Šapalai ir vobleriai. Labai platus mažų voblerių asortimentas
Praeitame rašinyje šapalams skirtus voblerius suskirsčiau į grupes, minėjau pačius mažiausius, kurie tinkami nebent ultraligt spiningavimui. Taip pat žadėjau papasakoti apie jų pravedimą. Pažadą išpildžiau tik minimaliai, tad šiame rašinyje apie žūklės techniką teks pakalbėti plačiau.
Kita vertus, patys smulkiausieji šios rūšies masalai tinkami žvejoti nebent mažose upėse ir tik išimtinais atvejais jais galima gundyti šapalus Nemune, Neryje. Tai lemia ne itin maži jų gabaritai, o veikiau labai menkas svoris (primenu, kad kalbu tik apie plaukiančiuosius modelius), dėl ko užmetimo savybės būna prastos. Yra ir daugiau priežasčių, tačiau jas jau minėjau.
Senoji „gvardija“
Antrajai grupei priskirčiau voblerius, kurių dydis svyruoja nuo 2,5 iki 4,0 cm. Tokiais modeliais esu sugavęs bene daugiausiai stambių šapalų. Įdomu tai, jog didesnius nei 4 cm modelius čiumpa praktiškai vien patys didžiausieji šapalai, bet taip dažniau nutinka šaltesniame vandenyje. Jei lyginčiau, kiek pagaunu stambių ir smulkių šapalų vienetais per visą sezoną, atmesčiau smulkesniąsias žuvis, tuomet gautųsi, jog solidžių egzempliorių daugiausiai buvo sugundyta būtent 2,5–4,0 cm gabaritų vobleriais.
Jei jau darau tokius palyginimus, reikia pabrėžti, kad kur kas daugiau šapalų ir nusipurtė nuo pastarųjų masalų kabliukų. Tai natūralu, nes šie modeliai nėra dideli, kai kuriuos jų galima drąsiai priskirti jei ne prie pačių mažiausių, tai bent prie mažesniųjų. Todėl šiems viliokliams kabinami ir atitinkamo dydžio kabliukai.
Nors gal veikiau „netinkamo“ plačioms šapalų gerklėms, nes praktiškai visi crank, kai kurie shad tipo tokio dydžio vobleriai turi, mano supratimu, itin smulkius kabliukus. Be visa ko dar ir pagamintus iš plonos bei silpnos vielos.
Nors pastarasis dalykas labiau būdingas anksčiau gamintiems vobleriams, dabar kabliukai būna jau tvirtesni arba net ir labai tvirti, nors ir plonavieliai, ypač jei masalus siūlo gerai žinoma firma. Bet senesnieji vobleriai, dažniausiai padaryti iš balzos, praktiškai vos ne visada būdavo su tokiais kabliukais, kad įkabinus į šiekštą ir smarkiau trūktelėjus, arba traukiant stambią žuvį, kuriai kabliuko gylys neįsmigo į žabtus iki pat linkio, jie paprasčiausiai atsilenkdavo. Pasitaikydavo, kad ir lūždavo.
Pilnai suprantu gamintojus, nes kitu atveju sukabinti arti vienas kito (burbulas juk turi itin mažą kūno plotą) bent kiek didesni kabliukai susikabintų tarpusavyje, o storavieliai ir sunkūs kabliukai išderintų lengvo voblerio darbą, tai yra, regis, neišsprendžiama problema. Arba ji nesprendžiama, nes gamintojai tiesiog apsidraudžia – svarbu, kad masalas gerai animuotų, o traukiama žuvis yra žvejo reikalas.
Aš taip kalbu, nes neretai trišakius kabliukus pakeičiu vieno numerio didesniais, tvirtesniais ir retai kuris crank „burbuliukas“ praranda sau būdingą animaciją. Ypač dabartiniai plastikiniai vobleriai, kadangi jie dažniausiai yra sunkesni nei tie ankstesnieji pagaminti iš balzos.
O ir kabliukai „nesusirakina“, jei parenku juos su labai trumpais koteliais. Arba ši blogybė nutinka labai retai, priklausomai nuo konkretaus modelio animacijos, nors, tarkim, vienodai, tolygiai traukiant tokios problemos beveik niekada nebūna.
Galimas kitas variantas, kuris taikomas būtent anksčiau minėtiems patiems mažiausiems vobleriams – vietoje dviejų mažų kabliukų užkabinti vieną didesnį. Tačiau tokiu atveju voblerio animacija gali pakisti dažniau, nors vėlgi, tai priklauso nuo voblerio formos.
Labai geras to pavyzdys yra 3.5 cm dydžio Salmo Hornet ir 3 cm Salmo Lil’Bug modeliai. Kaip žinote, crank tipo vobleris nebūtinai panašus į burbulą, jis gali būti ir kitokių formų. Todėl link uodegos nusmailėjusiu kūneliu Hornet vobleriui gamintojai trišakį kabliuką pritaisė gale (didesniuose modeliuose yra du kabliukai), o vabalą imituojančiame apvalios formos Lil’Bug – papilvėje.
Tokiu pačiu principu keisdavau vieną trišakį į du kartais ir kitiems vobleriams. Nors, darsyk pabrėšiu, tokie keitimai kitąsyk gadina masalo žaidimo braižą.
Šio dydžio dabartiniai plastikiniai vobleriai neretai gaminami ir su vienšakiais kabliukais. Esu rašęs straipsnį apie trišakių bei vienšakių kabliukų privalumus bei trūkumus, tad nesikartosiu.
Mano nuomone, šios grupės masalai – universalūs šapaliniai vobleriai, tinkantys bet kokio pločio upei. Suprantama, tarp voblerių yra įvairių modelių, kai kurie labai gerai dirba traukiami prieš stiprią srovę ir pakankamai toli užsimeta net ir su 0,14 mm storio pintu valu, kiti tinkamesni plukdymui pasroviui ir nepasižymi geromis užmetimo savybėmis.
Plukdymo būdą jau aprašiau ankstesniame straipsnyje, nesikartosiu. Tik pridursiu, kad šios grupės voblerius galima toliau užmesti nei tuos anksčiau minėtus „musės“ dydžio masalus, todėl jie tinkami žūklei net ir Nemuno rėvose, tačiau tenka žūklauti įsibridus.
Šiems vobleriams jau be baimės naudoju mažesnius karabinus, tiesa, pagamintus iš plonos vielos. Kartais, jei to reikia, rišu ir metalinius, paprastai volframinius arba storesnius fluorokarboninius pavadėlius, nes tokius masalus labai mėgsta nedidelės lydekaitės, kurios juos be pavadėlio gali nukąsti vienu grybštelėjimu.
„Pažaidimai“ su vobleriais
Priklausomai nuo antrosios grupės voblerių gebėjimo išsilaikyti tėkmėje bei atsižvelgiant į atskirų modelių panirimo gylį, galima naudoti dar vieną labai efektyvų būdą, kaip išprovokuoti šapalus.
Voblerį užmetu pasroviui (galima nedideliu kampu srovei) arba jį nuplukdau keletą metrų toliau, kur, mano manymu, turėtų būti šapalų buveinė. Tada masalą staigiu, bet nelabai stipriu spiningo viršūnėlės truktelėjimu panardinu iki jo darbinio gylio ir lėtai vedu iki tos vietos, kur turėtų grobio laukti plačiaburniai plėšrūnai. Kaip žinote, žuvys masalą atakuoja tada, kai jis atsiduria prieš jas, o ne už nugaros. Vadinasi, voblerį reikia pritraukti pusmetriu ar metru iki šapalų buveinės.
Tada voblerį palieku žaisti tėkmėje ant įtempto valo ir labai lėtai spiningu patraukiu į save keliolika centimetrų, lėtai, kad masalas ir toliau liktų tame pačiame vandens lygyje, jį atleidžiu, palaikau tėkmėje ir vėl patraukiu, atleidžiu....
Tačiau taip darau gal kokias tris–penkias minutes, nes šapalas dažniausiai labai greitai atakuoja jo akiratyje pasirodžiusį voblerį, jei tik masalas plėšrūnui patinka. Vis dėlto kartais pasitaiko, kad šapalas dėl kokių nors priežasčių nesiryžta griebti masalo, ji baksteli, bet tinkamai nepuola. Tada tenka daug ilgiau žaisti vobleriu – lėtai sukdamas ritę patraukiu jį kelis metrus prieš srovę ir vėl kartoju jau aprašytą žaidimo masalu techniką.
Kai žvejoju vietoje, kurią puikiai žinau, kuri aiškiai išsiskiria iš aplinkos, tarkime, rėvos viršūnė, o prieš ją neretai budi stambūs šapalai, nematau prasmės labai toli nuo tos vietos atitraukti voblerį, nes aišku, kad plėšrūnai tupi tik tame nedideliame upės plote. Tačiau neretai tenka žvejoti nežinomose vietose arba už didelės rėvos, o tada rasti šapalą įmanoma labai plačiame upės plote, tad masalą nuplukdau nuo savęs kokius 30–60 m ir visą tą atstumą kartoju aprašytus judesius.
Gal kam tokia žvejyba pasirodys nuobodi, monotoniška, reikalaujanti daug kantrybės, tačiau, patikėkit, vienas 1,5 kg šapalo grybštelėjimas išsklaidys bet kokį nuobodulį.
Šitaip gaudyti didelėse upėse dažniausiai tenka įsibridus, nors, gerai paieškojus, ant kranto rasime tinkamų iškyšulių, nuo kurių taip pat sėkmingai galima spiningauti. Beje, šapalai neretai tūno visai šalia krantų po nusvirusiomis medžių šakomis arba po lietaus pakilus vandeniui glaudžiasi prie apsemtų nendrių, švendrių, statesnių krantų.
Tai tėra tik vienas iš būdų, kaip galima spiningauti tokio dydžio vobleriais. Juk įmanoma paprasčiausiai juos mėtyti ir traukti skersai srovės, prieš srovę ar pasroviui. Beje, būna dienų, kai šapalai čiumpa tik pasroviui traukiamus voblerius ir dažniausiai palei pat dugną. Tačiau taip spiningauti geriau su skęstančiaisiais arba neutralaus plūdrumo vobleriais, apie tai dar rašysiu.
Jaunoji „karta“ ir vabzdžių imitacijos
Nuotrauka, kurią matote straipsnio pradžioje yra daryta prieš vienuolika metų. Specialiai įdėjau tokią, nors daugumos ten esančių masalų jau seniai nebeturiu. Daugumą jų sudaro iš medžio gaminti modeliai. Tai Siek’M, Dorado, Alex, Gloog ir panašūs vobleriai. Tada jie buvo „aukštumoje“, nors dabar šiuos masalus pakeitė plastikiniai. Tiesą sakant, net labai sėkmingai.
Bet aš ne apie tai, jei gerai įžiūrite, surasite ir tokių, kurie turi nulinį plūdrumą – netgi greitai traukiami brėžia ant vandens „ūsus“. Tai yra ypač perspektyvūs šios grupės modeliai. Dabar tokių gaminama itin daug, vieną jų jau paminėjau, tai Salmo Lil’Bug.
Nenoriu labai smarkiai išsiplėsti vardydamas puikius šiuolaikinius tokio dydžio plaukiančiuosius voblerius, tai būtų pasaka be galo. Bet vis tiek nesusilaikau, nepasakęs, kad įvairūs chubby rūšies masaliukai, taip, tarkim, Lucky John Chubby 4F tapo kone legendiniais šapalų gaudymo masalais. Yra ir ilgaliežuvių chubby, tokių kaip Illex Deep Diving Chubby 38F, kurie, nepaisant smulkių gabaritų pasiekia net 2 m gylį.
Pasitaiko, kai plačiaburniai čiumpa tik į vandenį tekštelėjusį voblerį. Tai įvyksta žaibiškai ir labai dažnai ar beveik visada žvejys nespėja pakirsti žuvies. Priežastis paprasta – valas yra neišsitiesinęs, neišsitempęs ir šapalas greičiau suvokia, kad tas į vandenį nukritęs daiktas nevalgomas, todėl išspjauna greičiau nei meškeriotojas mosteli pakirsdamas spiningu.
Beje, šapalai, jei tik voblerio trišakiukai aštrūs ir pakankamai dideli (ne be reikalo dejavau aprašinėdamas voblerių kabliukus) kartais užsikerta patys. Aprašytuoju atveju to beveik niekada nebūna, nes valas neįtemptas.
Tačiau galima palengvinti užduotį tik užmetus voblerį. Tiksliau, dar iki tol, kol masalas palies vandens paviršių. Tokiu atveju reikia įprasti pirštu lengvai prilaikyti nuo ritės būgnelio nusivyniojantį valą, paprasčiausiai kontroliuoti jo laisvumą, ne tik kada vobleris dar skrenda ore, bet ir kai jis besileisdamas artėja prie vandens paviršiaus. Galbūt dėl to kiek nukenčia užmetimo nuotolis, tačiau įgudę taip mėtyti masalą labai didelio skirtumo nepajusite.
Žinoma, parašyti yra lengviau nei padaryti, reikės gerokai pasitreniruoti ir viską atlikti automatiškai, negalvojant.
Kaip ir anksčiau minėtos grupės voblerius, taip ir pastaruosius galima sėkmingai plukdyti tikintis, jog šapalo akys jį apgaus ir žuvis susigundys griebti laisvai plaukiantį arba lengvai trūkčiojamą masalą. Šį būdą jau aprašiau praeitame straipsnyje, todėl nesikartosiu. Tik paminėsiu, jog vabzdžių imitacijų asortimentas, kada vobleriai yra nuo 2,5 iki 4,0 cm dydžio jau bus žymiai didesnis. Bent jau mūsų prekybininkai tikrai turi ką pasiūlyti.
Tai įvairios vabalų imitacijos, kurios parenkamos paprasčiausiai nuspalvinant voblerius atitinkamomis spalvomis, tarkim, gerai žinomas Salmo Tiny, to modelio serijoje yra net kelios grambuolių imitacijos, arba Lucky John Pro Haira Tiny 33F, Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33F visokių vabalų margumynas.
Yra netgi žiogus, vapsvas, arba skruzdėles imituojančių tokio dydžio voblerių. Čia vienareikšmiškai pirmauja Rebel firma, nes jos vapsvas (ar muses?) Rebel Bumble Bug arba žiogus Rebel Crickhopper turbūt žino visi šapalautojai. Klausimas tik ar bandė. Jei ne – dar yra laiko tai padaryti, nes vasara ne už kalnų. Rekomenduoju – puikūs masalai stambiems šapalams, smulkūs retai kada į juos kėsinasi.
Suprantama, kad tokius voblerius geriausiai yra plukdyti. Nors neretai žuvys juos atakuoja ir tada, kai tik paliečia masalai vandens paviršių, meti: tekšt – ir yra...
Romualdas Žilinskas
