų gramų „vaikučiai“.
Visa tai aš nupasakojau bendrais bruožais, o tą dieną...
Puiki įranga, bet ne čia
O tą dieną atvažiavau prie Nevėžio ir, kaip tikėjausi, pataikiau į „žvejų turgų“. Laimei, atsirado viena laisva vieta labai neprastame ruože, kur tuo metu ten žuvavęs dugnininkas vyniojo savo meškeres. Iš vandens išsikėlė gal dešimt riebių kuojų bei karšį. Dar ir informaciją man suteikė, kaip toli, kokia kryptimi mesti masalą ir ko tikėtis.
Na, tikėtis, pasak jo, galima nebent vėliau, kai diena visai pakryps į vakarą, nes kitu atveju dar ir pats pažuvautų – ryte gerai kibo, bet po to kibimas silpnėjo, silpnėjo, kol visai baigėsi.
Gal tik šioje vietoje, nes beeidamas mačiau kaip vienas žvejys karšiuką į krantą įsiprašė, net įamžinau nuotraukoje tam meškeriotojui leidus.
Šalimais sėdėjo dar vienas žvejys. Mano nuostabai jis spiningavo. Na, ne visiška naujiena, kad spiningauja „nuo kėdutės“, tačiau ir nelabai dažnas reiškinys. Rimtas toks meškeriotojas, ne itin kalbus, bet galiausiai įsišnekėjom.
Net parodė kuo žuvauja – jig rig sistemėle, o masalui naudoja ne tvisterius ar riperius, kas šioje upėje labiau įprasta, tačiau vabzdžių lervų imitacijas. Jie man labai panašūs į Lucky John Rock Craw 2, nors buvo ne tos firmos.
Turėjo įvairių guminukų, bet pasiguodė, kad ešeriai kažkokie vangūs, labiau nori jig rig montažo ir tik tokių masalų, nors ir juos „kanda“ vos „viena puse lūpų“. Naudojo paprastą, bet ne ofsetinį kabliuką, taip pat vietoje ištęsto svarelio – įprastinį kriaušės formos gramzdą, tačiau čia detalės...
Dirbo tas žvejys išsijuosęs, virpino guminukus tikrai profesionaliai, tad visgi rezultatas, kiek aš šalia žvejojau, buvo – išsitraukė gal tris maždaug po tris šimtus gramų sveriančius ešerius ir kelis mažesnius, tačiau tokie nesiskaito. Praėjo dar keli spiningautojai, kurie žuvavo šiose vietose populiaria paternoster arba kitaip šoninio pavadėlio sistemėle, bet jiems nesisekė. Reiškia, bent tądien, jig rig ir vabalų imitacijos buvo tai, ko reikia vietiniams ešeriams.
O kaip man? Jau sakiau, kad jei Nevėžyje nejaukinsi – nepagausi arba mažai pagausi. Kita vertus, reikėjo ne tokios įrangos, kur dugninės Siweida Pro Impulse Feeder 150 g užmetimo svorio ir 3,90 m ilgio. Čia galima meškerioti ir su kuolu, jei žuvys aktyvios, bet šiuo atveju geriausiai tiktų ploni valai ir labai jautrios picker tipo dugninės arba kokios kitos, kurių testas tris sykius mažesnis nei manųjų, jei jau prievilo neturi.
Bandžiau paprastus sliekus, naktinius ir „pindarakus“. Kibiausi pasirodė naktiniai, jų vis galą nukąsdavo (įtariu, kad kuojos). Kibimą mačiau puikiai, tačiau nepakirsdavau.
Užkibo du piršto dydžio ešeriukai ir vienas panašus kaip šalimais sėdėjusio spiningautojo. Jei tokių ešerių bent trys per tris valandas – jau būtų šioks toks minimumas. Bet gal kitą sykį, kai atvažiuosiu prie Nevėžio ne bandymams.
Nelaukiau visiško vakaro, nes atvėso, ėmė kilti vėjas, nulašnojo, tad kartu su grupele kitų meškeriotojų nešiau kudašių. Ir teisingai padariau, nes po to įsilijo ne juokais.
Dugninės, reikia pasakyti, nenuvylė. Tikrai tinkamos, na, bet ne Nevėžiui, o didesniems ir (ar) sraunesniems vandenims. Gerai sviedžia masalą, pakankamai jautrios ir su L tipo viršūnėlėmis. Veikiausiai įtakos turėjo ir pakankamai standus valas Balzer Platinum Royal Match-Feeder 200 m. Nevėžiui storokas, nes 0,22 mm diametro, bet labai tvirtas ir slidus. Įdomu tai, kad būdamas standus nedaro kilpų, nesigarankščiuoja, kas gana reta panašios rūšies gijai.
Beje, ant pagrindinių būgnelių buvau suvyniojęs 0,23 mm storio kitos firmos monofilamentinį valą – diametras akivaizdžiai skyrėsi. Paprastai 0,22 ir 0,23 mm gijas vargu ar atskirsi, bet šįsyk – nebent jau visai būtum aklas.
Dar labiau nudžiugino ritės. Tai – Salmo Diamond Bait Feeder 6, dydis 4000. Nuotraukoje prie upės matote su juodais būgneliais, bet jie atsarginiai, specialiai moviau tokius, nes visada geresni būna pagrindiniai aliuminiai, o šitie pagaminti iš kieto plastiko.
Bet tikrai to nejutau, nes valas, nors ir neprivyniotas iki ritės būgnelio kraštų, puikiai slydo metant 40 g svarelį. Netgi ne tas žodis – tekdavo pirštu prilaikyti, kad masalas nenuskrietų į kitą krantą. Vėlgi, dalį to „gero“ veikiausiai tektų valui ir meškerykočiams, tad visumoje, padariau išvadą, kad įranga puikiai suderinta.
Pamiršau dar paminėti ir karpių žūklėje dažniausiai naudojamą ir šioje ritėje įmontuotą antrąją stabdžių sistemą, kuri Salmo Diamond Bait Feeder 6 suteikia ne tik solidesnį vaizdą, bet ir didesnį funkcionalumą. Žvejojant stambias ir kartu atsargias žuvis, ji labai praverčia. Beje, tas vietą užleidęs meškeriotojas net ričių kainos paklausė. Atsakiau, suprantama, bet iš akių mačiau, kad nelabai patikėjo – juk pinigų suma, kaip tokio tipo ritei, visiškai nedidelė...
Pameškeriojęs Nevėžyje, supratau, kad pagrindinės upės žuvys – ešeriai – dar neatplaukė iš Nemuno. Dar vanduo pernelyg šiltas. Tačiau veikiausiai po kelių dienų, gal po savaitės jie atmigruos, nes oras naktimis žada gerokai atvėsti. Nenustebčiau, kad berašant šį straipsnį taip ir įvyko...
Romualdas Žilinskas
