Šamą - spiningu nuo kranto. Įžanga ir įranga
Lašišos, lašišos, lašišos... Tuoj prasidės jų gaudymo sezonas ir tas žodis skambės lyg koks burtažodis daugumos Lietuvos žvejų lūpose. Tačiau ne apie jas noriu pakalbėti, nes, sakau atvirai, man per pastaruosius kelerius metus šios žuvys pradeda savotiškai įkyrėti. Tiksliau – jas gaudantys. Juk tai taip madinga, dabar dauguma spiningautojų „karjerą“ pradeda išsyk tapdami „lašišautojais“. Nenuvertindamas lašišų ir juolab jas žvejojančių, visgi pareikšiu, kad suvilioti šamą mūsų vandenyse spiningu nuo kranto, jį ištraukti yra sudėtingiau. Kodėl – paaiškinsiu šiame rašinyje.
Šamų mūsų vandenyse gyvena tikrai ne tiek ir mažai. Vienetais nelyginsiu su lašišomis, bet, manding, tas skaičius būtų panašus, o gal netgi ūsuotųjų plėšrūnų yra daugiau. Tačiau jų žūklėje mažiau apribojimų, šamai užauga stambesni, nes kaip-ne-kaip tai apskritai didžiausios Europoje gyvenančios gėlavandenės žuvys.
Žuvų – daug, jas žvejojančių – trūksta
Bet internetinėje erdvėje daug šamų laimikių nepamatysi. Netgi priešingai – visai mažai. Paradoksas? Ne, nes, pasikartosiu, sugundyti šamą sunku, čia savaitgalinės išvykos prie upės ar ežero veikiausiai nepakaks, nepakaks net jei ir daugmaž žinosi, kur tie šamai gyvena, net jei kas nors nusakys tikslias žūklaviečių koordinates.
Todėl tikslingai (ir svarbiausia sėkmingai!) šamus gaudančių spiningautojų pas mus galima ant pirštų suskaičiuoti. Gal perdėjau, nes juk ne visos Lietuvos žvejus gerai pažįstu, tad darsyk tenka kliautis internete rodomais laimikiais. Jei pasitaiko – pusė tų pagautų žuvų iki tikro šamo, o tokiu laikau šios rūšies plėšrūną nuo 20 kg svorio, arba „netraukia“, arba sužvejoti atsitiktinai, bet ir tuo atveju – dažniausiai iš valties. Nes vaikščioti krantais ir vilioti spiningu šamą tikslingai ryšis gal vienas iš tūkstančio.
Gal noras taip sužvejoti šamą pradžioje ir bus daugiau kam, tačiau vėliau tas pasiryžimas gana greitai dings, kadangi gali ir kasdien žuvaudamas per mėnesį sulaukti vos porą kibimų (o gal ir nė vieno), tačiau ištraukti laimikio veikiausiai nepavyks. Bent jau pirmais sykiais. Todėl ir „atšoka“ žvejams fantazija, tada geriau žvejoti lašišas, lydekas...
Nesu aš šamų žvejojimo asas, bet kad kalbu tiesą, patvirtintų ir daug kam puikiai žinomas Gintaras Nauckūnas, kurį pažįstu nuo vaikystės, kartu žvejojęs nežinau kiek kartų ir kuris ilgaūsius gaudo tiek metų, kiek kai kurie skaitantys šį straipsnį apskritai šia žeme vaikščioja. Jis tikrai galėtų pretenduoti į geriausių šamų gaudytojų trejetuką mūsų šalyje. Ir tai su ta atsarga, kad, kaip ir sakiau, visų Lietuvos žvejų nepažįstu.
Juk anksčiau Gintaras neplaukiojo valtimi, o šias žuvis spiningu meškeriodavo nuo kranto, kai net voblerių nebuvo, apie pintus valus niekas nesvajojo. Ir šiais laikais, kada jau atsirado minėti dalykai, nes pagalvosit, kad pasakas seku.
Dar įmesiu akmenėlį, o gal ir kilograminį akmenį į lašišas spiningaujančių daržą. Galite tikėti, galite netikėti, bet pirmąsyk išsiruošęs žvejoti šių žuvų su tam skirta įranga ir masalais, taip pat su mintimi „einu pagauti lašišą“, sužvejojau dvi. Nerekordinio dydžio, ne, bet „pliusiukus“ jau išsyk galėjau užsidėti. Atsitiktinumas?
Irgi ne, nes kitą dieną sumeškeriojau dar vieną lašišą ir šlakį... Toliau netęsiu. Aišku, tai nutiko tuomet, kai niekas dėl vietų paupyje nesimušė ir takų palei upes iki asfalto kietumo nepramynė. Bet ir lašišų mažiau iš jūros atplaukdavo.
Šamas mėgsta ir gylį, ir seklumas
Mūsų šalyje nėra daug vandens telkinių, kur galima būtų tikslingai gaudyti šamus nuo kranto. Ežeruose ar dideliuose tvenkiniuose tai veikiausiai būtų tuščias laiko švaistymas. Nors, aišku, kaip ne visus žvejus pažįstu, taip ir ne visose balose žuvavęs, tad šioje vietoje paliksiu klaustuką.
Bet kokiu atveju stambūs šamai neretai būna nutolę nuo krantų, o ir pačios pakrantės, kur šios žuvys galbūt lengviau pasiekiamos, dažnai netinkamos ilgiems pasivaikščiojimams. Elementaru, kadangi statūs skardžiai rodo, kad vandens telkinyje gelmė yra netoliese, net nesvarbu upė tai ar ežeras, tvenkinys – praktiškai jokio skirtumo. O tokiais krantais daug ir toli nepalakstysi. Juolab, jei tie krantai dar ir medžiais, krūmais apaugę. Ir išties ten gali būti geros vietos šamams, bent jau upėse.
Tačiau tokios žūklavietės yra veikiau šamų poilsiavietės, nes ilgaūsiai nėra jau tokie dideli didelių gelmių mėgėjai, kaip mes įsivaizduojame, nes maitintis gali plaukti į pakankamai seklius vandenis. Labai nenutolsta nuo savo „gulyklų“, bet pasitaiko, kad ir toliau nukeliauja, ypač gyvenantys upėse.
Kai vanduo kyla – šamai gali patraukti pasižvalgyti ir į sau nebūdingas anksčiau vietas. Taip ir pakliūva atsitiktiniai laimikiai. Jei ištrauki, suprantama. Šiaip jau šios žuvys labai prieraišios prie savo nuolatinių vietų. Netgi tekančiame vandenyje.
Patys geriausi telkiniai šamų gaudymui nuo kranto – upės. Bet iš principo tokių Lietuvoje yra vos dvi – Nemunas ir Neris, kadangi jų intakuose galima aptikti beveik vien smulkius šamukus ir tik vieną kitą ir tinkamą gaudymui ilgaūsį. Ak, taip – dar Nevėžio žemupys, na, gal dar kokia viena kita panašaus dydžio upė žemutinėje jos dalyje.
Aš nekalbu apie Nemuno deltos intakus, ten būtų atskira specifika, o kadangi tose vietose šamų nesu žvejojęs, tai iš nuogirdų kažką aprašinėti visiškai nenoriu.
Būtina paminėti, kad stambūs šamai yra vienišiai, jie į medžioklės plotus neįsileidžia konkurentų. Visgi pas mus šių žuvų dar yra pakankamai daug, o tinkamų joms maitinimosi plotų trūksta, nes Nemunas ir Neris kasmet senka, todėl nedidelėje upės atkarpoje galima rasti net ir keletą pakankamai didelių ilgaūsių.
Kaip jie ten išsitenka – sunku pasakyti, tačiau kad kovoja tarpusavyje – irgi faktas, esu kažkada rašęs, kaip pagautą ir pririštą prie valties keliolikos kilogramų šamą puolė kitas vos didesnis šamas, buvo ir „broliškai“ apkramtyto nukentėjusio nuotraukos.
Bet taip nutinka veikiausiai tik tam tikrais laikotarpiais, nes kitąsyk šamai išties grupuojasi. Ypač tai ryšku gegužės mėnesį, kai jie ruošiasi nerštui. Panaši situacija susiklosto ir rudenį, kuomet ilgaūsiai po truputį grįžta iš seklesnių vandenų į Nemuno duobes ir dar kurį laiką aktyviai maitinasi.
Beje, maitinimasis gali trukti ir iki lapkričio, kai, regis, šios šiltamėgės žuvys turėtų snūduriuoti. Tačiau kokią šiltesnę dieną ima ir prabunda. Esu jų spiningu sužvejojęs net ir gruodžio mėnesį, tiesa, nedidelių.
Vasarą šamai išsiskirsto gana dideliame plote, bet, kaip minėjau, stengiasi būti sau žinomose vietose. Jei stambus tų plotų šeimininkas dėl kokių nors priežasčių čia neatplaukia (gal pakliuvo kam nors ant kabliuko...), jo teritoriją paprastai užima panašaus dydžio šamas.
Šie plėšrūnai paprastai laikosi prigludę prie dugno, tad iš kojų verčianti upės tėkmė juos ne taip smarkiai veikia ir šamų kitąsyk galima pagauti tikrame srovių katile. Nors šiaip jau ideali vieta ten, kur vanduo sūkuriuoja, dugnas nelygus – šalia duobės yra sėklius, ilgi smėlio ar akmenų liežuviai. Jei staigus dugno nuolydis pasitaiko šalia kranto, stambūs šamai nebijo priplaukti visai šalia sausumos.
Tad dambos, toli į upę įsiterpę smėlio iškyšuliai būna potencialios ilgaūsių viliojimo vietos. Ir, derėtų pabrėžti, šamai šalia jų gali užkibti visai netoli nuo kranto.
Porą įvykių iš praeities
Menu, prieš kokius dvylika metų Nemune prie vienos akmeninės dambos mažomis sukriukėmis gaudžiau ešerius. Kadangi masaliukai smulkūs, lengvi, o mesti juos prisieidavo tolokai, teko įsibristi iki juosmens. Tai šiek tiek netgi pavojinga, nes jutau, kad po poros žingsnių yra toks gylis, kad mano 1,82 m ūgis tikrai dingtų po vandeniu.
Kažkurį kartą vesdamas sukriukę į krantą pastebėjau už poros metrų dugne ištįsusią pailgą didelę juodą dėmę. Pradžioje pamaniau, kad tai – tėkmės atneštas rąstas. Staiga tas „rąstas“ pakilo nuo dugno, priartėjo dar kokį metrą ir išsižiojo...
Dar ir dabar akyse stovi didžiulė beveik ranka pasiekiama gerklė, kurioje, kaip tada atrodė, tilptų kibiras. Krante atsidūriau akimirksniu. Aišku, ten buvo didžiulis šamas, bet ką veikė taip arti dambos man neaišku, juolab griebti mano masalo jis net nesiruošė.
Dar įdomesnis atsitikimas įvyko gal prieš kokius dvidešimt metų. Ne man, tačiau apie tai mieste sklido legendos. Netikėti jomis neturėjau pagrindo, nes tą įvykį pasakojo rimti meškeriotojai.
Vienas spiningautojas įsibridęs Neryje gaudė salačius. Tik atėjęs jau spėjo nutverti porą šalvių, bet žūklę tęsė toliau. Žuvis jis prisikabino prie tam skirtos grandinės, o kitą jos galą – prie savo juosmens. Vyras buvo įbridęs beveik iki pažastų, nes blizgę reikėjo mesti netoli priešingo kranto.
Staiga žvejys pajuto stiprų trūktelėjimą, kuris jį vos neišvertė iš kojų. Vyriokas nesuprato kas čia dedasi – gal kokia tėkmės atnešta šaka praplaukdama užkabino prie juosmens pririštą grandinę? Bet kažkas tą grandinę patraukė ir vėl – šį sykį dar smarkiau...
Spiningautojui tokie pokštai visai nepatiko, tad kuo greičiau movė į krantą. Kad jo versija buvo teisinga, patvirtino lyg tarka nutarkuoti abiejų salačių žvynai ir palikti ant kūno smulkūs rėželiai – dvikilograminius laimikius gviešėsi praryti šamas.
Svarbiausia – „smulkmenos“ ir ilgas valas
Jei neskaičiuosime to, kad užkibusį didelį šamą nuo kranto ar įsibridus, čia jau vadinkite, kaip norite, nes vis tiek, jei pasiseks suvilioti, teks eiti, bristi, gal net plaukti (ne valtimi turiu omenyje), ištraukti sunku, tokia ilgaūsio žvejyba spiningu turi ir daugiau nepalankių žvejui aspektų. Vieną jau minėjau, tačiau vėl grįžtu prie jo – ilgas ir nuobodus šamo ieškojimas, gundymas. Ir tai tarsi kertasi su kita mano mintimi, kad stambų šamą sunku ištraukti.
Jei pasirinksi tikrą „šaminį“ spiningą, kuris, mūsų įsivaizdavimu turėtų būti ilgas ir bent jau iki 30 g užmetimo svorio, storą pintą valą, tikrai nusibos tokia žūklė. Su „lengvesnio kalibro“ įranga paklius priegauda, tarkim, sterkas, lydeka, salatis, priklauso, suprantama, kokiais masalais viliosi.
Dar yra vadinamasis „Merfio dėsnis“, kuris skelbia, kad laimė ateina tada, kai jos nesitiki, tačiau dėl tos pačios priežasties ji tave ir apleidžia – nebuvai tam pasiruošęs. Aš čia apie tai, kad būdamas „apsiginklavęs iki dantų“ veikiausiai priešininko nesutiksi, ir atvirkščiai...
Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į vilioklius. Jei žuvausi guminukais, vartiklėmis – galima bandyti spiningauti ir su didesnio užmetimo svorio kotu, storesniu valu. Bet žuvaujant vobleriais jau bus sudėtinga juos normaliai mėtyti.
Todėl daug nevarginus smegenų imi iki kokių 17–20 g užmetimo spiningą (aukso vidurys), vynioji ant ritės 0,18–0,20 mm pintą giją (geriau plonesnę iš nurodytų), bet būtinai ne mažiau nei 150 m ilgio, o dar geriau – daugiau. Būtent valo ilgis daug ką lemia, kuomet užkimba šio straipsnio herojus.
Tiesą sakant, čia yra panašumų su stambių lašišų gaudymu, nes pakirstas šamas pradžioje gali nesulaikomai veržtis toli, toli, žvejui veikiausiai teks eiti, bėgti, gal net plaukti (ne su valtimi, suprantama), kol žuvis pavargs, bus galima bandyti ją traukti. O pavargs ši žuvis labai negreitai, todėl pinto valo kokybė, visos smulkmenėlės, kaip suktukai, segtukai, pavadėliai, be abejo ir masalo kabliukai, veikiausiai lems kovos baigtį.
Kiek rodo praktika, būtent tai ir yra ta silpnoji grandis. Absoliuti dauguma šamų nutrūksta arba sulankstę karabiną, arba sulaužę suktuką, arba atlenkę kabliuką ir pan. Bet labai reti atvejai, kuomet jie pabėgo dėl to, kad trūko pati gija, jei, suprantama, valas ne 0,12 mm diametro ar plonesnis ir jo yra pakankamai daug, lūžo spiningas ar subyrėjo ritė.
Žinoma, yra toks faktorius, kaip žvejo patirtis, bet ir ji nepadės, jei, tarkim, šamas brūkštels valą į tilto polių ar apvynios apie kokią kerplėšą, kurios plika akimi net nesimato. Tai ir yra dar vienas nemalonus šamų žūklės aspektas – jie dažnai tūno nepatogiose traukti vietose: kerplėšynuose, akmenynuose, po tiltais ir panašiai. Kaip traukti šamą esu rašęs, yra netgi atskiras straipsnis, tad nesikartosiu.
Šiuolaikiniai spiningai, jei jie bent jau vidutinės kokybės, na, nežinau, lūžta nebent trinktelėjus per jų galą automobilio durelėmis arba kaip nors labai nevykusiai pargriuvus. Dabar gaminamos ritės irgi nebyra kaip tarybinės bulvių tarkavimo mašinėlės, todėl anksčiau populiarūs panašiuose straipsniuose akcentai, kad „ritės guoliai ir stabdžių sistema turi būti patikimi“, manding, neturi prasmės, kadangi jie ir yra patikimi, jei ta ritė kainuoja bent 25 eu.
Bene viena iš svarbesnių įrangos detalių, ją minėjau, bet pabrėšiu – kabliukai. Šamo dantų „šepetys“ ne mažiau kietas nei lašišos patino „kablys“, tad pakirsti ilgaūsį ne visada pavyksta. Neretai nutinka, kad, regis, ši žuvis jau „sėdi“ ant kabliuko, bet iš tiesų tas kabliukas tarsi žmogui šapas tarpdanty – išspjovė ir tiek. Gal ne visai taip, tačiau kabliuko gylys net neįsmigęs, o įstrigęs ir, smarkiau pasimuisčius šamui, masalas „iššauna“ iš jo gerklės.
Tokiais atvejais jau geriau, kada plėšrūnas giliai įryja menką masalą su mažais kabliukais, nei didelio vilioklio dideli neaštrūs kabliukai „pusiau“ įsmigę į jo žabtus. Be to šitaip įsmigusius plėšrūnas lengvai ir atlenks. Nors, aišku, daug ką lems Fortūna – juk negali pakirsti žuvį visada taip, kaip tau norisi.
Aš gal nieko apie įrangą tokio labiau „apčiuopiamo“ nė nepapasakojau, bet rašau tai, kas yra iš tiesų. Gaudant šamus dugninėmis reikia geriau tam pasiruošti, pasirinkti labiau specializuotus įrankius, o spiningaujant pakanka kietesnio arba vidutinio minkštumo koto, kadangi gaudysime nuo kranto – geriau ilgesnio spiningo, nes varginti žuvį bus lengviau, geriau seksis užmesti masalus. Tad spiningą, bent jau aš, imčiau apie 2,75 m ilgio.
Čia ne vienintelis straipsnis šia tema, pasakosiu ir apie masalus, spiningavimo techniką. O jei ką prisiminsiu dar apie įrangą – paminėsiu kituose rašiniuose.
Romualdas Žilinskas
