Smagiausia poledinė žūklė. Kaip sumeškerioti aukšlę
Kadangi esu maksimalistas, manau, kad paskaitę mano pirmąjį straipsnį apie aukšlių gaudymą iš po ledo, Lietuvoje atsirado kokie penki šimtai norinčių sužvejoti šias žuvis. Na, gal padidinau – tebūnie penkiasdešimt. Nors gal tik kokie penki, bet vis – šis tas. Tad pratęsiu šią temą...
Jei atviro vandens sezono metu aukšlės puikiausiai kimba ant įvairių augalinės kilmės masalų, tai žiemą jos, kaip ir praktiškai visos tuo metu aktyvios žuvys, labiau vertina gyvūninės kilmės vilioklius. Tiesa, aukšlės ir po ledu neatsisako, tarkim, tešlos, kurią pasigaminti galima tiek iš paprasčiausių kvietinių miltų, tiek ir iš manų kruopų.
Visgi geriausiai jas vilioti uodo trūklio lervute, kadangi toks masalas bus universalus. Universalus dviem aspektais – lengviausiai įsigyti ir galima bežuvaujant aukšles sugundyti gerokai kilmingesnių bei stambesnių žuvų.
Na, dėl kilmės, jei aukšlės mokėtų kalbėti, veikiausiai pareikštų pretenzijas (visos žuvys lygios!), tačiau dėl dydžio gal ir nelabai ginčytųsi. Juk panašiose vietose, o ir aukštesniame vandens sluoksnyje galima sugundyti visai padorių kuojų, o upėje – ir šapalų. Nors neatmeskime ir nuolat gaudomų ešerių, nes dryžuoti plėšrūnai kartais pasikelia iki pat ledo plutos. Ypač – pavasariop.
Tačiau pavasariop aukšlėms visgi patarčiau siūlyti būtent augalinės kilmės masalus. Dabar dar ne tas metų laikas, todėl žuvaukime tuo, kuo dažniausiai žiemą žuvaujame – uodo trūklio lervomis.
Pakaitalai uodo trūklio lervoms
Bet prieš tai pasiūlysiu ir dar kelis „gyvus“ masalus, kurie galbūt bus lygiaverčiai „matiliams“. Vieną žinote puikiai – tai musės lervos. Bet aukšlėms geriau smulkesnės, kurias sportininkai praminė „pinkais“ ir jas nudažo raudona, geltona spalva, nors kitąsyk palieka ir baltas. Aukšlės retsykiais irgi gali būti gana išrankios, todėl tas lervų spalvinimas turi racijos.
Kitas vilioklis gerokai „egzotiškesnis“. Žinant, kad dabar beveik niekas sliekų pats nekasa, uodo trūklio lervų iš dumblo neplauna, o musės lervų neužsiaugina, gal ir be reikalo laiką gaištu pasakodamas. Tačiau tie penki susidomėję straipsniu žvejai, manding, gali tokio masalo ir pasiieškoti.
Kalbu apie „kandukus“, nors gal kitur mūsų krašte žvejai tuos mažus vikšrelius kitaip vadina, bet, manding, kad dažniausiai – „kiečio lervomis“. Truputį nukrypsiu nuo pagrindinės temos, nes gal apie šį masalą kituose straipsniuose nė nerašysiu, o jei ir rašysiu, tai suprasite, apie ką kalbu.
Visų pirma – kietis yra augalas ir jis savo lervų neturi. Bet jame parazituojančių vabzdžių lervų yra. Vienas iš tokių parazitų būtų kietinė margasparnė (Trypeta artemisiae), kuri priklauso dvisparnių būriui. Ji – paprastos musės giminaitė (plati ta giminė, skaičių pamestum, nesigilinsiu į artimus ir tolimus ryšius), tokia gelsva apie 5 mm dydžio muselė su skaidriais juosvai, tamsiai rudai pamargintais sparnais.
Antra, kas liečia „kandukus“. Tai yra sulietuvintas vertimas iš rusų kalbos, kur toks masalas gana populiarus, bet, kaip supratote, musės su kandimis neturi nieko bendro.
Pati kietinė margasparnė gal ir „nepiktybinė“, nes ji tarp gėlyčių skraido, tačiau beskraidydama kiaušinėlius padeda. Dažniausiai būtent ant kiečių, nors ne ką rečiau – ant varnalėšų. Nesiplėsiu į visą šio vabzdžio vystymosi ciklą, bet kai parazituojami augalai apmiršta, jų sausuose stiebuose įsikuria ir pavasario laukia tos muselės lervos, kurios, beje, išoriškai gana panašios į mūsų naudojamus „dzikus“, na tik gal riebesnės, su vos gelsvu atspalviu. Net dydis kaip jau minėtų „pinkų“. Tiesa, turi labiau išreikštą juosvą galvutę, o kabinamos ant plonavielių kabliukų kaip tik ties tos galvutės pagrindu už odos. Labai neprastas masalas ir kombinuojant su uodo trūklio lervomis.
Seni žvejai žino „kiečio lervas“, jų pasirenka laukuose, pakrantėse, kur sausų kiečių ir varnalėšų yra į valias. Tiesa, ne visuose stiebuose „kandukų“ rasi, bet paieškojus tikrai aptiksi. Gana gajūs sutvėrimai, jei vėsiai laikai, beveik kaip musės lervos, kol į lėliukes nepavirsta. Ir žuvis vilioja ne ką prasčiau, o žiemą gal net geriau. Bet grįžkime prie aukšlių...
Ir aukšlę reikia mokėti apgauti
Aukšlės, jei jau kimba, masalą griebia be didesnių ožiavimųsi. Tačiau turi kvailą įprotį tampyti uodo trūklio lervutes už galų, jas tiesiog iščiulpia. Todėl geriau kirminuką užmauti ant kabliuko taip, kad galas nekadaruotų – suverti riestainiu.
Kita vertus, šios žuvelės per kibimo piką nelabai kreipia dėmesį ar toji lervutė šviežia, ar su „kvapu“, ar apskritai ji nučiulpta. Tada ant kabliuko gali būti tik trūkliuko odelė, o aukšlės vis tiek ją čiups. Tačiau tokiu atveju svarbų vaidmenį vaidina avižėlė.
Įdomu, kad aukšlės, nors ir ne plėšrios žuvys, bet laikosi savotiškų plėšrūnių įpročių – joms labiau patinka metalu tviskančios blizgios avižėlės. Žinoma, pačios smulkiausios. Dabar, kai daugelis avižėlių yra daromos iš sunkesnių už šviną metalų, tai labai pravartu gaudant aukšles, kadangi šioms žuvelėms reikia siūlyti mažus masalus.
Labiausiai aukšles tikėtina pagauti ant šratelio arba lašelio formos volframinių baltu metalu tviskančių avižėlių. Nors saulėtomis dienomis ir esant skaidriam ledui geresnės gali būti geltonos bei vario spalvos avižėlės. Aš kažkaip orientuojuosi į šią žiemą (itin apniukusi), tad ir užakcentavau baltą metalą.
Kitaip nei kuojoms, aukšlėms patinka tankesnis avižėlių virpinimas. Tačiau masalą griebia jos dažniausiai tada, kai jis nustoja judėti: žiūri, žiūri, kaip avižėlę virpini, o kada nustoji viliokliu žaisti – am... Kartais pasitaiko, jog aukšlės kimba tik ant beskęstančių masalų. Tuomet tiesiog imi ir lėtai, lėtai nardini avižėlę iki pajunti stuktelėjimą. Palauki ir aukšlė griebia masalą.
Kaip minėjau, šios žuvys gali nusileisti iki vidurinių vandens sluoksnių, todėl dar tenka sugaišti ne tik ieškant joms tinkamos žūklei vietos, bet ir reikiamo gylio.
Kuomet aukšlės visiškai atsisako čiupti ant avižėlių užmautą masalą, jas dar galima bandyti gundyti laisvai besileidžiančiu dugno link trūkliuku. Tokiu atveju reikia avižėlę keisti į kabliuką, o virš jo (maždaug sprindžio atstumu) užspausti maksimaliai mažą švino šratuką.
Staigiu judesiu nuleidžiame tokią sistemėlę į numatytą gylį ir laukiame. Aišku, ką tik įmerktas kabliukas su masalu bus aukščiau nei šratelis ir kurį laiką lėtai be kliūčių skęs iki valas išsitiesins. Tuo metu ir yra tikėtinas aukšlės kibimas, tačiau reikėtų labai jautraus sargelio – kitu atveju pražiopsosite pakirtimo momentą.
Kadangi gaudome ne pačias didžiausias mūsų vandenų žuvis, naudojame labai mažas ir gana lengvas avižėles, tai ir valą reikėtų rinktis atitinkamą. Storesnio nei 0,08 mm storio nerekomenduočiau. Gali būti ir labai tąsus, toks gal net geresnis, kadangi giliai vis tiek nežvejosime.
Meškerėlė – tradicinė balalaika. Sargelis, kaip sakiau, – pats jautriausias, bet kitąsyk toks nėra būtinas, nes, kai aukšlės gerai kimba, tada masalą čiumpa agresyviai. Aišku, dar ir sistemėlė bei masalas turės reikšmę, bet apie juos kalbėjau, manau, kad neverta vėl kartotis ir pasakoti, kaip reikia suderinti įrangą. Itin jautraus sargelio prireiks nebent nekibos dienomis – tai yra faktas, kadangi tąsyk net ir šios godžios žuvelės vangiai judina masalus.
Reikėtų paminėti dar kai kuriuos aukšlių žūklės niuansus. Kartais būna, jog aukšlės staiga dingsta ne todėl, kad būrys pasitraukė savo noru, bet jos išsigando atplaukusių ešerių. Beje, jei gaudysite trūklio lervutėmis, tuo netruksite įsitikinti, nes pakilę į aukštesnius vandens sluoksnius dryžuotieji plėšrūnai griebs avižėles. Tokiomis dienomis tikėtina pagauti net ir labai nemenkų ešerių. Tik ar juos ištrauksite su subtilia įranga, nes įsijautę į aukšlių gaudymą galite neapskaičiuoti pakirtimo stiprumo arba betraukiant pervertinti valo tvirtumą.
Todėl derėtų turėti atsarginę meškerėlę su storesniu valu, kad būtų galima staigiai persiorientuoti ir be baimės atsiginti nuo ešerių. Skamba keistai ar ne? Aš taip kalbu todėl, kad šie plėšrūnai gali ilgai nenuplaukti iš tos vietos ir aukšlės prie eketės negrįš. Tiesiog išgaudysite ten esančius ešerius ir žuvelės vėl atplauks.
Jei neatsitiks taip, kad po to labiau patiks meškerioti dryžuotus plėšrūnus. Kada žuvauji aukšles neapsidraudęs, o užkimba solidus ešerys, yra ką veikti. Nenuostabu, jei kartais ir kokia lydekaitė avižėle susigundo. Bet tada du variantai – arba nurėžia valą, arba išsitrauki, tačiau vos poros sprindžių „peiliuką“.
Dažnai žvejai pabrėžia, kad žuvys bijo iš eketės sklindančios šviesos ir skylę lede reikia pritemdyti. Aukšlės tikrai ne pačios bailiausios žvynuotosios, bet, ilgą laiką išbuvus storai sniego dangai, saulėtą dieną išgręžta eketė išbaidys net ir jas. Juolab tai yra dažniausiai paviršiniuose vandens sluoksniuose besilaikančios žuvelės, todėl ryškią šviesą pamatys akimirksniu.
Jei tiksliai žinote, kad tame plote yra aukšlių, patarčiau iš karto gręžti daugiau ekečių maždaug 3 m atstumu viena nuo kitos, net jei jose ir nežvejosite. Tuomet šviesa apšvies didesnį plotą, ji sklis iš kelių šalimais esančių skylių ir nebus koncentruota, tad aukšlės prie eketės atplauks daug greičiau.
Na, o sužvejotas aukšles kepkite pagal mano rekomenduojamą receptą, kurį naudoju bet kurioms smulkioms žuvims. Įpilkite į keptuvę tiek aliejaus, kad žuvį jis visiškai apsemtų. Aukšles voliokite ne į miltus su kiaušinių, bet į manų kruopas, kuriomis galbūt net jaukinote šias žuvis. Kepkite ant lėtos ugnies, bet ilgokai, iki visiškai apskrus. Tada perkeps visi kauleliai. Nugnybsite galvą ir galite it kokį „čipsą“ kramtyti. Smagios žūklės ir skanaus...
Romualdas Žilinskas
