Šeštadienis, balandžio 22 – oji. Naktis prie Neries ir Nemuno
Visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas žvejys turi savo filosofiją apie žūklę. Kartais ji susiformuoja iš svetimų minčių, patirčių, žūklės ypatumų „prisirenkama“ iš nuogirdų, publikacijų viešojoje erdvėje. Bet kitąsyk meškeriotojas visus pagrindus įgyja daug nekreipdamas dėmesio į aplinkinius žvejus, kažkokias tuo metu ar vėliau vyraujančias tendencijas – jis tiesiog žuvauja.
O bežuvaudamas mokosi iš savo nesėkmių, kol galiausiai atranda išties savitą žūklės koncepciją. Todėl patarlė, kad kvailys mokosi iš savo klaidų, o protingas – iš svetimų, žvejyboje netinka arba tinka tik dalinai. Čia yra mano filosofija ir ji tam turi pagrindo.
Šis rašinys yra neseniai publikuoto straipsnio apie žiobrių gaudymą tęsinys. Bet išties su žiobriais jo niekas nesieja – tai tiesiog tos pačios dienos žūklė, tačiau šįsyk – jau su spiningu.
Parodyk geriausias vietas...
Taigi ryte iki valios prisižiobriavęs, dieną šiek tiek pailsėjęs, nutariau nekreipti dėmesio į perkaitusią nuo saulės bei skaudančią galvą ir vakare išsiruošiau paspiningauti su kaimynu Deimantu. Jei atvirai, tai mūsų amžiaus skirtumas gana didelis, realiai bičiulis galėtų būti mano sūnus.
Bet tai dar nereiškia, kad Deimantas neturi patirties arba yra prastesnis meškeriotojas. Anaiptol. Stebėjau jo žūklę nuo pernai metų vasaros ir stebėjausi pasiekimais – prigaudyti tiek įvairių žuvų per tokį trumpą laiko tarpą gali ne kiekvienas net ir labai geras spiningautojas.
Ypač – naktimis, kadangi šis žvejys daug žuvauja būtent tamsiuoju paros metu. Ir, pasikartosiu, tikrai netuščiai, bet pavydėtinai rezultatyviai.
Kaip stebėjau? Šiais laikais tai padaryti nėra sudėtinga, jei tik „stebimasis“ nesislapsto, tačiau pasidalija savo paskutinių laimikių nuotraukomis, beje, tiesiog iš žūklavietės. Bet gal užteks pagyrų kolegai, einam „prie reikalo“.
O einam apie aštuntą valandą vakaro Į Nerį. Pasirinkimas neatsitiktinis – kaimynas nori, kad upė būtų ranka pasiekiama, nes šiaip jau jis dažniau Nemune spiningauja, šalia tekančius vandenis daug mažiau pažįsta. Todėl ir prašo, kad pabūčiau gidu.
Na, gal ne visai taip, kadangi jis lašišų ir šlakių Neryje atsigaudė į valias, bet taip buvo ne šiuose upės ruožuose, ne dabar. Kur? Nesvarbu, nes lašišautojams geriau tokių dalykų nežinoti. Lašišažuvių žūklė specifinė ir tinkamos žūklei vietos, pageidautina, kad išliktų paslaptyje.
Spiningas, ritė, valas, pavadėlis
Kadangi kalbant apie žūklę reikia nupasakoti ir įrangą, tai nuo to ir pradėsiu. Aš nešuosi spiningą Lucky John Anira Stream 10 2.70, prie kurio priderinta ritė Daiwa Freams 2508A (senesnis modelis).
Reikia pasakyti, jog visas toks komplektas galbūt nėra iš tų „nuo koto išverčiančių“ prestižinių, tačiau drąsiai galėtų lygiuotis į geriausius, jei turėsime omenyje, kad tokį spiningą specialiai įsigijau gaudyti šapalams ir iš dalies salačiams.
Lucky John Anira Stream 10 pagal savo akciją priskiriamas moderate (M) kategorijai. Bet gaudant lengvesniais, maždaug iki 5 g svorio masalais, mano supratimu, jis gali atitikti bent jau tarpinę akciją FM. Todėl šiuo kotu galima labai sėkmingai gaudyti ir atitinkamos masės guminukais netgi džigaujant, nebūtinai spiningauti tik vobleriais, sukriukėmis ar mažomis vartiklėmis. Lucky John Anira Stream 10 sviedžia masalus neįtikėtinai toli ir lengvai, pakanka vos stipresnio riešo mosto.
Jei pastebėjote, minėdamas ritę Daiwa Freams 2500, aš parašiau, kad tai senesnis modelis. Šiuo metu parduodamas naujas, t. y. Daiwa Freams LT 2500 modelis. Išsyk pasakysiu, kad LT – ne Lietuvos tarptautinis trumpinys, tai pagal Ligh & Tought koncepciją pagaminta naujausia Daiwa Freams versija, kuri nuo senesnių modelių skiriasi tvirtumu, didesne galia ir lengvumu.
Palyginimui, manoji 2500 dydžio Daiwa Freams 2508A sveria 270 g, kai, tarkim, Daiwa Freams LT 2500-HX – tik 200 g. Nenoriu įsibėgėti su naujesnio modelio aprašymu, visa tai yra Salmo parduotuvės svetainėje, tik kartočiausi, bet faktas – Daiwa Freams LT tobulesnė visais atžvilgiais.
Valą ant ritės būgnelio užsivyniojau irgi atitinkamo storio – 0,10 mm pintą giją Owner Broad Pe X8 Kizuna Green in Dark 135m. Nesiruošiau mėtyti didesnių masalų, todėl mažiems vobleriams tokio diametro gija su 0,201mm Lucky John Fluorocarbon Soft pavadėliu pilnai atitiko reikalavimus.
Bičiulio įranga „rimtesnė“ turint omenyje tiek spiningo testą, tiek pinto valo storį ir pavadėlio diametrą. Kita vertus, jo pasirinkti vobleriai irgi dydžiu bei svoriu pranoko manuosius.
Teoriškai, kuomet gaudai šapalus mažesniais masalais ir plonesniu valu, yra didesnė tikimybė suvilioti laimikį. Bet ne dabar, ne tokiu metų laiku. Nesvarbu, kad dieną saulė plieskė kaip vasarą, vakaras ramus bei šiltas, o upės paviršiuje matėsi mailiaus sukelti ratilai – vanduo vis tiek dar buvo vėsus. Ir tuo darsyk įsitikinau.
Laimikis ir masalai
Deimantas netruko nė pusvalandžio, kol suviliojo pirmąjį šapalą. Nestambų, gal 400 g. Ir tas šapalas apžiojo didesnį nei 5 cm voblerį. Po keliolikos minučių ištraukė ir dar vieną panašaus dydžio, vėl ant to paties masalo.
O man nekibo niekas. Atvirai pasakius, sunku žuviai kibti, kuomet masalas kone ištisai guli krante. Aš čia apie tai, kad atsirado neatidėliotinų reikalų (ir tai šeštadienio vakarą!), todėl teko juos spręsti telefonu. Rankos buvo užimtos, ausys – irgi, tačiau akys – ne. Todėl bent jau galėjau stebėti, kaip spiningauja kaimynas.
Šiek tiek stebino jo pasirinktos spalvinės voblerių variacijos. Tokias veikiausiai irgi bandyčiau, bet tikrai neišsyk, o po to, kuomet nekibios pasirodytų tos, kuriomis, mano galva, tokiu paros metu žvejoti yra geriausiai.
Bet tai mano nuomone, tačiau ne Deimanto. Ir jis pataikė tiesiai į dešimtuką, nes dar po valandos nuėjęs už rėvos išsitraukė apie 1,8 kg sveriantį salatį.
Šitą laimikį nufotografavau, jis yra nuotraukose. Reikėtų įspėti, kad ne tik masalų, tačiau ir paties žvejo gabaritai nemenki, todėl galbūt nupaveiksluotas laimikis atrodo smulkesnis nei yra iš tiesų.
Suprantama, kad tas salatis buvo paleistas, juo labiau, kad dabar yra salačių žūklės draudimo laikotarpis. Bet juk žuviai nepasakysi: nekibk.
Dar kurį laiką bandėme žuvauti prie tos pačios rėvos, tačiau be rezultato. Bičiulis padarė išvadą, kad mano blykstė, kai fotografavau jį ir salatį, padarė savo „juodą darbą“, todėl žuvys veikiausiai išsilakstė kilometro atstumu. Menas reikalauja aukų...
Aš vis rašau apie masalus abstrakčiai, tačiau irgi nelabai noriu pasakoti kokių spalvų tai buvo vobleriai. Priežastis labai paprasta.
Pasak Deimanto, jis pusę metų „atidirbinėjo“ faktiškai beveik nieko nesužvejodamas, kol susirado šiai dienai (veikiau nakčiai) geriausius spalvinius variantus iš Pantoon21 Crankjack 58 ir Pantoon Crankjack 78, Zipbaits Khamsin JR. 50, Usami Shallow 65 ir kitų modelių spalvyno. Modeliai, kuriais tą vakarą žuvavo, savo spalvomis buvo gana panašūs, nors bandė ir tokius, kurie tarsi iškrenta iš bendro konteksto. Todėl rašydamas apie svetimą patirtį pasielgčiau ne visai sąžiningai.
O po to sumanėm nulėkti dar ir į Nemuną. Irgi miesto ribose, nes laikas nenumaldomai artėjo prie vidurnakčio. Vėliau, kaip žinia, žuvys paprastai daro pertrauką. Beje, naktinis kibimas atsinaujina, jei apskritai atsinaujina, maždaug valanda, geriausiu atveju – dvi valandos iki brėkšmos. Tačiau tiek laiko būti tikrai nežadėjom.
Prie Nemuno praleidom nepilną valandą. Bet užteko, kad būčiau galutinai nokautuotas – bičiuliui užkibo labai stambus šapalas. Ir vėl ant tų pačių masalų. Nesvėrėm, nes neturėjom kuo, tik pamatavom ilgį – 61 cm!
Taip ir nesužvejojau nieko, veikiausiai mano vobleriai žuvims pasirodė per maži, gal netiko modeliai – galiu tik spėlioti. O juk rytas buvo palyginti neblogas, aname rašinyje pasakojau, kad pradėjo masiškai kibti žiobriai. Kita vertus, pamačiau gana įdomių dalykų ir gavau peno šiam rašiniui, pasidariau naktinių fotonuotraukų.
Ateity, tikiuosi, jų bus daugiau, nes artėja vasara, kada žūklė tamsoje yra dar perspektyvesnė. Suprantama, kad ta tema parašysiu ir straipsnių.
Romualdas Žilinskas
