Šapalų spiningavimas pavasarį

Iš tiesų tokiu metų laiku šapalus galima labai sėkmingai žvejoti tais pačiais vobleriais, bet tam reikalingi atitinkami jų modeliai, įranga ir bent jau šiokia tokia patirtis arba bent jau teorinės žinios. Kadangi patirtis ateina su metais, dažnai žuvaujant, masalai ir įranga būna žūklės prekių parduotuvėse, tai galiu pasiūlyti nebent kai kuriuos patarimus. O pasinaudosite jais ar ne – čia jau kiekvieno žvejo asmeninis reikalas.

Daug upių, daug šapalų...

Kaip ir sakiau, ankstyvuosius šapalus pastaruoju metu daug dažniau sužvejoja besivaikantys grįžtančių į jūrą lašišų bei šlakių spiningautojai, nei tie, kurie juos gaudo tikslingai. Kodėl? Nes tikslingai gaudančių šapalus yra gerokai mažiau, nei bandančių laimę vilioti lašišažuves.

Ir be reikalo, kadangi gundant lašišas ir šlakius kibimai būna itin reti, čia dažniausiai guodžiamasi mintimi, kad jei šiandien nepagavau, tai pagausiu rytoj arba poryt. Žvejojant šapalus pavasarį retai kada pasitaiko visai tuščios dienos, daug dažniau šios žuvys kimba pakankamai aktyviai. Kartais šapalai dešimt arba daugiau kartų atakuoja masalą ir ištrauki jų bent pusę tiek.

Pliusas šapalautojui anksti pavasarį dar ir tas, kad daugiau pagaunama stambių šapalų nei bet kada. Na, gal taip nutinka ir rudeniop, bet tikrai ne vasarą, kuomet vienam kilograminiui šapalui tenka tuzinas smulkių.

Jei kas pasigenda adrenalino, nes juk nesulyginsi šlakio arba lašišos su šapalu, tai galiu pasakyti, jog lengvu, nedidelio užmetimo svorio spiningu ir plonu valu traukiant poros kilogramu šios rūšies žuvį, jo gausite daugiau nei pakankamai.

O ir upių, kuriose gyvena šapalai, pas mus begalė. Jei pradėčiau jas visas vardyti, tai veikiausiai surašytos šiuo šriftu netilptų į A4 formato puslapį: Nemunas, Neris, Šventoji, Jūra, Šešupė, Dubysa, Mūša, Nemunėlis, Lėvuo...

Upės, kaip matote, vis mažyn, tačiau nereiškia, kad mažesnėse stambių šapalų nebūna. Žinoma, ne visose jų vienodai gausu, ne visose šios žuvys auga iki pačių stambiausių gabaritų ir plauko skaitlingais būriais. Beje, pavasario pirmoje pusėje ne visose upėse rasite daug tinkamų vietų žūklei, bet, manau, kad gerai paieškoję aptiksite.

Žūklavietės ir tinkamas oras žvejybai

Tos tipinės šapalinės vietos, tiek mano supratimu, tiek pasak patyrusių šapalų gaudytojų, yra ten, kur teka vidutinio stiprumo tolygi upės tėkmė ir duobėtas dugnas. Šapalai pavasarį kimba ne pačioje duobėje, bet, jei žiūrėsime pasroviui, ties artimiausiu duobės šlaitu. Paprastai žvejai tokią vietą vadina „išėjimu iš duobės“, nes, kaip žinote, žuvys paprastai būna atsisukusios galva priešais tėkmę.

Gylio maksimumas tenai neturi lemiamos reikšmės, nes toji šapalų buveinė tartum išsiskiria iš bendro konteksto – ryškus pagilėjimas seklesniame upės ruože. Kita vertus, bendras gylis, tarkim, Nemune ir Dubysoje ar Nevėžyje ir Lėvenyje labai skirsis.

Bet visgi yra tam tikri reikalavimai – vidutinėse upėse tokiose vietose turėtų būti ne mažesnė nei 1,5 m gelmė, o Nemune ir Neryje ji jau viršys 2 metrus. Itin geros žūklavietės būna ties upių vingiais, posūkiais, kur, kaip suprasite vėliau, dar ir patogu užmesti bei pravesti voblerį.

Šapalų žūklė pavasario pradžioje, nors gal veikiau iki gegužės mėnesio, turi vieną privalumą tiems, kurie mėgsta ilgiau pamiegoti, nes šapalai irgi dažniausiai pramiega ankstyvą rytą. Praktiškai šių plėšrūnų kibimas prasideda ne anksčiau nei 9–10 valandą, o piko galima tikėtis tarp 12 iki 15 valandos.

Lietuviškas pavasaris paprastai pasižymi tuo, kad saulėtos dienos paprastai būna tada, kai pučia rytys. Toks vėjas žuvaujant vasarą yra bene prasčiausias. Tačiau dabar „negerą“ vėją kompensuoja saulė, kuri įšildo vandenį. Tad šapalai tokiu oru kimba, bet jau kitomis valandomis – jų didžiausias aktyvumas pasireiškia apie 17–19 valandą.

Reikėtų pabrėžti, kad esant stipriam rytų krypčių vėjui kibimo veikiausiai nesulauksite, nes pavasariniai šapalai suaktyvėja, kai toks vėjas yra vos juntamas arba iki nurodytų valandų visiškai aprimsta. Jau balandžio pirmą ar antrą savaitę pradeda rodytis pirmieji vabzdžiai, įlankose mailius ima mažais ratilais virpinti vandens paviršių, o tai yra labai geras ženklas šapalų žūklei.

Aptikti šapalų susitelkimo vietas galima trimis būdais: gerai žinoti upę, kurioje žuvausite, mokėti „skaityti“ tekantį vandenį arba susirasti minėtą vingį. Tiesa, pastarasis variantas sąlyginis, bet, manau, kad du sykius iš trijų pataikysite į dešimtuką.

Nesudėtingas, bet efektyvus žaidimas

Taigi atsistojate šalia tikėtinos žūklavietės ant kranto, bet ji turėtų būti toliau pasroviui. Tam labai tinka koks nors jo iškyšulys arba posūkio „kupra“. Sviedžiate voblerį ne skersai upės, bet nuolaidesniu kampu priešais duobę, įtempiate valą.

Jei užmetėte nepakankamai toli – atleidžiate šiek tiek gijos, tačiau su masalu neprarandate kontakto. Tokiu atveju vobleris tols nuo jūsų, bet srovės spaudžiamas artės (veikiau glus) prie numatytos duobės.

Jei juntate, kad mažėjant kranto linijos ir įtempto valo kampui vilioklis atsidurs toliau nei reikia, palengva susukinėjate valą ant ritės būgnelio. Nežinau, ar pakankamai aiškiai išsireiškiu, bet, manau, kad visgi turėtumėte suprasti, nes tai yra elementarūs spiningavimo techniniai veiksmai.

Kadangi stovite ant iškyšulio arba posūkio „kupros“, kai valo linija ir kranto tiesioji tampa lygiagrečios, voblerį upės tėkmė jau nebestumia kranto link, masalą srovė gali nešti tik tolyn. Dabar jau galima pradėti žaisti masalu.

Tas žaidimas visai negudrus – laikote įtempę valą ir srovė pati judina masalą. Ji, kaip minėjau, nelabai galinga, todėl ir vobleris animuoja gana vangiai, jo virpesiai nėra tankūs, panirimo gylis veikiausiai nebus maksimalus. Žinoma, tai labai priklauso nuo konkretaus modelio, visgi apskritai paėmus bet kuris šios rūšies masalas judės ne taip intensyviai, kaip jį traukiant.

Galimas atvejis, kad tokio voblerio žaidimo šapalams ir pakaks – jie čiups vilioklį. Bet galbūt ir ne. Tuomet bandote išprovokuoti plėšrūnus – lėtais ir trumpais judesiais patraukiate metrą-du voblerį į save, atleidžiate, vėl patraukiate. Tai nėra tvičingavimo elementai, bet veikiau kažkas iš stop&go repertuaro.

Nors tėkmė, kurią apibūdinau, tokiose vietose nėra itin greita, ji sąlyginai tolygi, tačiau tik sąlyginai, tad patraukinėjant ar tiesiog laikant voblerį jis vis tiek gali anksčiau arba vėliau priartėti prie kranto. Juolab yra dar tokie veiksniai, kaip vėjas, praplaukiančios žolės, kas neleis ilgesnį laiką išlaikyti masalo norimoje vietoje. Galiausiai, kiek galima jį laikyti, jei šapalas nesigundo, reikia bandyti kitą modelį arba spalvinį variantą. Beje, apie spalvas...

Konkretūs modeliai ir spalviniai variantai

Kada saulėta geriausiai man pasiteisindavo blizgiu gelsvu metalu spindintys vobleriai su juodomis, rudomis nugarėlėmis, nors kitąsyk geri būdavo ir dažyti geltonai. Tai yra klasika, kuri nepaveda ir tokiu metų laiku.

Bet dar mieliau pastaruosius sezonus šapalai griebdavo raudonomis arba oranžinėmis galvomis visiškai juodus arba baltus voblerius. Pastarieji du spalviniai variantai pavasario pradžioje ir žiemos pabaigoje tikdavo ir apniukusiomis dienomis.

Vėlesniu laikotarpiu, kai debesys užtraukdavo dangų, vis dažniau plėšrūnus gundydavo blizgūs balto metalo vobleriai su mėlynomis, juodomis nugarėlėmis. Sakyčiau, kad tai yra labiau salatinis spalvinis variantas, bet šapalams jis tiko. Kaip ir šviesiai žalia papilve ir nugara bei pieno baltumo modeliai.

Kai įpusės gegužis voblerių spalvos keisis iš esmės. O ir šapalai masalus mieliau graibys nuo vandens paviršiaus. Tačiau tada bus kitas rašinys apie šių žuvų gaudymą.

Reikėtų pavardyti bent keletą pavasarį kibesnių ir atitinkamai neriančių voblerių. Jie yra crank arba shad tipo. Tinka ir minnow, bet apie šio tipo masalus teks rašyti atskirą straipsnį, nes jie taikomi visiškai kitokiomis žūklės sąlygomis, žvejojama tvičinguojant, skiriasi šiek tiek ir dydis.

O pavasariui minėtus voblerius rinkdavausi ne tokius ir mažus, kaip esame įpratę vasarą. Ir tai nepriklausomai nuo upės dydžio, labiau orientuodavausi į gylį, nes, kaip sakiau, mažesnėse upėse gyliai yra irgi menkesni.

Tad rekomenduočiau išbandyti 6,5 cm dydžio Lucky John Pro Lui Crank LBF+, lietuvišką klasiką, t. y. 8 cm dydžio Vivingra Klasikinis, niekada nenuviliantį 5 cm dydžio Salmo Hornet (geriau skęstančioji versija). Kartais šapalai norėdavo ir smulkesnių voblerių, man labiausiai pasiteisindavo 4 cm dydžio jau minėtas Salmo Hornet arba Illex Deep Diving Chubby 38.

Apie įrangą šįsyk nerašysiu, kadangi visai neseniai aptariau šapalams skirtus spiningus. Gal tik reikėtų paminėti, jog spiningaudavau tiek 0,15–0,16 mm monofilamentine, tiek ir 0,08–0,11 mm pinta gija. Jei gaudydavau su vienagysle, pavadėlio apskritai nerišdavau.

Prie pinto valo tekdavo tvirtinti iki 0,25 mm storio fluorokarboninius pavadėlius. Tokie neapsaugo nuo stambesnės lydekos dantų, o metaliniai, deja, neigiamai veikia šapalų kibimą. Tačiau tikrai ne visos lydekos nurėždavo masalus, kai kurias ir išsitraukdavau.

Romualdas Žilinskas