Šapalų spiningavimas įpusėjus rudeniui
Šapalai yra tos žuvys, kurios kartais neprastai kimba ir per didžiausius vasaros karščius. Bent jau, jei lygintume su kitų plėšrių ar pusiau plėšrių žvynuotųjų gaudymu. Galima pagalvoti, jog jie yra šiltamėgiai, todėl rudenį, kai vanduo gerokai atvėsta, vargu ar reaguos į dirbtinius masalus. Tačiau šias žuvis spiningu įmanoma sėkmingai žvejoti ir spalį, lapkritį, net gruodį ar sausį.
Lygiai tą patį pasakyčiau ir apie šapalų artimas giminaites meknes, tačiau šiame straipsnyje apsiribosiu tik plačiaburnių plėšrūnų gaudymu. O tiksliau – šapalų žūkle įpusėjus rudeniui. Tiesa, yra skirtumas, kur juos gaudysi – didelėje ar mažoje upėje. Kibs ir ten, ir ten, tačiau teks pasirinkti skirtingą gaudymo taktiką ir kitokius masalus. Bet apie tai truputį vėliau.
Jei manęs paklaustų, koks geriausias oras tokiu metų laiku šapalų žūklei, veikiausiai nė neatsakyčiau. Nebent bandyčiau suktis iš padėties, teigdamas, kad jie nenoriai kibs tuomet, kada labai apniukę ir pučia stiprus šiaurės ar rytų krypčių vėjas.
Apie bobų vasarą ir didesnius gylius
Taip yra todėl, kad susiduriu su sunkiai paaiškinamais prieštaravimais. Tarkim, kada slėgis krenta, ima lengvai lynoti, diena rami, vos purkšnoja menkas lietus, tuomet šapalai būna pakankamai aktyvūs. Arba priešingai – jei oras išgiedrėja. O juk tada slėgis pakyla, bet šiems plėšrūnams irgi gerėja apetitas. Pastaruoju atveju net nesvarbi vėjo kryptis, stiprumas – šapalai, jei patinka spininginis vilioklis, masalo beveik niekada neatsisako.
Todėl vienas iš geriausių rudens laikotarpių tokiai žūklei yra vadinamoji bobų vasara, kuri paprastai tęsiasi savaitę ar vos ilgiau. Bobų vasara, pasak meteorologų, tai iš pietų atklydęs anticiklonas. Šiltų oro masių srautas keliauja iki Lietuvos net nuo Azoro salų, kur susidaro aukšto slėgio atmosferinė sritis, ji plečiasi ir mūsų šalį paprastai pasiekia rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Tuo metu vėsus oras sušyla dienomis iki 20 °C ir daugiau.
Labai gaila, kad šis anticiklonas gana greitai išsikvepia ir vėl orai tampa lietuviškai rudeniški. Kadangi nesu meteorologas, neatsakysiu, buvo šįmet bobų vasara ar ne, nes tikroji vasara tarsi turėjo tęsinį kone visą rugsėjį, kas šiaip jau gana retas reiškinys mūsų platumose.
Šapalai yra tos žuvys, kurios mėgsta greitą tėkmę ir nevengia labai seklių upių vietų. Šį jų pomėgį žino visi meškeriotojai. Tačiau taip nutinka tada, kuomet vanduo yra šiltas. Įpusėjus rudeniui plačiaburniai plėšrūnai traukiasi į gilesnes vietas, bet greitos tėkmės nebijo. Kita vertus, jie dabar dažniausiai būna arti dugno. Todėl sunku pasakyti ar ten, kur, mūsų manymu, bėga sraunus vanduo, jis toks yra iš tiesų, nes padugnėje tėkmė gali būti ir menkesnė. Kad taip ir yra, įsitikinau ne sykį, nes nemažai šapalų pagaudavau už plika akimi nematomų stambių dugno akmenų – faktas, kad rieduliai žemesniuose vandens sluoksniuose prilaikė upės srautą.
Todėl, ieškant žūklaviečių, galbūt pirmiausiai derėtų orientuotis į gylį. Buvusios šapalų pamėgtos rėvos gali ištuštėti, jei šalia nėra tinkamos gelmės (bent 1,2 m gylio, o labiau vėstant vandeniui – dar giliau), tačiau gali likti ir perspektyvios visą rudenį.
Bet tada šapalų teks ieškoti ne pačioje rėvoje, o už jos ar tolyn link upės vagos. Atsiras ir naujų tinkamų spiningavimui vietų, kur šiltuoju metų periodu šapalų nebūdavo arba užkibdavo tik vienas kitas. Tai gali būti net ir niekuo neypatinga upės tiesioji, kur vanduo bėga vidutiniu greičiu arba teka lėtai, pasūkuriuodamas, gruntas ten beveik visada yra kietas ar su nedideliu nuosėdų sluoksniu. Visgi, kaip minėjau, šioms žuvims reikalingas ir atitinkamas gylis.
Tačiau tai didelių ir didesniųjų upių specifika. Mažesniosiose, tokiose, kaip Strėva, Verknė, kur irgi yra dėmesio vertų šapalų, jie koncentruosis ne tiek konkrečiose vietose, kiek atskiruose tų upių ruožuose. Vėlgi ten turėtų būti gilu, ne taip sraunu, kur dugnas žvyruotas su dumblo, molio priemaiša. Tokiose upėse galima praeiti kilometrą ar du, bet nerasi nei vieno šapalo, pamanysi, kad jie pasitraukė į motinines upes. Tačiau aptikęs tinkamą atkarpą, pagausi tikrai dėmesio vertų laimikių.
Kita vertus, didelėse upėse visada yra daugiau didesnių žuvų. Tai liečia tiek šapalus, tiek ir kitas žuvis, kurios bus tų šapalų aukos. Dabar rudens vidurys, todėl nereikia nė sakyti, jog net ir kai kurios taikiosios žvynuotosios labiau nori ko nors „mėsiško“ ir sotesnio, stambesnio. Šapalai juo labiau, todėl nė pusės kilogramo neturintys plačiaburniai dažniau kibs ant gerokai didesnių masalų, nei tai buvo vasarą.
Šapalams – salatiniai masalai
Šapalų gaudymui tokiu metų laiku pasirinkčiau voblerius. Neaptarinėsiu, kodėl, nelyginsiu šiame straipsnyje jų su kitais viliokliais, tiesiog žuvausiu taip, kaip žvejoju (gana sėkmingai) jau ilgą laiką – ne vieną ir ne dešimt rudenių.
Visi žino plačiaburnių plėšrūnų pomėgį spalvotiems masalams. Tačiau tokia silpnybė jiems labiau būdinga šiltuoju metų periodu. Dabar šapalai tampa panašesni į daugumą kitų vandenų grobuonių ir dažniau gundosi natūraliomis spalvomis dažytais viliokliais. Aišku, teigti, kad geriausiai žuvauti tik tokiais, irgi negalėčiau, bet ši tendencija vėstant vandeniui vis labiau ir labiau ima ryškėti.
Todėl didelėje upėje, norėdamas sugundyti nemenką šapalą, spiningaučiau labiau salačiams ar lydekoms būdingais vobleriais – maždaug 7 cm dydžio minnow modeliais. Tai būtų galbūt Duo Ryuki 70S, Pantoon21 Dexter Minnow 71, ZipBaits Rigge 70Sp, Lucky John Pro Basara 70Sp ir panašiais masalais. Suprantama, atitinkamo spalvinimo modeliais, tai jau minėjau. Vobleriai su blizgančiais metalu šonais dabar yra vieni kibiausių ir niekas nepaneigs, jog jie nepanašūs į tikras žuvis, bet garantuotai ne vienas žvejys paprieštaraus, kad masalai dažyti tikrai ne tomis tipinėmis šapalinėmis spalvomis.
Tokių, palyginti didelių, voblerių netraukiu greitai, šapalus gaudau tarsi lydekas – lėtai suku ritę ir vienodais laiko tarpais lengvai trukteliu masalą, darau sekundinę pauzę. Šitoks animavimas kažkiek panašus į tvičingavimą, bet tipiniu tvičingavimu tikrai nepavadinsi. Beje, dar reikėtų pabrėžti, kad šapalai aprašytais viliokliais susidomi ir tamsiomis rudens naktimis, pabandykite ir įsitikinsite.
Mažose upėse bus visiškai kitokie masalų prioritetai. Kaip ir vasarą, tenykščiai šapalai nori smulkesnių voblerių. Tik jų asortimentas dabar išsiplečia, nes kitąsyk pirmenybę atiduoda panašiu principu traukiamiems iki 5 cm dydžio minnow modeliams, bet būna, kad pageidauja dar mažesnių ilgaliežuvių crank voblerių. Nepamainomi pastaruoju atveju bus Lucky John Pro Haira Tiny 44LBF PF, Lucky John Chubby 4DR F arba Jackall (Illex) Chubby 38F DD.
Galima naudoti ir kitus panašius crank modelius, bet turint šituos, labai gerai varijuoti nedidelėse upėse, kur šapaliniai ruožai būna skirtingo gylio. Jei atkreipėte dėmesį, pirmųjų minėtų modelių maksimalus panirimo gylis yra apie 1 m, antrųjų – iki 1,5 m, o trečiųjų, nors ir smulkiausių, – iki 2 m. Kada ieškai šapalų buveinių, o vietos upėse nežinomos, faktas, kad pirmiausiai pradedi „skanuoti“ žūklavietę sekliausiai nyrančiais vobleriais.
Dar norėčiau grįžti prie didelių upių. Nežinau, kuo Nemuno aukštupys (turiu omenyje upės dalį aukščiau Kauno HE) skiriasi nuo žemupio ar kitų didesnių upių, bet ten šapalai dažniausiai kimba ant crank modelių. Ir, beje, tų pačių, kuriuos naudoju žvejodamas mažose upėse, juos vardijau. Nors kai kada tenka paieškoti ir dar giliau neriančių. Pavyzdžiui, 4 cm dydžio Salmo Hornet „medinukų“, kurių turiu didelę kolekciją.
Kad vedamas vobleris kartais gremžia dugną, nieko baisaus, nebent yra tikimybė, jog jis užkabins šiekštą. Nors paprastai ilgaliežuviai crank atmuša kliuvinius, bet irgi ne visada. Šapalai šaltame vandenyje kuo puikiausiai stveria gruntą ariančius tokio tipo masalus.
Dabar crank voblerių irgi netraukiu greitai, stengiuosi vesti kuo lėčiau, palaikau vienoje vietoje atiduodamas žaisti tėkmei. Tačiau pasitaiko, kad žūklavietėje šapalų tikrai yra, tai tiesiog pasako šeštas jausmas, bet žuvys į masalus nereaguoja. Tada bandau voblerius traukti pasroviui ir kitąsyk visgi išjudina tingų plėšrūną...
Romualdas Žilinskas
