Šeštas pojūtis
Bet dar smagiau yra žvejoti naktimis. Žuvys šiltomis vasaros dienomis dažniausiai tūno kur nors šešėliuose, maitinasi menkai, rytais ir vakarais gal kiek aktyvesnės tampa, bet per mažai laiko tada būna, kad spėtų skrandžius pilnai pripildyti, todėl užkandžiauja iki vidurnakčio. O ir ilsisi tamsoje labai trumpai, vos porą valandų, kartais kimba visai be pertraukų – naktis nakčiai nelygi. Nors gal reikėtų sakyti: „para parai“, kadangi daug kas priklauso ir nuo šviesaus meto.
Jei rytas ramus, gali būti ir rūkuose paskendęs – gerai. Jei dienos nusistovi vienodai šiltos, gali būti netgi tvankios – irgi teigiamas dalykas. Jei vakaras be vėjo arba jis rimsta, slėgis nei kyla, nei krenta – naktį žvynuotosios turėtų normaliai maitintis. Naktis geriausia šviesi, žvaigždėta, nevėjuota, nes vėjai temstant, švintant arba tamsoje yra orų kaitos pranašai. O žuvys, kaip žinote, į tai reaguoja ne visada teigiamai.
Meškerioju naktimis įvairiausiais būdais: spiningu, dugnine, plūdine... Apie pastarąją ir pakalbėsiu.
Kuo skiriasi „naktinė“ plūdinė (palaidynė) nuo įprastinės? Niekuo. O valas, plūdė, kabliukas, sistemėlė? Irgi niekuo, kaip meškeriojote dieną, taip ir meškeriokite, vienintelis skirtumas – ant plūdės tvirtinama švieselė.
Jų būna pačių įvairiausių: didesnio diametro ir mažesnio, šviečiančių salotine, geltona, raudona, melsva šviesa. Paprastai pakuotėje yra dar ir tampraus skaidraus tuščiavidurio plastikinio vamzdelio atraižėlė, kurios ertmė atitinka švieselės plotį. Bet gamintojai neatsižvelgia į tai, kad plūdžių antenos yra plonos. Galima rasti labai siaurų (plonų) žiburiukų, kurie tiks storesnėms plūdžių antenėlėms, bet tikrai ne visoms, kai kurių plūdžių antenos bus plonokos. O ir tos siauros švieselės dažniausiai šviečia prastai, kai toliau masalą užmeti, jas sunku virš vandens įžiūrėti, ypač, kai plūdė tėkmėje arba ant bangų juda. Tad aš imu didesnes, maunu jas ant kelių plastikinių atraižų. Jų būna pirkti – tų įvairaus diametro vamzdelių, bet ir pats prisirankioju nuo laidų nuėmęs izoliacinę dangą. Tada turiu dar ir įvairaus storio su panašiomis ertmėmis. Maunu atraižėles vieną ant kitos, kol galiausiai užtempiu ir tą firminį skaidrų vamzdelį, tada jau įstatau švieselę. Svarbu, kad gerai laikytųsi, antraip pamesite, jei stipriau teks kirsti arba plūdė už vandenžolių užklius.
Spalvą jos renkuosi geltoną arba salotinę. Tokios yra ryškiausios. Ramią giedrą naktį galima įžiūrėti iš pusės kilometro atstumo. Neperdedu – pabandykite, įsitikinsit...
Deja, toks švieselės movimas turi vieną problemą – plūdės antena ištįsta (ji pailgės bet kokiu atveju), pati plūdė netenka dalies plūdrumo, todėl rekomenduočiau subalansuoti sistemėlę su „atsarga“, t. y. naudoti vos mažiau ar lengvesnių gramzdų, jei pradėjote žuvauti dar nesutemus, nes tamsoje reguliuoti plūdės apkrovą bus sudėtinga. Kadangi dažnai taip meškerioju, man neproblemiška beveik tiksliai atspėti, kiek menkesnis taps plūdės plūdrumas.
Pailgėjus antenai, kartais per ją persimeta pagrindinis valas – plūdė užsiskersuoja. Bet čia daugiau priklauso nuo kiekvienos plūdės atskirai ir nuo sistemėlės, kurią taikysite.
Dar vienas svarbus niuansas žuvaujant naktimis. Gal sunku vizualiai pastebėti, bet vėliau imi jausti – srovė naktį pagreitėja, kinta ir tarsi labiau glunda prie kranto. Tad jei šviesoje, grįžtamoji tėkmė, ties kurios riba užmetinėjote masalą, buvo, tarkim, 7 m nuo kranto, tai sutemus ji pasislinks pusmetriu ar visu metru arčiau, gali vandens srautai net ir visai kitaip pasiskirstyti. Tai vyksta dėl mėnulio įtakos, ypač šis niuansas išryškėja per pilnatį ir jaunatį – juk dėl nakties šviesulio traukos ir vyksta jūros potvyniai bei atoslūgiai, čia savotiškas „mini“ variantas. Ir kuo platesnė, didesnė upė, tuo labiau tai jausis. Šis nenumatytas dalykas gali labai paveikti žūklę, nes jauko pribertas plotas liks kažkur toliau, negu naktį plūduriuoja jūsų plūdė. Išeitis – sunkinti sistemėlę arba jauką dar dieną pilti arčiau kranto, nei, regis, reikėtų.
Dar šviesoje susitvarkykite žūklavietę ir numatykite takus, kaip trauksite žuvį į krantą. Nes sutemus aplinka pakis ir galite nebematyti vandens lelijų ar lūgnių lapų, iš vandens menkiau kyšančio akmens – tempsite laimikį tiesiai į kliuvinius. Pasitikrinkite žibintuvėlio baterijas, apsižiūrėkite ar tikrai visa reikalinga įranga yra po ranka. Ir apsirenkite, nes gal nejausite, bet ryte tikrai pamatysite, koks buvote gardus uodams...
Vakarėjant žuvų kibimas įsibėgėja. Saulei dingus už medžių ir ėmus temti, žvynuotosios gali staiga nustoti ragauti masalus. Taip nutinka ne visada, ne visos žuvys taip elgiasi, bet mums įprasti karšiai, kuojos, neretai tarsi persiorientuoja naktiniam režimui ir štilius gali užtrukti apie pusvalandį. Todėl nenustebkite, laukite iki vėl kibimas atsinaujins. Jis tęsis iki vidurnakčio, gal ilgiau, po to gal bus valandos ar pusantros pertrauka, po truputį žuvų aktyvumas vėl pagerės jau paryčiui, bet dar vis sutemus. Geriausios yra dvi pirmosios nakties valandos ir valanda iki auštant.
Ne visos žuvys kimba naktimis. Tarkim, ešerys – retas svečias, tačiau galite tikėtis kompensacijos su kaupu, nes tada prabunda unguriai, nenustebkite, jei gaudote sliekais ar kokiu kitu gyvūninės kilmės masalu, įkabinti ir šamą. Na, nebus monstras, gal kokių 5 kg ar vos didesnis, bet jūsų įranga ne tokiam laimikiui pritaikyta, todėl adrenalino pliūpsnis – garantuotas. Gerai naktimis kimba ir ūsoriai, bet aš jau imu keisti temą – apie konkrečias žuvis rašysiu kituose rašiniuose...
Sėdžiu naktį ir... tikrai nespoksau į plūdę. Dėl kelių priežasčių. Pirmoji – jei be pertraukos kelias valandas akių nenuleisdami žiūrėsite į tą žiburiuką – galvos skausmas jums garantuotas. Tikrąja, bet ne perkeltine prasme. Ypač, kada naktis labai tamsi. O antroji – kibimas naktį juntamas šeštuoju pojūčiu, galima net nežiūrėti į plūdę. Aš labai rimtai kalbu. Žinoma, kuomet žuvauji vienas ir tiesiog susilieji su naktimi. Tada girdi garsus, kurių šviesiu metų niekada negirdėtum, matai, kaip kirstukas iš nuberto ant žemės jauko iškrapšto musės lervą, kaip atropojus rupūžė įsitaiso tiesiai tau ant bato – niekas į tave, jei ramiai sėdi, net dėmesio nekreipia...
Staiga plūdės žiburiukas, kaip burtų lazdele mostelėjus, išnyko nuo vandens paviršiaus. Ranka – kilst, junti, kaip kažkas anam gale valo blaškosi. Įdomu, kokia žuvis? Ir traukdamas galvoji: „O iš tiesų nė nemačiau kibimo momento, kaip čia taip?“. Aš juk sakau – šeštas pojūtis, tu žvejoji naktį.
Romualdas Žilinskas
