Šeštadienis, balandžio 22 – oji. Jau prasidėjo!
Kai turiu laisvesnių dienų, pasitaiko, jog per parą einu žvejoti ir du kartus. Kad būtų smagiau – laimę bandau skirtingais žūklės būdais. Ir taip nutinka ne taip jau retai.
Todėl šį rašinį suskaidysiu į dvi dalis – juk žvejyba dugnine galbūt domins vienus meškeriotojus, o kitiems veikiausiai bus įdomiau skaityti apie žūklę spiningu.
Iki pražys alyvos
Pusė Lietuvos žvejų laukia žiobrių. Nors gal ne – du trečdaliai ar net daugiau, nes jei kai kurie prisiekę spiningautojai ar muselininkai pamina savo principus ir ant kabliuko mauna natūralios kilmės masalus, reiškia, kad šių žuvų žūklė abejingų beveik nepalieka.
Dvi žvejybas su trijų dienų pertrauka Neryje bandžiau laimę tendencingai sugundyti bent vieną žiobrį. Nieko gero, stengiausi veltui. Pagavau jų anksčiau, bet tik tris, o ir žuvys garantuotai buvo vietinės, tačiau ne atkeliavusios iš Baltijos.
Tiesą sakant, abu sykius oras pasitaikė kaip reta bjaurus, ypač antroje žūklėje, kuomet nuo pat ankstyvo ryto pliaupė lietus, po to staiga išgiedrėjo ir pūstelėjo stiprus tą lietų džiovinantis aušrinis. Papūtė ir nupūtė mane nuo kranto, nes permirkęs iki siūlo galo nerizikavau pasigauti vietoje žiobrių plaučių uždegimą.
O ir jautėsi, kad vargu ar tos žuvys tądien kibs. Kita vertus, paskutinės žinios iš aplinkinių upių nedžiugino – žiobrių dar nėra, tad galimybę, jog tądien būsiu pirmas, kuris sugundė iš jūros pasirodžiusius pirmuosius migrantus, prilyginau nuliui.
Nukrypstant į teorinius pasvarstymus, norėčiau pasakyti, kad žvejų laukimas tuojau pasirodysiančių žiobrių buvo nebe pagrindo. Pastaruoju metu (pavasaris pavasariui nelygus) Neryje, Nemuno vidurupyje, Nevėžyje, Dubysoje šios žuvys masiškai pradeda kibti maždaug trečią arba ketvirtą balandžio savaitę.
Datas netgi pasitikrinau pagal pernai metais darytus fotoreportažus. Pirmieji žiobriai (turiu omenyje atplaukę iš jūros) juose užfiksuoti balandžio 21 ir 23 dienomis, o gausūs laimikiai – balandžio 28 ir 29 dienomis. Na, o po to žiobrių vis daugyn, daugyn, migracijos pikas – kai pribrinksta alyvų pumpurai. Vėliau jau prasideda šių žuvų žūklės draudimas.
Manding, kad tokie reiškiniai tiesiogiai susiję su vandens temperatūra. Kimbant migruojantiems žiobriams ji būna prašokusi 12 °C ribą, tada šios žuvys pasipila kaip iš gausybės rago. Deja, ne visose minėtose upėse taip gali nutikti vienu metu.
Neris iš visų jų yra šalčiausia. Tad galimas atvejis, jog ten dar 1–2 °C mažiau nei aplinkinėse upėse, todėl žiobriai jau gerai kimba Nevėžyje, Dubysoje, suprantama, Nemuno aukštesnėje dalyje, bet į Nerį dar neatplaukia.
Tačiau būna pavasarių, kuomet viskas susiklosto kitaip ir jei žiobriai pradėjo kibti, tarkim, Nevėžyje, jie masalus taip pat sėkmingai čiups ir Neryje.
Trečioji žūklė šįmet susiklostė gerokai palankiau. Dar iš vakaro bičiulis Sergejus „atraportavo“, kad sužvejojo porą žiobrių, šalimais žuvavęs meškeriotojas irgi pagavo vieną. Pažiūrėjau į orų prognozes – ryt dar labiau šils, vėjas keisis iš rytinio į pietų ir pietvakarių, bus nestiprus, dangus giedras, žodžiu, teoriškai galima tikėtis neblogo laimikio.
Į gerai žinomą vietą atėjau dar tamsoje. Šeštadienis, todėl galiu sau leisti ir neišsimiegoti, be to visai įmanoma, kad ilgiau pamiegojęs čia rasiu sėdintį kitą žvejį. Ir apskritai nemėgstu pradėti meškerioti paskubomis, jau geriau neskubant išsidėstyti visą žūklavimo mantą ant kranto, patogiai įsitaisyti ir laukti aušros. O jei jos dar nėra – bandyti pagauti žuvį prietemoje.
Įranga ir žūklavietė
Truputį nukrypsiu nuo tos dienos įvykių. Labai knietėjo išbandyti ir naują įrangą. Bandžiau ją ir per tas nevykusias žūkles, na, bet tikri išbandymai juk būna traukiant žuvį. Kalbu apie dugnines, kurios, kai kurių žvejų supratimu, visiškai neatitiko žiobriams skirtos gaudyti įrangos.
Tai iki 150 g. testo ir 3,90 m ilgio Carbon Pro Impulse Feeder 150, su kuriomis praeitais metais žvejojau vos du sykius – vieną Nemuno sraunumose, o kitą – Nevėžio duobėse. Ir rites, kurios labiau skirtos karpių žūklei arba viliojant kitas dideles žuvis, nes turi dvigubą stabdžių sistemą – 4000 dydžio Salmo Diamond BaitFeeder 6.
Iš tiesų, tos meškerės gulėjo pas mane be darbo keletą metų, ritės pirktos pernai, o dabar norėjosi skeptikams įrodyti, jog net ir tokie, jų supratimu, „grubūs įrankiai“, gali būti sėkmingai panaudoti žiobriaujant.
Kita vertus, vieta, kurioje žuvavau, labai specifinė. Tai anksčiau publikuotuose rašiniuose nupasakotas variantas, kuomet Neris labai staigiai keičia savo gylį ir tėkmės stiprumą. Na, maždaug taip: paeisi dešimt metrų aukščiau – teks mesti masalą (veikiau nuleisti žemyn per meškerės ilgį) prie pat kranto, kur yra kone 1,80 m gylis ir srovė teka labai greitai, sūkuriuoja. Reikės naudoti 80–100 g gramzdą.
Tačiau jei užmesi sistemėlę ten, kur ruošiausi žuvauti, jau pakaks ir 60–70 g svarelio, masalą sviesi maždaug 10 m skersai upės. Galima bandyti laimę ir viliojant žiobrius užmetant tik 30–50 g masės gramzdą, jį sviesi net nepakeitęs vietos apie 45° kampu tolyn pasroviui kokius 15–20 m į tolyn tįstantį siaurą dugno griovį.
Paprastai pasistatau dvi dugnines, vieną su sunkesniu svareliu užmetu tiesiai, o kitą – į tą dugno pagilėjimą. Būna, kad žiobriai kimba tik ant kažkurios dugninės, dažniausiai tos, kuri nutaikyta tolyn pasroviui. Nors kitąsyk – priešingai.
Bet pasitaiko, jog nekimba nei ten, nei ten. Tuomet pasislenki aukštyn ir jau bandai laimę su šimtgraminiais gramzdais „po krantu“. Aišku, įmanomas variantas, kada žiobriai masalus vienodai godžiai griebia visuose trijuose „taškuose“.
Yra netoliese ne ką prastesnių žiobrių žūklaviečių, tačiau nematau prasmės ten eiti arba ieškoti naujų, kur žuvys kimba dar geriau, kadangi šioji arčiausiai namų. Ir patogu – sumąstei, bėgi namo kavos atsigerti, o meškeres pažiūrės kas nors iš pažįstamų, kurių čia niekada netrūksta.
Kai žiobriai „pagauna“ ritmą
Grįžtu į tą dieną... Kaip ir sakiau, atėjau labai anksti, užsimečiau meškeres, sėdžiu, rūkau ir laukiu, kol prašvis. Prašvito, bet niekas nekimba. Atėjo Sergejus, jis įsitaisė šalimais, kur mano nupasakota srauniausia ir giliausia upės vieta. Žuvys nesidomi ir jo masalais.
Kada jau visiškai prašvito ir saulė užkopė aukščiau, pirmąjį žiobrį ištraukė bičiulis. Toks pusiau galo, ne visai mažas, bet ir ne itin didelis, kokios jis kilmės – vietinis ar atmigravęs – neatspėsi.
Po to stoja kokios pusantros valandos ramybė, kai tenka tiktai permetinėti meškeres, nes visgi ant valo susikaupia praplaukiančių žolių „karoliai“.
Staiga mano dugninė linkteli, pasikrato gana smarkiai (beje, užsidėjau jautriausią viršūnėlę – L), pakertu ir išsitraukiu smulkų žiobrio patiną. Bent jau šiokia tokia viltis. Tačiau ir vėl valandos štilius...
Sergejus turi reikalų, tad susikrauną meškeres ir pėdina namo, aš lieku. O tada jau prasideda tai, ko laukia visi meškeriotojai. Žiobriai pradeda kibti tuo sau būdingu ritmu – pagauni du ar tris vieną po kito ir valandą ramu. Vėl masalus ragauja keletas žuvų ir ilgesnį laiką gali atsisėdęs krapštyti nosį.
Tiesą sakant, kimba tos žuvys kaip joms ir dera, todėl tikrai nejaučiu jokio diskomforto, kad mano „tikroji žiobrinė“ įranga liko namuose, o dabar gaudau kur kas didesnio testo meškerykočiais, nes kibimas matosi puikiai, įranga irgi patogi. Aišku, čia nereikia tokių ilgų meškerių, bet jos dabar netrukdo.
Nepasakiau kokį naudoju valą. Tai – 0,18 mm diametro Balzer Platinum Royal Match-Feeder 200 m. Tokio užmetimo svorio dugninėms jis per plonas, tačiau gaudant žiobrius – ne, o ir pakankamai tvirtas. Tokiu žuvaujant galima išsiversti su mažesnio svorio gramzdais.
Beje, tikrai puikus valas, sakyčiau, kad labiau tinkamas dugninei net žūklei match meškere. Jis kietas, netąsus, tad kimbant žuvims puikiai perduoda visus kibimo niuansus. Gerai ir tėkmėje, nes mažiau lenkiasi lanku.
Pavadėlį užsirišęs 0,16 mm diametro nuolat pastaruoju metu mano straipsniuose minimą Preston Accu Power. Nekartosiu jo gerųjų savybių, darsyk akcentuosiu – vienas geresnių šiuo metu mano naudojamų valų.
Rajonas, kur gimstama žvejais
Išėjusio draugo vietoje dugnines užsimeta du gerai išsimiegoję žvejai. Prie upės prisėdo kaip tik tuo metu, kai saulė gerai pašildė vandenį ir žiobriai sujudo. Bet meškeriotojams ne itin sekasi, mano rezultatai geresni.
Juk sakiau – galimas variantas, kada šios žuvys noriai ryja „matilius“ tik vienoje vietoje, bet kitoje – tik kartais arba visai ne, tačiau po kelių valandų viskas virsta aukštyn kojomis.
Žvejoti savaitgali šalia namų, reiškia sulaukti daug praeinančių pro šalį žioplių dėmesio. Oras geras, tad aplink vaikštinėjančių itin daug. Šiame Kauno rajone net niekada nemeškerioję yra profesionalūs žvejai. Ir paprastai būtent jie pažeria daugiausiai patarimų, kaip reikia žuvauti. Kartais tai įkyri, na, bet...
Ateina ir kaimynas Deimantas, kuris išties yra puikus spiningautojas, tačiau nežuvauja dugninėmis. Stebi kaip meškerioju. Tuo metu kaip tik vieną dugninę pakrato žuvis, aiškiai matyt, kad žiobris. Aš tuo metu ant kitos meškerės kabliuko maunu masalus.
– Kimba, kimba! – šaukia Deimantas.
– Tai griebk meškerę, kirsk ir trauk...
Jis čiumpa dugninę. Akies krašteliu stebiu, kaip spiningautojas elgsis su neįprasta jam įranga. Reikia pasakyti, kad viską atlieka kaip senas „vilkas“, galėčiau duoti dešimt balų.
Ištraukęs žiobrį pakomentuoja, kad žuvis gal ir ne itin didelė, bet tikrai stipri, traukiama vis spaudžiasi prie dugno, visai smagu, nors žuvauja ir ne su spiningu. Beje, vieną dugninę atiduodu jam – lai tęsia žūklę...
Deimantas pagauna dar vieną žiobrį. Dabar jau kimba didesni nei pirmieji, o tai išties geras ženklas – migrantai Nerimi garantuotai pajudėjo.
Kada kaimynas veria ant kabliuko uodo trūklio lervas, ypatingo džiugesio nerodo. Jo nuomone, tai labai jau varginantis darbas, nes tenka ant kabliuko nerti dešimt-dvylika (deja, trūkliukai smulkūs, didesnių negavau) mažų kirminų ir dar taip atsargiai, kad nesutraiškytum – daug laiko sugaištama.
Na, taip – nesiginčiju, šis momentas nėra linksmiausia žūklės dalis, juolab, kada namuose palikau specialias Stonfo gumeles, kurių pagalba masalo nėrimo ant kabliuko procesą galima pagreitinti, o ir „matiliai“ ilgai lieka gyvi. Prisipirkau besiruošdamas žiobrių gaudymui, bet pamiršau tądien pasiimti – žioplys.
Įdienojo, saulė užkepina kaip reikiant. Pavasarinių žūklių blogybė – anksti ryte būna šalta, o dieną jau per daug šilta. Todėl tenka kas valanda nusivilkti kokį drabužį, kol lieki tik su marškinėliais – išsilukšteni tarsi svogūnas. Gal jau pakanka to malonumo, nesu jaunuolis, tad pavargau...
Susumuoju rezultatus: pagavau 9 žiobrius, ešeriuką ir gružlį. Artėjant vidurdieniui pradėjo trūklius vis dažniau „bučiuoti“ smulkmė, o tokie įvykiai – gaišatis, nes tenka iš naujo ant kabliuko mauti masalus. Be to, šis faktas rodo, kad žūklavietėje žiobrių nėra, nes jiems atplaukus mailius dingsta.
Kol žvejojome žiobrius Deimantas vis nerimo, kadangi aplink matėsi, kaip kažkokie plėšrūnai vaiko smulkmę.
– Varom vakare iki vidurnakčio paspiningaut?
– Hm, kodėl gi ne? Varom...
Romualdas Žilinskas
