Šapalų spiningavimas iki užšąlant Nevėžiui. Kuo ir kaip gaudyti
Šapalų žūklė spiningu mums dažniausiai asocijuojasi su mažais vobleriais bei sukriukėmis. Šįmet guminukais sėkmingai šias žuvis gaudžiau Neryje vasarą, rudens pradžioje ir viduryje, dieną ir naktį, ta tema parašiau ne vieną straipsnį. Manyčiau, kad šapalų žūklėje mes silikoninius masalus dar pernelyg mažai išnaudojame. Bandau užpildyti šią spragą, nes pasakosiu apie šapalų žūklę guminukais vėlų rudenį ir žiemą Nevėžyje.
Kadangi jau prabilau apie Nerį, tai reikia pasakyti, jog šios dvi upės visiškai nepanašios. Ir Nevėžis, beje, yra kur kas geresnis, patogesnis žuvauti silikoniniais masalais, kadangi jame tėkmė lėtesnė, o gyliai didesni.
Visgi vienas svarbesnių veiksnių, mano nuomone, beje, jo neminėjau praeitame straipsnyje, kuris lemia tai, jog Nevėžyje žuvys gerai arba daug geriau kimba nei Neryje ir jo „motininėje“ upėje Nemune, yra vandens temperatūra.
Tarkim, berašant šį straipsnį, t. y. lapkričio 29 d., Neryje ties Kleboniškiu, o tai yra jau praktiškai šios upės žemupys, vanduo atvėsęs iki 3 °C. Nemune, prie Lampėdžių, kur visai šalia yra ir Nevėžio santaka, ji irgi tokia pati. Tačiau Nevėžyje ties Babtais vanduo šiltesnis, čia temperatūra siekia 5 °C.
Faktas, kad žuvys Nevėžyje bus aktyvesnės, taip pat žvynuotosios pasitrauks iš vėsesnių vietų į šiltesnes. Noriu pasakyti, kad atplauks iš artimiausių Nemuno ruožų ir iš Nevėžio vidurupio, kadangi ties Panevėžiu upėje vanduo yra irgi tik 3 °C.
Žuvys, kurios kibs bešapalaujant
Tačiau straipsnis – apie konkrečias Nevėžio žuvis, apie šapalus, kuriuos silikoniniais masalais čia žvejoja palyginti ne tiek ir daug spiningautojų. Jau rašiau, kur labiausiai tikėtina Nevėžyje vėlai rudenį aptikti šapalų. Bet rasti yra viena, o tinkamai juos guminukais gaudyti – visai kas kita. Kita vertus, jei nekimba, tuomet galimi tik keturi variantai:
1. Šapalų neaptikai, gaudai netinkamoje vietoje;
2. Šapalų yra, bet parinkai ne tuos masalus, t. y. ne tokios spalvos, ne tokio dydžio vilioklius;
3. Šapalų yra, masalai tinkami, bet nemoki reikiamai jų įsiūlyti – techninis „brokas“;
4. Šapalų yra, masalai geri, pravedimo technika puiki, bet šios žuvys paprasčiausiai tuo metu vangios, tiesiog nesimaitina.
Ketvirtasis variantas būdingas visoms žvynuotosioms be išimties, įtakos dažniausiai turi meteorologinės sąlygos ir vandens lygio kitimas, o šapalai, kaip žinote, pakankamai kaprizingi ir vasarą, tad atšalus vandeniui tampa dar išrankesni. Visa laimė, kad spiningausime upėje, kurioje pakankamai gausu ir kitų plėšrūnių.
Kol kas straipsnyje kalbu vien apie šapalus, todėl ir rašinio pavadinime tik jie ir paminėti. Iš tiesų, jei jau suaktyvėja „baltos“ (kaip-ne-kaip šapalas yra karpinė žvynuotoji) žuvys, tuomet, taikantis nutverti šapalą, gali pasipilti siurprizai kaip iš gausybės rago.
Ant smulkių guminukų kibs žiobriai, beje, šios žuvys pagal savo gausą spiningautojo laimikiuose užims antrą vietą. Kalbu ne apskritai, tačiau begaudant šapalus. Taip pat jiems skirtus masalus gali griebti stambios kuojos, meknės. Nenustebkite, jei susigundys tokiu masalu ir svarus karšis.
Kada visa šita karpinių žuvų govėda užsimanys ėsti, galima bus matyti netgi vizualiai. Kaip jau sakiau aname straipsnyje, geriausiai kada yra ramus oras, tyki upės srovė. Nevėjuotą dieną beveik stovinčio vandens paviršiuje lyg vasarą ima sklisti nuo pakilusių žuvų ratilai. Aišku, čia maitinasi aukšlės, smulkios kuojytės, bet ženklas duotas – žvynuotosios aktyvios.
Beje, taip gali nutikti ir vėlų rudenį. Tačiau kuo oras šaltyn, tuo žuvys – žemyn, jos, jei ir maitinasi, retai pakyla aukščiau vidurinių vandens sluoksnių, tad viso to aprašyto vaizdo net ir palankiomis žūklei sąlygomis galite neišvysti.
Čia aš vardijau karpines žvynuotąsias, kurios gali susigundyti guminukais, netgi savaip jas sudėliojau pagal tai, kokia tikimybė yra šias žvynuotąsias suvilioti. Jei kalbėčiau bendrai apie spiningu pagaunamas žuvis, tai faktas, jog Nevėžyje visas kitas nukonkuruotų ešeriai, kurie beveik garantuotai kibs bežuvaujant šapalus.
Grįžtant vėl prie šapalų, turėčiau pabrėžti tą faktą, kad spiningaujant guminukais šaltuoju metų laiku kimba išimtinai „normalaus“ dydžio plačiaburniai. Galima sakyti, kad nuo kokių 300 g iki... Gigantų gal ir nepapuola, tačiau didesnių nei 1 kg pagauti galima.
Karpinių žuvų aktyvumas veikiausia stimuliuoja ir lydekų aktyvumą, gal susidaro tiesiog tokios meteorologinės sąlygos, kad ir aštriadantės atkunta. Sunku pasakyti. Tačiau viliojant šapalus galima per tas trumpos dienos valandas galima sugundyti ir keletą lydekų. Yra taip nutikę. Kimba paties įvairiausio dydžio ir nebūtinai tik „peiliukai“.
Didžiausia, kurią sužvejojau bešapalaudamas, svėrė 2,7 kg. Garantuoju, jog buvo užkibusių ir dar stambesnių, net gerokai, tačiau įranga ne joms žvejoti... Beje, specialiai spiningaujantys lydekas dideliais guminukais arba vobleriais paprastai tuomet neturėdavo nė kibimo.
Vėl grįžtu prie Nevėžio šapalų. Jų aktyvumas šioje upėje visiškai nepriklauso nuo kitų minėtų žuvų noro maitintis. Būdavo, kad kimba praktiškai vos ne visos išvardytos žvynuotosios, bet rainuotieji plėšrūnai negriebia masalų. Tačiau kitomis dienomis, kada nė viena jokia kita žuvis nesusigundo mikromasalais, padėtį pataiso būtent ešeriai. Taip pat kitąsyk jie „įsipaišo į bendrą kontekstą“ ir dalyvauja visuotinėje puotoje.
Tokiu metų laiku ešeriai Nevėžyje kimba tiktai gerai, kitąsyk net nustembi, regis, šios upės dryžuotųjų plėšrūnų atsargos neišsenkančios, nes krantuose lyg kokio didmiesčio alėjoje vienas paskui kitą vaikšto spiningautojai. Ir dažnai netuščiai. Bet dabar apie šapalus...
Kas skanu Nevėžio šapalui
Suprantama, kad žvejus labiausiai domina kokiais guminukais reikia gaudyti šias žuvis Nevėžyje. Net nedvejodamas pirmenybę atiduočiau riperiams. Jei vasarą dar pasiginčyčiau, kuris – riperis ar tvisteris – bus geriau plačiaburniui, tai dabar vienareikšmiškai galiu pasakyti, jog kibiausias – žuvelės formos guminukas. Kažkada be konkurencijos būdavo Relax 5 cm „kanopėlės“. Kalbu, kad daugumai spiningautojų, kurie gaudė šapalus ir pasidalydavo savo patirtimi. Nežinau kodėl, visgi man geresnės ir universalesnės, nes susigundydavo daugiau įvairesnių žuvų, tuo metu pasirodė 4 cm dydžio Mann’s žuvelės.
Kitąsyk prireikdavo dar smulkesnių ir tada bandydavau 3,5 cm vėlgi Relax Kopyto riperiukus. Kaip matote, rašau būtuoju laiku, nes ilgainiui šiuos silikoninius masalus išstūmė kitų firmų pažangesni guminukai ir minėtų firmų masalais jau daug rečiau kas gaudo.
Šiuo metu tai būtų Lucky John Tioga 2’, Keitech Easy Shiner 2’, Lucky John LJ Minnow 2,2’ (pastariesiems siūlyčiau nukirpti tuos 0,2 colio ar net vos daugiau) ir, žinoma, mažyliai Lucky John Baby Rockfish 1.4.
Reikėtų pridurti, kad vėlesnės kartos masalai yra dažniausiai valgomi, tai šaltame vandenyje veikiausiai irgi turi įtakos, kad šapalai labiau pamėgo naujus vilioklius. Paprastai šios žuvys labiau reaguoja vizualiai, tačiau būdamos vangesnės smarkiau „įjungia“ dar ir kitus jutiminius organus.
Labai svarbus akcentas yra galvakablio svoris. Tokio gaudymo esmė – kad masalas kuo ilgiau išsilaikytų vandens plotmėje. Nors šapalai ir praktiškai visos kitos suminėtos žuvys vėsiame vandenyje kimba tik netoli dugno, tačiau reikia, jog masalas bent kurį laiką sklęstų iki jį pasieks.
Labai „nulengvinus“ galvakablius nejausite dugno, neužmesite iki vidurio Nevėžio. Dažniausiai naudojamas variantas būtų maždaug toks: 5 cm masalui – 3,5–4,0 g galvakablis, 4 cm – 3,0–3,5 g galvakablis, 3,5 cm – 2,5–3,0 g galvutė.
Tačiau neretai tenka visgi dar bent 0,5 g „numesti“, jei žuvys kimba nelabai noriai. Tas pusė gramo kitąsyk ir išprovokuoja vangias žuvis. Tad jei vieta gera, bet jos nekimba, reikia bandyti laimę mažesnio svorio galvakabliais.
Aišku, spalva tikrai nėra paskutinėje vietoje, tai lygiagrečiai su galvučių mase svarbus, kibimą išprovokuojantis veiksnys. Dabar Nevėžyje vanduo skaidresnis nei įprasta (šiaip jau Nevėžis nėra skaidriavandenė upė), todėl daug geriau rinktis kažką „natūralaus“.
Tai gali būti elementari žuvelės imitacija, kada jos pilvukas ir šonai yra balti, pilkšvi, su blizgučiais arba be jų, matiniai arba blizgantys perlamutru, o nugarėlė – juoda, ruda, tamsiai mėlyna, pilka. Pavyzdyje matote labai vykusį Lucky John LJ Minnow 2,2’ spalvinį variantą.
Labai dažnai efektyvūs būna skaidrūs gelsvai rudi su juodais taškeliais, matiniai rudi su juodais taškeliais, tiesiog rudi arba rudi perregimi, neperregimi, bet su raudonais, žaliais, mėlynais, baltais brokatiniais taškiukais, taip pat „tepaliniai“, perregimi violetiniai ir skaidrūs bei matiniai juodi, gerai, kada jie yra ne itin ryškiais brokatiniais taškeliais, guminukai. O tokių kaip tik ir būna tiek Lucky John, tiek Keitech spalvynuose.
Tarkim, parodytas man Nevėžyje stebuklus rodęs Lucky John Baby Rockfish 1.4 guminukas. Beje, minėtų spalvinių variantų šių masalų serijoje irgi rasite.
Jei ne, juos kuo puikiausiai pakeis Lucky John Tioga 2’, kurių spalvynas yra dar didesnis nei Lucky John Baby Rockfish. Kartais šapalai ir kitos žuvys nori kažko nepakartojamo, o tokių riperiukų irgi turiu – tai spiritiniais rašikliai dažyti-perdažyti bei nuo kitų šalia gulėjusių guminukų „perėmę“ jų spalvas „murziai“.
Bet ne visi žvejai užsiims tokiais dažymo eksperimentais. Tad vėlgi galima imti ką nors iš Lucky John Tioga 2’ asortimento. Tarkim, tą nei „tepalinį“, nei pilką, ir dar su blizgučiais guminuką, jis parodytas pavyzdyje. Šio riperio spalva gal net kažkiek savo tonais primena vis mano straipsniuose linksniuojamus „pindarakus“, kuriais dugnininkai vėlai rudenį irgi sugundo šapalus. Na, šviesesnis, tačiau atspalvis tikrai „į tą pusę“.
Tiesą sakant, šapalai į blizgučius, kuriais prisodrintas silikonas, kartais žiūri šnairai, jei brokato pernelyg daug. Tiksliau – jis gana stambus, taškeliai dideli, labai smarkiai blizga. Toks masalas geriau tinka ešeriams, bet ne šapalams Nevėžyje.
Lucky John savo gaminiams jo prisodrina (jei tokius guminukus gamina) gana saikingai. Tai Keitech Easy Shiner serijoje rastume tų grynai ešeriams tinkamų variantų. Tikrai nesakau, kad tai yra blogai – konstatuoju faktą. Bet, tarkim, pavyzdyje parodytas Keitech riperis yra irgi vienas iš tų kibiųjų, jis būna itin geras šviesesnėmis dienomis gundant šapalus.
Apie spiningą nėra ką daug pasakoti – imi tokį, kad būtų patogus toliau užmesti lengvą masalą, bet ir jautrų, žodžiu, tipinį standesne viršūnėle ultralight kotelį.
Valas tokiai žūklei – 0,14–0,15 mm storio monofilamentinis arba 0,08–0,10 mm diametro pintas. Nenustebkite, kad kartais naudoju ir paprastą giją, nors visgi rekomenduočiau pintą. Ir jai būtina pririšti maždaug 0,40–0,50 mm ilgio pavadėlį iš fluorokarbono. Pavadėlio diametras – iki 0,25 mm, nes su storesniu prastai gali žaisti mažas silikoninis masaliukas. Deja, šitoks pasaitėlis nebus patikima apsauga nuo atsitiktinai masalą griebusios lydekos dantų. Tačiau nuo visko juk neapsidrausi.
Tai yra optimalūs abiejų rūšių gijų diametrai, pagal juos surašiau dažniausiai naudojamus guminukų dydžius bei svorius. Plonesnių valų gal nereikėtų, nes gaudome ne ešeriukus, o agresyvesnes ir stambesnes žuvis.
Pati žūklė nesudėtinga. Tiesiog džigauju, bet guminuką kilnoju plastiškais judesiais vis keldamas spiningo viršūnėlę ir tuo pat metu susukdamas laisvą valą, o ne dirbu rite, kaip mes esame įpratę, darau ilgas pauzes. Tokiais momentais labai svarbu neprarasti kontakto su masalu, nes dažniausiai žuvys guminuką griebia tada, kai jis skęsta, bet kitąsyk vilioklį griebia ir pakėlimo metu.
Šapalų kibimas dabar dažniausiai vos juntamas. Vasarą būdavo kitaip, šiuo metu ešeriukai ir tai valą timpteli agresyviau, o šapalas – lengvai stukteli į masalą ir reikia laiku spėti pakirsti. Kitąsyk net nesitiki, kad užkibo stambi žuvis, tad ritės stabdžiai privalo būti gerai sureguliuoti.
Romualdas Žilinskas
