Salotos, morkos, papūgos ir tigrai
Nemaža dalis spiningautojų gana skeptiškai vertina ryškiaspalvius masalus, nekalbu apie lašišautojus, jie dažniausiai elgiasi priešingai. Žodžiu, tų skeptikų nuomone, tokių spalvų padarų mūsų vandenyse nerasi, ir plėšriosios žuvys, žvejojant kontrastingai atrodančiais vobleriais, blizgėmis ar guminukais, užkimba tik sugundytos vilioklio judesių, nespėjusios dorai įsižiūrėti į tikrąsias jų spalvas. Ir taip nutinka tada, kai grobuonės būna itin aktyvios, griebia kone viską, kas juda jų jutiminėje zonoje.
Šio fakto nuneigti negalėčiau, visgi „salotos“ ir „morkos“ (šitaip vadinami salotiniai ir oranžiniai guminukai), „papūgos“ ir „tigrai“ (pastarieji pavadinimai skirti kontrastingai dažytiems, akį rėžiantiems pamargintiems vobleriams) savo spalvomis provokuoja ar paprasčiausiai sudomina plėšrūnes ne vien prabudus žvėriškam jų apetitui, bet ir tuomet, kai jos būna apsnūdusios arba sočios ir net neketina maitintis.
Kad ne vien judesiai, tačiau ir nenatūraliai ryški vilioklių spalva turi didelę reikšmę, įrodo gausus lydekų, sterkų, ešerių laimikis kai kuriomis nekibos dienomis bei mūsų spiningavimo asų masalų kolekcijos turinys – nė vienas mano pažįstamas patyręs šio žūklės būdo gerbėjas dar nė sykio nėra pasakęs: „Tokių vilioklių įsigijau tik dėl skaičiaus“.
Galbūt man nereikėjo į vieną krūvą suplakti voblerių ir silikoninių masalų. Kai kuriuose vandens telkiniuose ryškiaspalviai guminukai jau seniai tapę „topiniais“ viliokliais. Tarkim, vos įsigijęs spiningą panemunės kaimo vaikas pirmiausiai bėgs pirkti salotinio riperio, nes ši spalva, vietinių meškeriotojų nuomone, Nemuno lydekoms yra skani visais metų laikais.
Aš turiu kitą nuomonę – tai yra kraštutinumas ir „salotos“ patrauklumas upės aštriadantėms pernelyg sureikšmintas. Tuo teko įsitikinti ne sykį, bet kad toks guminukas – vienas kibiausių gaudant Nemuno lydekas – irgi tiesa.
Panašiai pasakyčiau ir apie oranžinį riperį ar tvisterį, kurie Nemune, Kauno mariose yra bene stabiliausi gundant sterkus. Žinoma, ne kasdien jie patinka ten plaukiojantiems plėšrūnams, tačiau, išanalizavę visų metų laimikį, pastebėtume, jog „morka“ tuose vandenyse tikrai yra neeilinis vilioklis gaudant minėtas žuvis.
Gerokai skeptiškiau žvejai kalba apie egzotiškai dažytus voblerius, ir kai kurie šių masalų modeliai labai ilgai užsiguli parduotuvių lentynose. Vėlgi, tenka pastebėti, jog taip nutinka, jei tai nėra geri vobleriai lašišoms ir šlakiams, nes, ką jau sakiau, tada gali būti visiškai priešingas variantas. Dar vienas niuansas – tie mažiau perkami „ryškalai“ veikiausiai bus iš brangesniųjų kategorijos, nes ne visiems spiningautojams jie lengvai įkandami finansiškai, tad eksperimentuoti su įtartinai atrodančiais vobleriais mažai kas ryžtasi.
Gal ne į temą, bet tarp „likusiųjų“ faktiškai visada rastume ir visiškai baltų voblerių, suprantama, jei jų apskritai yra toje masalų serijoje. Asmeniškai aš tuo tik džiaugiuosi, nes bet kokiu atveju gana dažnai perdažau ar bent jau kažkiek padažau šios rūšies masalus, o baltas fonas spalvinimui yra tiesiog idealus. Beje, tokie modeliai tam ir skirti. Nors, kaip parodė praktika, nereikėtų visiškai ignoruoti ir baltų voblerių.
Ne visada vienodai
Rašyčiau netiesą, jei tvirtinčiau, kad visoms plėšriosioms žuvims ryškūs masalai vienodai patrauklūs. Štai salačiai į juos žiūri labai įtariai. Apskritai vandens telkiniuose, kuriuose dominuoja strepečiai, gružliai, aukšlės (o tai, kaip žinote, yra pagrindinis bedančių plėšrūnų grobis), daug mažiau tokie viliokliai tinka ir kitiems grobuonims gaudyti. Ir dar veikiausiai žinote, kad salačiai yra itin akyli, todėl į masalo spalvas kreipia nemažą dėmesį.
Viena vertus, galbūt jie iš tiesų nekimba dėl tos neįprastos masalų spalvos. Kita vertus, tokią tendenciją galima paaiškinti tuo, jog minėtos žuvys dažniausiai laikosi ten, kur vanduo skaidrus ir sąlyginai seklus. Aišku, aukšlių rastume visur, tačiau čia – daugiausiai.
Manding, kad pastaroji teorija teisingiausia, kadangi įvairūs nenatūraliomis iššaukiančiomis spalvomis dažyti guminukai, vobleriai labiausiai gundo lydekas, ešerius nuo pavasario vidurio iki vasaros pradžios, kuomet vanduo būna dar nenuskaidrėjęs. Negana to, tuomet labiausiai „paklausūs“ shad tipo judriai dirbantys vobleriai, gana agresyviai džiginami plačiauodegiai riperiai ir tvisteriai – toks įspūdis, kad tada plėšrūnams reikia „sudvejintos“ agresijos masalų.
Kadangi prabilau apie salačius, nereikia manyti, jog nenatūraliomis spalvomis dažytas masalas niekada jų negundo. Galimai tai priklauso nuo vandens telkinio, paros meto, taip pat nuo minėto vandens skaidrumo, nes po ilgesnių liūčių vanduo upėse susidrumsčia ir vidurvasarį.
Elementarus pavyzdys yra pernai metų vasara (taip nutiko ir užpernai, ir dar anksčiau), nors ji ir nebuvo lietinga, netgi priešingai, bet salačiai Nemune gerai kibo ant salotinių guminukų. Šiuos plėšrūnus silikoniniais masalais tokiu metų laiku apskritai mažai kas žvejoja, tačiau nerašyčiau prieš tai esančio sakinio, jei taip nesielgtų nė vienas spiningautojas.
Žodžiu, kas gaudė, tas pagavo. Ir net labai stambių šios rūšies plėšrūnų, nors, reikia pasakyti, kad guminukais žvejojo dažniausiai naktimis. Ir pridursiu, kad salačiai gundėsi tikrai ne visų firmų „salotomis“, jų modeliai irgi turėjo didelę reikšmę. Toliau netęsiu.
Taip pat salačiai neprastai kimba gundant juos... alyvos spalvos vartiklėmis. Kai kurie Kauno žvejai tą faktą seniai žino, bet daug nesiskelbia. Rašydamas kartais susiduriu su keblia situacija, nes nesinori visko iki smulkmenų viešinti – jei pernelyg išsipasakočiau, vėliau pažįstami meškeriotojai manęs neprisileistų per šūvio atstumą. O kalbėti pusę lūpų irgi nelabai geras variantas, kuomet reikia straipsnyje viską išdėstyti išsamiai.
Žodžiu, tenka ieškoti kažkokio aukso vidurio. Todėl pasakysiu tik tiek, kad tokios spalvos vartiklės tinka ne visur, ne visais metų laikais, o kibios jos dažniausiai būna vakarais. Ir dar – tokias pakankamai stambias vartikles vis sugriebdavo ešeriai. Nors jie kitąsyk čiumpa kone viską, kas juda...
Šešėliai, šiekštynai ir banguojantis vanduo
Ryškiaspalviai masalai, pasak plačiai įsišaknijusios teorijos, mažiausiai tiks ne tik tada, kai vanduo skaidrus, bet ir tuomet, kada šviečia ryški saulė. Visgi tai labiau liečia voblerius, nes guminukais žvejojame visai kitaip. Silikoniniais viliokliais dažniausiai gaudome priedugnio zonoje, baksnojame jais dugną, o voblerius ten traukti retai surizikuojame dėl jų ydingo potraukio graibyti šiekštus.
Ir dar daug kas priklauso nuo konkretaus telkinio, nes galbūt pastarųjų masalų taip, kaip reikėtų kokiame nors ežere ar tvenkinyje, giliai nenunardinsi. Noriu pasakyti, kad guminukais spiningaujame ten, kur gerokai tamsiau (gilu, tad tamsu), pasiekiame kitiems viliokliams neprieinamus dugno užkaborius, kur jų ryškumas galbūt ir yra stimulas plėšrūnei čiupti „auką“.
Tačiau ir giedrą dieną ne itin dideliame gylyje galima rezultatyviai panaudoti įvairius „papūginius“ ar „tigrinius“ voblerius, jei pasirinksime tinkamą vietą spiningauti – tokius masalus vasarą skaidriame vandenyje gali čiupti lydekos ar sterkai.
Ant stataus upės kranto augantys aukšti medžiai meta šešėlį, o jo prietemoje aukų tyko blausiaakiai plėšrūnai ir aštriadantės grobuonės. Pirmieji apskritai vengia ryškios šviesos, nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, o antrosios tupi pasaloje ir iš šešėlio stebi labiau apšviestus vandens plotus. Beje, statūs krantai – nuoroda, kad šalimais yra vaga ar duobė, žodžiu, čia bus sąlyginai nemažas gylis.
Reikėtų išnaudoti ir įvairias povandenines kliūtis, kurios meta šešėlį. Nors šalia jų traukti masalą rizikinga, bet visgi įmanoma. Upėse puikios vietos tam bus stambūs iš vandens iškišę galvas rieduliai, ties vandenžolių mišku staigiai žemyn besileidžiantis dugnas. Tvenkiniuose geri spiningavimo plotai – apsemti kelmynai, nuvirtę vandenin medžiai. Ežeruose – staigūs dugno nuolydžiai ties aukštomis nendrėmis ar lūgnių ir lelijų priaugusios gilios įlankos.
Smarkiai vandenžolėmis apaugusiuose telkiniuose netgi rekomenduotina naudoti masalus, kurie turi žalią atspalvį (nebūtinai mano linksniuojamas „salotas“). Tinka jie net visai sekliuose vandenyse. Gal atrodo keista, bet išties šie viliokliai, nesvarbu, tai bus vobleriai ar guminukai, vietinėms ar dažnai čia užklystančioms (jei tai, tarkim, upės užutekis) plėšrūnėms atrodys įprastai – panašūs į jų aukas. Ir taip yra dėl dviejų priežasčių.
Pirmoji, kuri labiausiai liečia nedidelius žolėtus telkinius – ten gyvenančios karpinės žuvys, ešeriai ilgainiui įgauna žalsvesnį kūno atspalvį. Nereikia suprasti tiesiogiai, bet, tarkim, jų nugaros būna sunkiai nusakomos tamsiai samaninės spalvos ar panašiai.
Antra – tai lemia ir aplinkos fonas, kuriame žaliai dažyto masalo spalva tarsi susilieja su aplink esančia augalija ir mažiau tampa pastebima, kas yra natūralu plėšrūnėms, nes jų medžiojamos žuvys, ką ir sakiau, ilgainiui įgyja atitinkamus atspalvius. Žodžiu, pirmasis ir antrasis faktorius tarpusavyje glaudžiai susiję.
Nusistovėjus giedram orui geriausias paros metas žuvauti ryškiais vobleriais – pavakariai iki pat vidurnakčio (ypač tikintis sterkų) ir brėkšma iki pateka saulė. Aš dažnai rytais ateinu prie vandens dar tamsoje ir mėtydamas spiningą laukiu ryto. Galiu pasakyti, kad staiga sušvitusi saulė kokiam pusvalandžiui turi tokią didelę įtaką – regis, tuo metu visos žuvys kažin kur dingsta, nors ką tik vandens paviršius mirgėjo nuo besimaitinančio mailiaus sukeltų ratilų ir jį besivaikančių plėšrūnių „pjūvių“.
Išties žuvys niekur neprapuolė, tiesiog jos trumpam tarsi apžlibo, pakeitė vandens sluoksnius, persigrupavo – pasiruošė tam paros tarpui, kuomet bus labai šviesu. Jei kibūs masalų modeliai ir išliko tie patys, tai jų spalvos tuo metu pasikeitė kardinaliai. Lig tol kaip taisyklė kibesni buvo ryškūs ar labiau spindintys vobleriai, o patekėjus saulei jie neteko savo paklausos ir dabar jau plėšrūnės pageidauja natūraliomis spalvomis dažytų modelių.
Tačiau vidurdienį, veikiausiai nustebinsiu, vėl viskas gali verstis į priešingą pusę, jei įsismarkaus vėjas. Paprastai jis pradeda (jei apskritai pradeda) pūsti sulig saulės patekėjimu, o įsibėgėja visu smarkumu maždaug per pietus, ima rimti vėlyvą popietę.
Faktas, jog tada vandens paviršius smarkiai banguoja. Stipriai pučiantis vėjas dažniausiai atneša bent kažkiek debesų. Spėju, kad tokiu atveju lydekos, ešeriai, šapalai vėl geriau kimba ant ryškių voblerių, kadangi juos lengviau pastebi nuo bangų, saulės blyksnių raibuliuojančiame vandenyje. Beje, taip nutinka ir upėse.
Romualdas Žilinskas
