Spalio ūsorius
Pastaruoju metu karšta vasara vis labiau nusitęsia, tad rugsėjį praktiškai galima pavadinti „vasariniu“ mėnesiu, o spalio pradžioje staiga atšąla ir – ruduo... Metų laikai pasikeičia per kelias dienas, ilgiausiai – savaitę, kuomet dienomis vyravusi aukštesnė nei 20 °C oro temperatūra staiga nukrenta žemiau 10 °C.
Žmogui tai nėra gerai, nes jo organizmas neigiamai reaguoja į labai greitą aplinkos temperatūrinę kaitą, tad prasideda įvairios peršalimo ar virusinės ligos. Žuviai irgi ne kas, kadangi vanduo taip pat staiga atvėsta ir žvynuotoji savaitę ar dvi plaukioja savotiškoje apatijoje. Žodžiu, nėra to kažkada buvusio laipsniško oro ir vandens temperatūros kitimo, kuomet vasara pamažu virsta rudeniu.
Panašiai nutinka ir pavasarį, kai vėsius orus per kelias dienas pakeičia ne šiluma, bet tikrų tikriausia kaitra. Bet dabar rašau apie rudenį.
Žvejai šį „pereinamąjį“ laikotarpį, suprantama, keiksnoja, nes kokią žuvį begaudysi, tokios nepagausi. Meškeriojantys upėse būna ypač pikti – ten dar ir vandeniu plaukia, regis, nesibaigiančios apmirusios vandenžolės, kurios kabinasi už valo. Žvejosi plūdine, dugnine ar spiningu – tas pats velnias.
Bet po truputį žolių vandenyje mažėja, žuvys aktyvėja ir meškeriotojų veiduose vis dažniau gali išvysti šypseną.
Ji būtų dar platesnė, jei diena netrumpėtų – šviesusis paros metas apima maždaug trečdalį paros ir vis dar traukiasi. Jei prieš keletą mėnesių grįžus iš darbo buvo galima visai normaliai prie upės ar ežero su meškere pasėdėti, tai dabar – jau tamsu. Sėdėk nebent prie TV ekrano ir žiūrėk Eurolygą ar LKL. Žinoma, jei domiesi krepšiniu, nes ne visiems sportas patinka.
Geriausias laikas, oras ir vieta
Tiesą sakant, tamsoje irgi įmanoma visai normaliai pažvejoti. Nesakau, kad smagiai, nes pastarasis žodis nelabai tinka, kuomet pučia smarkus vėjas, lynoja ir termometro stulpelis rodo vienaženklį „pliusinės“ temperatūros skaičių. Bet juk visgi galima (kai kada tikrai ne veltui) išbandyti laimę spiningu arba dugnine. Siūlau šiandien pasirinkti pastarąjį žūklės įrankį ir vilioti ūsorių...
Nežinau kodėl, bet ūsoriai netgi tokiu metų laiku labiau kimba naktimis nei dieną. Tiksliau vakarais, per pirmąsias tris ar keturias sutemų valandas. Vasarą dar galėčiau suprasti, bet kada oras smarkiai atšąla, apniunka, sunku paaiškinti tokią šių žuvų elgseną. Netvirtinu, kad dieną jų nepagausi, galimybė sugundyti bus vis tiek didesnė nei šiltuoju metų laiku, tačiau sutemus ūsorius žuvauti – dar geriau.
Kaip diena dienai, taip ir naktis nakčiai nelygu. Ūsoriai geriau masalus griebs šiltesnę naktį, kuomet pučia pietų ir vakarų krypčių vėjai. Jų greitis neturi reikšmės, gali pūsti nors ir didelė vėtra, kas rudens viduryje ir vėliau nėra reta. Lietus, jei pila kaip iš kibiro, yra negerai, tačiau kada dulkia arba vos krapnoja – puiku, ypač jei tai tęsiasi parą ar ilgiau.
Ramus ir giedras oras tokiu metų laiku paprastai sutampa su būsimu atšalimu, slėgis kyla, kas nelabai tinka ūsorių žūklei. Ir tai savotiškas paradoksas, nes ūsoriai rudenį mėgsta varles, o jos kaip tik prieš šalnas ir bėga slėptis į vandenį.
Atšalus upėms, ūsoriai, kaip ir visos žuvys, keičia savo dislokacijos vietas. Nors, būtina pabrėžti, kad tas „keitimas“ yra labai sąlyginis ir, lyginant su kitomis žvynuotomis, mažiau pastebimas. Turiu omenyje, kad vasariniai „ūsoriniai“ ruožai neištuštėja, tiesiog ūsai pasitraukia į kur nors šalia esančias ramesnes ir gilesnes vietas. Rugpjūtį, rugsėjo pradžioje jų buvo galima aptikti sraunių rėvų prieigose, gal netgi pačiose rėvose vos metro gylyje, spalį tokiose vietose tik veltui gaiši laiką.
Tiesa, ūsoriams ir dabar reikalingas žvirgždėtas ar (ir) molėtas dugnas, tėkmė, bet toji tėkmė šiuo metų laiku geriau vidutinio greičio ir mažiau išsklaidyta. Ir gelmė turėtų būti bent porą metrų. Tačiau nebūtinai tai vaga ar vagos kraštas – ūsai kaip ir anksčiau gerai jaučiasi net ir šalia kranto, jei yra koks gilesnis griovys, dugno išgrauža.
Visgi šis faktas labiau būdingas Neries ar mažesnių upių, Nemuno aukštupio ūsoriams, bet neliečia žemiau Kauno HE, taip pat platesnėje Nemuno atkarpoje aukščiau Kauno marių esančių šios rūšies žuvų.
Ties dambomis Nemune besilaikantys ūsoriai vėlgi elgsis kitaip, jie veikiausiai tiesiog pasislinks giliau, nors iš principo savo pamėgtų vietų nepakeis.
Gana sudėtinga kalbėti apie tokius dalykus, kai rudeninis vandens atvėsimas sutampa dar ir su vandens lygio kilimu, pastarasis faktorius juk irgi turi įtakos žuvims tinkamų vietų pasirinkimui. Kita vertus, ūsoriai laikosi palei dugną, todėl natūralu, kad net ir nepakeitę savo buveinių jie atsidurs didesniame gylyje ir toliau nuo kranto.
Geri ir universalūs masalai
Apie ūsorius esu parašęs ne vieną straipsnį, išvardijęs visus įmanomus jų žūklei masalus, tad prie to paties nežinau ar reikėtų grįžti. Kita vertus, rudenį jiems tinkamų vilioklių skaičius ženkliai sumažėja. Dabar sūrį, kukurūzus ir panašius masalus vargu ar įsiūlysi.
Gyvūninės kilmės vilioklių gana daug, bet labai abejoju, kad kas nors eis gaudyti varlių (veikiau mažų rudų ir pilkų varlyčių), rinkti „pindarakų“ ar laumžirgio lervų. Na, jei visgi nepatingėsite, reikia pasakyti, kad šie viliokliai puikiai tiks. Nors, jei man reikėtų pasirinkti vieną iš išvardytų trijų, aš maučiau ant kabliuko ilgakojo uodo lervas, t. y. „pindarakus“, nes jie universaliausi.
Tas universalumas pasireiškia dviejose pozicijose. Šie viliokliai ūsoriams patinka praktiškai visose upėse. O be to žuvaujant „pindarakais“ galima naktį pagauti stambių šapalų, kurie neretai irgi sukinėjasi ūsorinėse vietose, jais susivilios ir karšiai, meknės, didelės kuojos.
Laumžirgio lervomis irgi sugundysite šapalų, bet rečiau ir ne visur. Varles gali pagriebti vėgėlės, kas nebus dabar kažkoks stebuklas naktimis gundant ūsorius. Beje, vėgėlių beūsoriaudamas aš sužvejodavau ir liepos mėnesį – o tai išties gal kiek ir keista.
Visgi pats universaliausias masalas ūsoriams, regis apie tai savo rašiniuose esu minėjęs, bus sliekai. Ir gauti sliekų – jokių problemų. Tai gali būti mėšliniai, lenkiški „Dendrobena“, vadinamieji „juodagalviai“ ar naktiniai. Sunku pasakyti, kurie jų yra geresni.
Gal tik vertėtų paminėti, jog mėšlinių arba lenkiškų (pastarųjų priklausomai nuo dydžio) ant kabliuko dabar reikia mauti kuokštą. Vasarą gaudant ūsorius kartais pasiteisindavo vos vienas nedidelis sliekas, bet rudeniop ūsoriai nori didesnio kąsnio.
Šiltuoju metų laiku gaudymas nedideliais sliekais kartais būdavo problemiškas dėl to, kad kirminų galus nutampydavo smulkesnės žuvys, ypač įkyrėdavo gružliai. Nemiega jie ir dabar, net ir naktimis, bet jau daug rečiau nukramto sliekus. Aišku, gali pasitaikyti plakių, kurie irgi rudenį kimba tamsoje, žiobrių ar kuojų, nuo visų neapsidrausi, bet, kaip sakiau, nėra net ką lyginti su tuo, kas būna vasarą.
Nors galbūt geriau žvejoti „juodagalviais“ arba naktiniais sliekais. Tada pakanka vieno stambaus kirmino. Retais atvejais, jei „juodagalviai“ smulkesni, juos ant kabliuko maunu du. Šį masalą gali čiupti nebūtinai tik ūsorius, naktį juo susigundys didelis šapalas, stambi meknė arba nemenkas karšis, gali užkibti ir vėgėlė. Bet tai ne kokia nors smulkmė, o visai normali „priegauda“, kitąsyk, kada naktis prailgsta, netgi pageidautina.
Dar prieš mėnesį meškeriojant dideliais sliekais ūsorius galima buvo nutverti ir ungurį. Deja, dabar vargu ar jis užkibs.
Tas pats, kaip ir vasarą
Nepaisant šalto vandens, ūsoriai ir toliau lieka ištikimi savo kibimo manierai ir labai smagiai krato dugninės viršūnėles. Nors retsykiais pasitaiko, kad kimba tarsi gružliai – smulkiai ir vos juntamai virpina meškerių galiukus. Taip paprastai elgiasi smulkūs ūsoriukai, jie mieliau čiumpa kelių sliekų kuokštą nei vieną didelį naktinį.
Visgi būna, kad net labai stambūs ūsoriai „suvaikėja“ ir kimba tų mažylių stiliumi. Sakytume, kad atsargiai, bet pakirtus po to matai, kad masalas gana giliai prarytas. Kodėl taip nutinka, sunku pasakyti, aš ligi šiol nerandu bent kiek įtikinamesnio paaiškinimo. Įranga, sistemėlės ūsoriams dabar niekuo nesiskiria nuo naudojamos vasarą ar rudens pradžioje, skaitykite ankstesnius mano rašinius, ten yra išsamiai apie tai parašyta.
Galbūt tik svarelius reikėtų naudoti sunkesnius, nes gaudysime gilesnėse vietose. Nors ten ir menkesnė tėkmė, tačiau bus lygesnis, mažiau akmenuotas dugnas, valą slėgs didesnė tekančio vandens masė. Tad norint išlaikyti masalą reikiamoje vietoje teks naudoti ir sunkesnį gramzdą.
Kita vertus, dabar vis pasitaikys praplaukiančių žolių. Nors ir sakiau, kad jų mažiau, tačiau jos pavandeniui plauks dar ilgai, tad kabinsis už valo ir stums svarelį dugnu. Viena kita užsikabinusi už gijos žolė kibimui neturi reikšmės, todėl nebūtina tuoj pat traukti dugninę ir vėl ją iš naujo užmesti.
Bet jei svarelis bus lengvesnis, net ir toks šapas gali jį išjudinti iš vietos. Tada nepadeda net kone stačiai pastatytos dugninės. Beje, vėjuotą naktį, o tokių naktų dabar dauguma, meškerykočių geriau taip nestatyti – sunku bus identifikuoti silpnesnį kibimą.
Kelis žodžius tarsiu apie naktimis naudojamas švieseles dugninėms. Kai kurios jų, bet jokiu būdu ne visos, labai silpnai šviečia. Kalbu apie pačias pigiausias, tas „įlaužiamas“, kuriomis ir naudojasi absoliuti dauguma žvejų. Pasitaiko, kad nusiperki, netgi namuose išsibandai vieną – šviesos lyg ir pakanka. Bet žvejyboje išsiimi kitą iš tokios pat pakuotės, o ji vos žiba...
Beje, šio tipo švieseles dažnai ant savo meškerykočių tvirtinu ir aš. Gal veikiau tvirtindavau, nes pastaruoju metu ėmiau žuvauti su Balzer firmos gaminamomis švieselėmis, kurios turi mikro baterijas. Rekomenduoju, tikrai puikus dalykas, aprašytų problemų niekada nekils.
Romualdas Žilinskas
