Šapalų karalijoje. Naktinė žūklė dugninėmis
Šapalai – ypač akylos žuvys. Turinčios gerą regą žvynuotosios paprastai naktimis nesimaitina. Taip skelbia žvejybinė teorija. Bet ji taip pat sako, kad žūklėje dažnai pasitaiko išimčių. O aš sakau, kad dažnos išimtys ilgainiui sudaro taisyklę ir einu sutemus žvejoti šapalų. Ir pagaunu. Ir dar kokių...
Tęsdamas savo pasakojimą apie Šešupės šapalus negaliu nepaminėti naktinės jų žūklės dugninėmis. Žvejodavau šias žuvis sutemose ir plūdine meškere, tačiau dugninės turi tą privalumą, kad nereikia sėdėti ir akių nesumerkiant spoksoti į plūdę.
Visgi – naktis, tad kitąsyk miegas iš tiesų įveikia. Ir jei jau snustelėjai, tai kimbantį ant plūdinės meškerės šapalą gali ir pražiopsoti, o dugninės signalizatoriai apie masalą ragaujančią žuvį praneš. Suprantama, jei tik snustelėjai, nes mačiau žuvaujančių naktimis, kuriuos net patrankos šūvis neprikeltų, ypač, kada „migdomųjų“ su užrašu 40° padaugino.
Traukti žuvį – problemiška
Faktiškai naktinė šapalų žūklė, bent jau Šešupėje, mažai kuo skiriasi nuo jų meškeriojimo dieną. Sėdi ant kranto nuo pietų, nes paprastai ten važiuodavom žvejoti penktadieniais po darbo, jaukini, trauki tuos šapalus arba tik tikiesi ištraukti ir nė nepajauti, kada ima saulė už medžių ristis. Ta prasme, kad į dangų nežiopsai, žiūri į vandenį arba į savo įrankius, bet apie artėjantį saulėlydį paprastai primena patys šapalai.
Vos medžių šešėliai ima tįsti, šios žuvys kyla į aukštesnius vandens sluoksnius, plaukia į seklumas ir ten pradeda šurmuliuoti. Jei pats netriukšmauji, krantais nelakstai, o aš jau sakiau, kad gaudant šapalus to daryti nevalia, kitąsyk šios žuvys pliuškenasi palei nosį. Ir jų kibimas suintensyvėja.
Regis, šapalai juk turėjo pakilti aukščiau nei gulintis palei dugną dugnine užmestas masalas, bet taip nėra – tiesiog šapalams padidėjo apetitas, žuvys vienodai aktyviai maisto ieško visuose vandens sluoksniuose, šlamščia tavo prievilą ir praryja ant kabliuko esantį vilioklį. Kone geriausias žūklės metas būna tada, kai iki tamsos lieka porą valandų. Ir dar kokia valanda ar pusantros visai sutemus.
Atvirai kalbant, šapalai išties anksčiau eina pogulio nei, tarkim, karšiai. Bet ir per patį vidurnaktį pasitaiko, kad kažkuris užsimano naktipiečių. Ir tokiu paros metu kimba tik dideli. Nors aš vis pabrėžiu, kad Šešupėje jie ir šiaip jau stambūs, juolab masalas, jei skaitėte visą straipsnių ciklą, yra orientuotas labai plačiai burnai, tačiau naktį pakliūva „rinktiniai“. Kibimas toks kaip ir dieną – dugninės viršūnę taip užkrato, kad prie jos pritaisytus varpelius (signalizatorius) rusų pasieniečiai puikiausiai girdi.
Jei tikrai žinau, kad neužsnausiu, tuos varpelius nuimu, nes mane nervina, kuomet tenka masalą keisti, meškerę permesti – jie nuolat skalambija. Pakanka ir švieselių, nes net nežiūrėdamas instinktyviai jauti, kad meškerė jau lankstosi ir dugninės žiburiukas juodame aplinkos fone šokinėja.
Viskas būtų puiku, bet tamsoje stambų Šešupės šapalą traukti tikrai problemiška. Ką jau esu sakęs anksčiau, jie šauna išilgai kranto ir lenda į žoles. Dieną eidamas krantu dar bandai „pavairuoti“ laimikį, bent jau neduodi įlįsti giliai į sąžalynus, bet naktį tai praktiškai neįmanoma.
Aišku, bandai kažką panašaus, bet Šešupės krantai – tikri spąstai, čia pilna bebrų ar kitų vandens gyvūnų urvų, kažkokių olų, griovių skersai kranto ties vandeniu ir visi tie reljefo nelygumai paskendę neišmindytoje žolėje, tarpukrūmiuose. Net dieną reikia žiūrėti, kur statai kojas, nes griūsi, susižeisi, sulaužysi meškerę.
Finalinis traukimo etapas – švieti žibintuvėliu ir tikrini, kur šapalas prapuolė, meškerykočiu beveik jo nejauti, nes valas apsuktas apie žoles. Tikrai neretas atvejis, kad kol susivoki, kur ta žuvis įstrigo, jos jau nebėra – nuplėšė kabliuką ir nuplaukė savais keliais. Suprantama, kad ne visi šapalai pasprunka, ne visi į vandenžoles įsivelia, bet paprastai patys didžiausi tokius cirkus krečia, mažesnius arba suvaldai, arba jie nepajėgia pavadėlio nutraukti.
Per naktį gali sulaukti dviejų-trijų kibimų, retas atvejis, kad šapalai masalus ragautų taip, kaip tai buvo vakarėjant arba pirmą sutemų valandą. Tačiau nemiegoti vis tiek verta. Juolab, kad ateina rytas, o paryčiui būna kitas puikus laikas šapalų žūklei – valanda iki švitimo. Dar tamsu, dar tik brėkšma vos, vos pro tamsą mušasi, bet šapalai jau puola maitintis. Ir tikrai tada galima pagauti tiek, kiek per buvusį ir dar būsimą paros laiką nesužvejosi – viena ar dvi ankstyvo ryto valandos atpirks viską.
Todėl ir važiuojame tokiu paros laiku žvejoti, nes atvykti tamsoje ir laukti ryto yra nesąmonė – juk reikia pirmiausiai susirasti tinkamą vietą ir tuos šapalus pajaukinti.
Naktimis jauko beriu mažai, retai, nes rutulių pliaukštelėjimas į vandenį skamba aidu per visą apylinkę. Garantuoju, kad žuvys tai puikiai girdi, o šapalai ne tik akyli, bet dar ir ausyli.
Naktį atėjęs, kol įsirengsi žūklavietę, kol pasišersi, kol susitvarkysi viską, susidėliosi ant kranto patogiai – išlakstys būsimas laimikis. Aišku, grįš, bet neišsyk, o jau pavėluotai, kada saulė užkepins ir žuvys apetitą praras.
Kai lyja, vėjas – prastai...
Tačiau mano nupasakota situacija dažniausiai būna, kai oras giedras, kada naktys ramios, šviesios. Tada paryčiui iškrenta gausi rasa, plaikstosi rūkas ir šapalai, iki visiškai prašvinta, kimba gerai. Tiesą sakant, jie ir vėliau masalus ragauja, bet sulig kylančia dienos temperatūra – vis rečiau, o apie kokią 11–12 valandą jau gali vynioti meškeres arba eiti ramiai pamiegoti kur nors šešėlin iki vėlyvos popietės.
Kuomet oras vėjuotas, apniukę, kai lynoja, galima žuvauti ir per visą dieną. Bet tada naktys bus prastesnės, ypač – jei staiga atvės, lis. Vėjas naktimis yra prastas meteorologinis reiškinys, kuomet tikiesi tamsoje sugundyti šapalą. Meškeriojant karšius kitąsyk jie dar geriau tokiu atveju masalus griebdavo, tačiau juk gaudau ne juos...
Kartais naktimis bandydavau eksperimentuoti – ant kabliuko maudavau slieką arba vieną kukurūzo grūdą. Ir būdavo, kad tai pasiteisindavo. Ypač didelis naktinis sliekas. Nors jaukinu ir toliau tuo pačiu prievilu, kuriame nėra jokių gyvūninių priedų, bet kažkodėl tamsoje šapalai kartais užsimanydavo būtent slieko.
Kada verdavau puokštę mažesnių sliekų – nauda ta, kad kimba tai koks karšiukas, tai vietinis pageltęs žiobris. Na, nenuobodu ir tikrai neužmigsi. Panašiai ir su vienu kukurūzo grūdu. Tiesa, jo, kitaip nei dieną, nejudindavo maži šapaliukai – veikiausiai šapalų vaikai naktį nesimaitina. Netgi ne veikiausiai, o iš tiesų, nes kažkaip neatsimenu, jog būčiau bent kada smulkų šapalą sutemose pagavęs Nemune ar Neryje – tik dideli...
Žūklavietės naktimis nekeisdavau. Tačiau kitąsyk bandydavau užmesti dugnines ir toliau nuo jos. Paprastai žuvauju su dviem, pasitaiko, kad atsivežu ir trečią atsarginę. Va, tada ji tikrai nemaišo, užmetu kur nors toliau, kur nejaukinta. Ir, žiūrėk, būtent ant tos kimba.
Taip pat pastebėjau, kad pajaukintame plote, jei tik yra galimybė, naktį gerai yra užmesti masalą į to ploto pakraštį, kur sekliau. Tačiau tokiu atveju vieta turėtų būti specifinė, tarkim, prieš salą arba seklumą esantis pagilėjimas. Dieną šapalai bus to nuolydžio dugne, o vakarėjant ir naktį kils dugnu į mažesnį gylį. Kita vertus, dažnai būtent tokias vietas ir pasirinkdavau žūklei, nes jos ir šiaip jau yra perspektyvios – tėkmė neišsklaido toli jauko, vanduo jį sustumia ant šlaitelio krašto.
Bet ne visada šitokios žūklavietės būdavo geriausios. Kitąsyk šapalai bazuodavosi už nutįsusių žolių kasų, kur paprastai yra priešingas variantas – upės dugno nuolydis tęsiasi pasroviui ir leidžiasi į gelmę.
Pasitaikydavo, kad šapalai pasirinkdavo labai gilias Šešupės vietas – beveik pačią vagą, tačiau kaip taisyklė ties priešingu krantu. Todėl ir mesdavau masalus arčiau Kaliningrado srities, kartais vos porą metrų nuo kitos valstybės žemių. Šiaip jau pastarasis variantas Šešupėje gana dažnas, nes ten, kur žuvaudavau, vaga būdavo nutolusi nuo mano kranto.
Romualdas Žilinskas
