Šapalai mėgsta saulėtą orą

Galbūt, minint upę, žodis „visoje“ nuskamba nelabai teisingai, nors jis čia panaudotas kitame kontekste, kadangi net ir šapalai vandens telkinyje pasirenka tik tam tikras vietas. O tų vietų yra tarsi daug, bet gal ir nelabai – viskas priklauso nuo konkrečios upės, nuo tam tikros jos atkarpos, kur gerokai skirsis šių žuvų koncentracija.

Kita vertus, atitinkamų rūšių žvynuotosios ir laikosi ten, kur randa pakankamai maisto bei slėptuvių, vienur tokios vietos gali tęstis kilometrą ar daugiau, kitur yra pavienės, užima nedidelį plotą ir jas aptiksi tik nukulniavęs pakrante nemažą kelio galą. Šapalai nebus jokia išimtis, tad upėse rasime ir „šapalynų“, ir tokių žūklaviečių, kur šios žuvys pasirodo tik tam tikru metų laiku, priklausomai nuo vandens lygio ir panašiai.

Kas yra „šapalynai“?

Kalbant apie šių žuvų pamėgtas vietas, pirmiausiai derėtų pradėti nuo rėvų, nes čia jau gegužės pradžioje (suprantama, tai koreguoja vandens temperatūra, lygis) ima būriuotis šapalai. Tiesa, kol vanduo dar vėsus, jie laikosi ne pačioje rėvoje, tačiau priešais, už ar šalia jos, šylant vandeniui vis dažniau užsilaiko sekliausiose ir srauniausiose vietose. Vidurvasaryje vakarop, paryčiais plačiaburnių plėšrūnų galima pagauti vos pusmetrio gylyje, kur tėkmė yra pati smarkiausia, pasak žvejų, ant rėvos „galvos“.

Kartais rėvos susidaro viena šalia kitos ir, kaip minėjau, gali tęstis kelis kilometrus. Nemune, Neryje rėvos netįsta nuo kranto iki kranto, paprastai išsidėsto netoli kažkurio vieno kranto, o link kito pasislenka vaga. Tačiau mažesnėse upėse kai kur vaga išnyksta, upė išplatėja ir akmenimis nusėti dugno pakilimai siekia abu krantus.

Tokias upių atkarpas meškeriotojai puikiai žino. Bet tikrai ne visas – yra Neries vidurupyje, Nemuno aukštupyje, mažesnėse upėse ištisų ruožų, kuriuos žvejai vasarą aplanko labai retai. Kur kas didesnis panašių plotų lankomumas būna tuomet, kai prasideda lašišų ir šlakių gaudymo sezonas, bet ne visose upėse juk šios žuvys migruoja.

Karštymečiu per patį vidurdienį šapalai nuo rėvų nesitraukia, bet išsidėsto giliau. Paprastai žvejai labiau mėgsta laimę bandyti užrėviuose, kur dugnas palaipsniui gilėja, o tėkmė ima lėtėti. Tai natūralu, nes ten patogu tiek leisti pasroviui plūdę, tiek užmesti ir traukti spininginį masalą, tiek ir žuvauti dugninėmis.

Tikrai nesakau, kad užrėvyje nepagausite didelių šapalų, bet paprastai patys stambiausi tūno prieš rėvą ir, beje, palyginti mažame gylyje. Ne tokiame, kaip rėvos viršūnėje, tačiau ten gali būti koks metras ar pusantro – tiek pakanka, kad stambūs šapalai pralauktų dienos karščius ir vėliau, kai saulė ims leistis, plauktų maitintis į dar seklesnes rėvos vietas.

Tiesa, priešrėvis nedėkingas žvejybai tuo, jog čia gylis vis mažėja (dažniausiai dugno pakilimo kampas būna nuolaidesnis nei nusileidimo kampas užrėvyje, bet ne visada), o tėkmė greitėja, tad sunkiau manipuliuoti masalais spiningaujant, sudėtinga ir meškerioti plūdine. Apie gaudymą dugnine apskritai nekalbu, manding, kad ten nėra jokių galimybių taip žuvauti. Bet gal aš čia be reikalo įsivėliau į žūklės būdų lyginimą, pakaks vien spiningavimo...

Pačios geriausios rėvos, kuriose yra dar ir ne itin tankių augalų kasų, pavienių žolynų kupstų. Šapalus tokios vietos traukia lyg magnetas. Jei rėva pernelyg užžėlusi arba yra vien akmenys, plėšrūnai jos nevengs, tačiau pirmu atveju žvejui bus sudėtinga pravesti masalą, o antru atveju čia šapalai gana greitai išsibaidys.

Į rėvas labai panašios senos Nemuno dambos. Jos apgriuvusios, lėkštos, sutvirtinimui skirti akmenys išsibarstę plačiai, tad iš principo tai yra irgi rėvos. Žvejojantys lydekas, sterkus jas aplenkia, nes čia per daug seklu, bet šapalams tokios vietos yra labai geros. Kita vertus, kuo mažiau čia lankosi žvejų, tuo geriau, nes ir šių baikščių žuvų neišbaido, ir neišgaudo pačių stambiausiųjų, nes kitąsyk šapalas gali stverti ir ne jam skirtus masalus.

Šalia nesugriuvusių ir toli skersai upės nutįsusių dambų šapalų būna mažai. Pasitaiko vienas kitas, negausūs jų būreliai kartais laikosi už jos galo, bet su sąlyga, kad ten bus bent kiek „švelnesnis“ dugno nuolydis į gelmę ir yra šiek tiek vandenžolių, nubyrėjusių nuo dambos ir tėkmės tolyn pastumtų atmenų.

Kitos šapalams mielos vietos

Dideli, iš vandens iškišę savo kupras pavieniai rieduliai yra tipinės šapalų žūklavietės. Tokių vietų apstu vidutinio dydžio upėse, kai kuriose Neries atkarpose, Nemune jų irgi nestinga, daugiausiai – pasikėlus gerokai aukščiau Kauno HE. Vėlgi žodį „pavieniai“ pavartojau gal ir ne visai teisingai, kadangi stambių riedulių kai kuriose vietose yra ne vienas ar du, jų iš vandens gali kyšoti ir visas tuzinas, tačiau tarp tų akmenų vis tiek bus keliolikos metrų atstumas.

Tokiose vietose smulkūs šapaliukai, kitaip nei šalia rėvų, jaučiasi nesaugūs, nes gana gilu, o ir ne vien šapalams patinka dideli akmenys, tai puiki slėptuvė daugeliui plėšrūnų. Dažniausiai už riedulio įsitaiso vienas, gal du ar trys stambūs šapalai ir tyko praplaukiančio mailiaus. Čia gali būti, kaip minėjau, visai nemenkas gylis, neretai vos keli žingsniai nuo akmens tolyn ar į šoną dugnas staiga gilėja. Todėl braidžioti šiose žūklavietėse derėtų atsargiai.

Panašiai yra ir ties nuvirtusiais į vandenį medžiais, kurių galima rasti vidutinėse upėse, kai kuriose Neries atkarpose, Nemuno aukštupyje. Čia vaga glunda prie stataus kranto ir smarki vandens srovė galiausiai paplauna skardį taip, kad nuo jo nuvirsta koks nors senolis karklas ar gluosnis. Savo kamienu, šakomis jis prilaiko, išskaido greitą tėkmę, ant dugno meta šešėlį, žodžiu, susidaro išskirtinė vieta upėje, kurioje tuojau pat įsitaiso šapalų būrys. Iš čia jie nesitraukia nei dieną, nei sutemus, tai itin puiki žūklavietė.

Kadangi jau kalbu apie medžius, bus tikra nuodėmė nepasakyti, jog ties palinkusiais virš vandens dideliais medžiais, kurie pakilus vandens lygiui netgi pamerkia savo šakas, būtinai tupės šapalai. Galbūt smulkūs, gal ir kilograminiai, rastume visokių. Tų stambesnių, suprantama, mažiau. Šiaip jau šapalų tunte gali būti įvairaus dydžio egzempliorių, tad, pagavus mažą, galima tikėtis ir didesnio. Nors pastarieji dažniausiai masalą „kala“ pirmais spiningo užmetimais, jie yra gerokai atsargesni.

Žuvys vidurdienį tūno ant vandens krentančiame vainiko šešėlyje ir laukia nuo medžio į upę įkrentančių vabzdžių. Kad jų sulaukia, galime pamatyti kaip retsykiais vandens paviršiuje atsiranda raibuliai. Anksčiau ar vėliau tokie medžiai nuvirs į vandenį, įsidėmėkite tas vietas...

Labai perspektyvios žūklavietės šapalauti vasarą atsiveria nusekus vandeniui Neryje ir Nemune už kai kurių kranto kyšulių. Paprastai ties kranto „pusiasaliais“ visada rastume šių žuvų, bet kuomet už kyšulių yra akmenų pilnos seklumos, ten plačiaburnių plėšrūnų bus itin daug.

Tiesa, čia apstu ir vandenžolių, neretai jos labai tankiai suželia ir lieka tik siauros protakos. Tėkmė tokiose vietose menka, dėl ko šiuos seklumynus aplenkia daugelis šapalų gaudytojų. Be reikalo, nes tarp augalų esančiuose iki kelių gylio ir vos metro pločio takuose galima sužvejoti visai padorių žuvų. Nors, tiesą sakant, vyraus smulkmė, bet parinkus atitinkamus masalus ir pasikliovus Fortūna, įmanoma pagauti net ir kilograminį šapalą.

Suprantama, reikėtų paminėti ir salas. Nesiplėsiu, apie jas buvo atskiras straipsnis, pasakysiu tiek, kad čia stambiausi šapalai, panašiai kaip ir rėvose, laikosi prieš salas. Kita vertus, sala salai nelygu, tam ir buvo publikuotas atskiras rašinys.

Dar viena perspektyvi priekrantės vieta žvejoti šapalus yra priekrančių vandens augalų tankumynai upės tiesiojoje. Kuomet vandenžolių miškas ribojasi su staigesniu dugno pagilėjimu ir stipresne tėkme, ties ta riba išsirikiuos šapalai. Jie glausis prie žolių po kelis ar po vieną, nebus dideliame būryje. Labai didelių čia irgi gal nepagausite, vyrauja vidutiniokai, bet nuo pusės iki kilogramų sveriančių plėšrūnų galima sugundyti.

Beje, žuvauti tokioje vietoje labai patogu – įsibrendi už žolių, jei tik gelmė leidžia, ir iš lėto slenki pasroviui mėtydamas voblerius ar mažas blizgutes. Gali masalus traukti arčiau ar truputį toliau augalijos, čia jau kaip juos užmesi ar nuplukdysi, kaip sugebėsi pravesti. Paprastai viename plotelyje užkimba vienas, rečiau du šapalai, kiti arčiau esantys išsibaido.

Naudojant tokią taktiką ten galima žvejoti nuo pat aušros iki sutemų, net ir naktį, ypač jei žolynų plotas yra didelis. Jei mažesnis – patikrinai „pamiškę“ nuo pradžios iki galo, išlipai į krantą, grįžai atgal – ir vėl iš naujo...

Visos lig šiol minėtos žūklavietės regimos plika akimi, jas rasti nesunku. Tačiau yra dar bent viena vieta, kur galima sugundyti bene pačių didžiausių šapalų, tik bėda ta, jog jos taip lengvai nepamatysi. Na, nebent dalį tokios žūklavietės ramią saulėtą vasaros dieną užsidėjęs akinius poliarizuotais stiklais. Tai esančios toliau nuo kranto savotiškos povandeninės rėvos, kurios neišryškėja net ir labai nusekus upei.

Tiesa, čia akmenų nėra arba jų mažai, bet už tai dugną ištisai dengia žolės. Veikiausiai tarp augalų atsiveria ir laisvesni plotai, takai, tačiau to juk nematai, o vedant masalus sudėtinga pajausti. Spėju, kad būtent taip ir yra, nes kitu atveju dideli šapalai vargu ar rastų kaip pasislėpti, jie tikrai nelįs į augalų tankumyną.

Dugno reljefas tokioje žūklavietėje, panašiai kaip priešrėvyje, kyla iki povandeninio kauburio (nuo maždaug 1,5 m iki 0,5 m esant mažiausiam upės lygiui), kur yra tankiausia augalija. Dabar jau net nespėlioju, o tvirtinu, nes tuose itin tankiai žolių priaugusiuose dugno pakilimuose esu palikęs ne vieną dešimtį voblerių ir sukriukių. Deja, su kai kuriais masalais teko atsisveikinti traukiant laimikį – pakirstas didelis šapalas pasileisdavo pasroviui, nerdavo į didžiausią žolių tankyne, apipainiodavo apie augalus valą ir atia...

Tokiomis sąlygomis labai sudėtinga spiningauti, nes sunku teisingai vesti masalą – jį tenka išlaikyti virš povandeninių žolių, kurios pasroviui vis labiau kyla link vandens paviršiaus. Jei trauksi pernelyg aukštai – šapalas vargu ar čiups vilioklį, jei vesi per žemai – įkabinsi į žoles ir nutrauksi arba išbaidysi žuvis. Sakau „pasroviui“, nes (ir vėl analogija su rėvomis) už to apžėlusio povandeninio kalnelio paprastai šapalų nebūna, ten veikiau laikysis lydekos, salačiai.

Pastarąsias žūklavietes randi tik gerai žinodamas upę. Jos nekinta kartais dešimtmečiais, kol upė nepakeičia savo vagos. Čia šapalai dažniausiai laikosi šviesiu paros metu ir būtent vasarą. Pradėjus temti jie artėja prie krantų, užsiima kitus jiems tinkamas vietas, daugumą iš jų paminėjau šiame straipsnyje.

Romualdas Žilinskas