Salačius – ne visai taip, kaip įprasta
Praeitame rašinyje apie salačius bandžiau paaiškinti, kad „skalambyti pavojaus varpais“ dėl šių žuvų kiekio mūsų vandens telkiniuose kol kas dar nereikia. Pasikartosiu, kad ši vasara man kol kas yra „derlinga“ būtent salačių laimikiu. Derėtų papasakoti, kaip juos gaudžiau...
Salačių spiningavimo sezono pradžioje arba pavasario paskutinėmis savaitėmis bandžiau laimę įprastais ir seniai patikrintais masalais: vartiklėmis, salačių mėgstamais vobleriais, sukriukėmis (paprastomis bei pasunkintomis), „drožiau“ viename plote arba spiningavau vaikščiodamas pakrantėmis, braidžiodamas upių pakraščiais. Nepasakyčiau, kad visiškai tuščiai, bet... Žodžiu, nieko naujo, apie tai rašyta.
Vėliau pasirinkau du mažiau žinomus būdus, kurie man pasiteisino daug labiau. Nors masalai ir buvo nenauji, tiesiog juos pritaikiau kitomis aplinkybėmis.
Mažais plaukiančiais vobleriais
Bene pusę šįmet savo pagautų salačių sužvejojau mažais plaukiančiaisiais vobleriais žolėtuose sekliuose plotuose. Taip, ten buvo gana sraunu, nors tėkmė veikiau vos didesnė už vidutinė ar vidutinė, bet ne greita, o dugnas nebūtinai akmenuotas ar žvyruotas.
Pakliuvus pirmiems salačiams ant šapalams ir ešeriams skirtų smulkių masalų (tik nereikia galvoti, jog to niekada nebuvo anksčiau), pradėjau taip žvejoti šiuos plėšrūnus tikslingai. Tai reiškia, kad du ar tris kartus per savaitę daugiau nei du mėnesius gaudžiau Nemune, Neryje, Šventojoje.
Reikėtų pasakyti, kad salatis, priešingai susidariusiai nuomonei, visai nieko prieš atakuoti netgi labai ryškiai dažytą paviršinį crank „burbuliuką“. Šie plėšrūnai ne mažiau nei šapalai mėgsta į vandenį įkritusius vabzdžius, bet kitaip nei pastarieji, negaudo uodų ar mašalų, jie čiumpa tik stambius vabalus, pavyzdžiui, karkvabalius, laumžirgius ir panašiai.
Aš ir anksčiau buvau pagavęs salačių žuvaudamas su Rebel Crickhopper, Rebel Bumble Bug, t. y. žiogų ir sparvų imitacijomis, arba Salmo Tiny karvabaliais, bet tada to kažkaip nesureikšminau.
Todėl gal ir nieko stebėtino, kad jie kibo ant tokių mažų vilioklių. Beje, nebūtinai smulkūs salačiai, poros kilogramų – irgi. Didžiausias, kokį šiais metais pagavau žuvaudamas šiais masalais, svėrė daugiau nei 2,5 kg. Na, bent jau „iš akies“...
Deja, irgi „iš akies“ nustatyti kokia žuvis bulkuoja vandens paviršiuje – normalaus dydžio šapalas ar „nelegalus“ salatis – gana sudėtinga, praktiškai vargu ar įmanoma. Todėl tokia žvejyba turi ir minusų, nes galbūt bandai sugundyti dar nesubrendusį salatį, kurio neverta apskritai pradėti žvejoti. Jie, beje, užkimba be didesnių problemų. Na, bet maži salačiai rodo, kad tų žuvų populiacija nemenksta, nes kaip kitaip atsirastų vaikučių, jei nėra mamyčių ir tėvelių.
Kita vertus, nelabai atspėsi, kad nuo paviršiaus vabalus renka stambus salatis, nes nei šapalai, nei salačiai arti neprisileidžia spiningautojo, o dideli – juo labiau. Todėl tenka plukdyti voblerį 20, 30 ar daugiau metrų.
Įdomu tai, kad keletas salačių pakliuvo ant beveik nejudančių plukdomų voblerių, kas būdinga veikiau šapalams. Nors gal ne visai taip – „segdavo“ tuo metu, kai tik įtempdavau valą ir vobleris besigilindamas suvirpėdavo – akimirksnis, kuomet masalas imdavo nerti. Veikiausiai plėšrūnas sekė vilioklį, bet nebuvo tikras, ar tai yra „gyvas padaras“.
Žinoma, salačiai čiupo mažus crank voblerius nebūtinai tik plukdomus, jie gana mielai atakuodavo tiesiog užmestus ir traukiamus prieš srovę, skersai tėkmės.
Būdavo, kad ateinu prie upės, braidau, stebiu, kas vyksta. Žiūriu, seklumose, kur daug augalijos, takuose tarp vandenžolių, vis pažyra į šalis mailius. To kaltininkas gali būti bet koks plėšrūnas: lydeka, ešerys, šapalas, meknė arba salatis.
Jei tokiose vietose mailių vaiko lydeka, ji vargu ar bus stambi, ten veikiausiai maitinasi „šaudyklė“, kuri vargu ar sieks 1,5 kg, stambesnė – didelė retenybė iki pusės metro gylyje.
Ešerys gali būti visai normalaus dydžio ar net didesnis. Ne pusės kilogramo, tačiau toks, kokių, tarkim, Neryje, Dubysoje ar Šventojoje pagausi tikrai ne kasdien.
Tačiau šapalas, o ypač jei yra vakaras arba ankstyvas rytas, čia gali medžioti net labai solidus. Tą patį pasakyčiau ir apie meknę.
Salačio dydį galima nuspėti nebent pagal gelmę, ties kuria vyksta mailiaus medžioklė. Bent jau orientuotis, kad ten – galbūt ne „nelegalas“. Maži salačiai gali atplaukti vaikyti mailiaus į labai seklias vietas, o stambūs – tik ten, kur po vandenžiolėmis yra bent metras gylio. Kartais augalai išsikeroja, nutįsta virš gana gilių vietų, mailius plauko paviršiuje pamiršęs atsargumą, tuo didelis salatis ir naudojasi – savo plačia gerkle tiesiogine ta žodžio prasme semia mažas žuveles be būdingų sau „viražų“ ir „pūkštelėjimų“.
Panašiai tarp augalų smulkų mailių medžioja praktiškai visos minėtos plėšrūnės, nes visos jos turi pakankamai plačias gerkles, gal tik išskyrus meknę. Todėl ir sakau, kad vargu ar atspėsi, kas ten mailių persekioja, kol neužkibs ant kabliuko...
Šiuo atveju, turiu omenyje, kuomet salačiai „siurbia“ mailių, naudodavau iki 4 cm dydžio plaukiančiuosius negiliai neriančius voblerius. Jų net nevardiju, kadangi šiais metais daug rašiau apie šapalų gaudymą, tad tai tie patys modeliai, matysite juos ir nuotraukose.
Ir viliodavau salačius lygiai taip pat, kaip pasakojau kalbėdamas apie šapalus, tad nėra prasmės kartotis. Stebino tik vienas dalykas – masalai savo spalvomis vargu ar buvo panašūs į mailių, jie veikiau priminė kokius nors spalvotus vabalus, bet tai šių plėšrūnų nė kiek netrikdė. Nedidelis vėjas, tebūnie jis bus priešpriešinis, žūklės nesugadins, jei tik vobleris galės normaliai plaukti pasroviui.
Reikėtų pridurti, kad toks salačių gaudymas mažais vobleriais perspektyvesnis pirmoje vasaros pusėje, plėšrūnai labiau gundos smulkiais paviršiniais masalais maždaug iki liepos vidurio. Po to laimikių skaičius ima retėti. Gal tai sietina su grambuolių (karkvabalių) skraidymu vakarėjant, nes vėlesniu vasaros laikotarpiu šie vabzdžiai jau nebeskraido O gal su mailiumi, kuris paauga ir tampa atsargesnis, judresnis.
Salačiai kimba ir po dvylikos
Kitą dalį šiųmečių salačių sužvejojau naktimis. Viliojau juos ne visai taip, kaip įprastai gaudomi šios rūšies plėšrūnai vasarą. Tai galbūt labiau būdinga rudeninei ar net žieminei salačių žūklei, kuomet vanduo būna jau gerokai atvėsęs.
Tamsiu paros metu pakliūdavo patys didžiausi, turbūt nė vienas nepasitaikė mažesnis nei taisyklių limituojamas 55 cm dydžio salatis. Dar smagiau, kad papuldavo ir stambių šapalų, nors pastarųjų žuvų naktinėje žūklėje yra ir savitų niuansų, šįsyk tai būdavo tik savotiška priegauda. Praktiškai kibdavo tik dvi plėšrūnų rūšys, jei neskaitysiu poros meknių. Bet pirmiausiai apie masalus...
Šįsyk naudojau jau gerokai didesnius voblerius, tai būdavo neutralaus plūdrumo arba skęstantieji shad bei minnow 7 cm dydžio modeliai. Centimetras ten ar ten – didelės reikšmės neturi, tad galima sakyti, jog masalai – nuo 6 iki 8 cm dydžio, kurių panirimo gylis – apie 0,8–1,5 m.
Paprastai rinkdavausi vieną iš dviejų voblerių tipų arba naudodavau pakaitomis abu, kol atrasdavau geriausią. Jei tai būdavo shad masalai, jie privalėjo tankiai virpėti lėtai traukiami. Palyginimui – Lucky John Pro Anira žaidimo braižas. Beje, tai vieni iš mano kibių „naktinių“ salatinių modelių.
Kitąsyk geresni pasirodydavo minnow masalai, tačiau ne bet kokie, o kurie dirbdavo vartydamiesi nuo šono ant šono. Jie lėtai traukiami judėdavo tarsi vartiklės, na, kažkas panašaus į Lucky John Pro Basara animaciją. Regis, tokie vobleriai turėtų labiau provokuoti sterkus (taip išties ir yra), bet labai tiko ir salačiams. Beje, kai kurie naudojami modeliai buvo gryni tvičinginiai, tačiau stiprioje tėkmėje turėjo ir savo žaidimo braižą.
Greitą tėkmę paminėjau ne šiaip sau – vietos, kuriose žvejodavau, būdavo tokios, kuriose dugnas staigiai gilėdavo iki dviejų, dviejų su puse metro, po to eidavo gili apie dešimties ar daugiau metrų ilgio lygaus dugno juosta, ji maždaug 30 ° kampu pasroviui nusitęsdavo iki pat vagos. Šiose žūklavietėse srovė greitesnė už vidutinę.
Arba jos gali būti ir kitokio tipo – tai rėvos galinė dalis, kur tėkmė dar greita, bet jau sulėtėjusi, yra porą metrų gylio, srovė vidutinio greičio arba vos didesnė. Bet kokiu atveju tekdavo bristi ar susirasti kranto iškyšulį.
Žūklavietėje dugnas žvyruotas, gali būti akmenų, bet labai dideli nepageidautini, nes tada įmanomos masalų „aukos“. Žodžiu, vietos pasirinkimas svarbus, bet kur taip nepažvejosi.
Vobleriai metami maždaug 45 °kampu pasroviui, juos kitąsyk leisdavau tėkmei šiek tiek nuplukdyti (atsargiai su skęstančiais modeliais!), tada ištiesindavau valą ir tiesiog laikydavau masalus tėkmėje. Bet labai trumpai, gal keliolika sekundžių, kol tėkmė tarp manęs ir masalo nesudarydavo tiesės.
Tuomet imdavau traukti – lėtai, labai lėtai sukdavau ritės rankenėlę. Aišku, tenka atsižvelgti į kiekvieno modelio individualias savybes. Tarkim, skęstančiojo masalo svorį, skendimo greitį, todėl tas lėtas traukimas yra subjektyvi sąvoka, veikiau – minimalus, ribinis greitis, kad masalas nenugrimztų iki dugno.
Salačiai atakuodavo tokius vilioklius įvairiai: kartais net nepasiekusius tiesiosios, kol voblerį virpindavo tik upės tėkmė, kartais tada, kai masalas būdavo laikomas ant įtempto valo ir žaisdavo irgi judinamas vandens srauto, kitąsyk – traukiamą artyn.
Visgi, dar kartą pabrėšiu, visada vobleris judėdavo labai lėtai. Todėl čia yra svarbus būtent kiekvieno modelio individualus animacijos braižas. Įr vėl tenka sakyti, kad ant bet kokio voblerio nepagausi. Galiu lažintis, nes bandydavau eksperimentuoti. Turiu atsirinkęs 5–6 kibius modelius, bent du jų paminėjau.
Spalvinės variacijos irgi yra prasmingos. Masalo nugarą mažiausiai akcentuočiau, bet šonai pageidautini arba blizgūs, arba šviesūs: balti, vos gelsvi, vos pilkšvi. Ir tai nepriklausomai nuo nakties šviesumo, nes, kaip žinia, naktys būna giedros ir labai apniukusios.
Vėjas, kurį minėjau kalbėdamas apie plaukiančius mažus voblerius, dabar žūklės negadins. Aišku, kada jis smarkus ir pučią į kaktą, sudėtingiau spiningauti, bet įmanoma, nes masalai yra gana sunkūs. O kibimui jis reikšmės neturi, nes naktį salačiai gali būti aktyvūs per vėtrą, gali nekibti esant, regis, labai tinkamam ramiam orui.
Pražiopsoti salačio kibimą praktiškai nėra galimybių. Taip žuvaujant šis plėšrūnas neretai pasikerta pats, o labai stambus egzempliorius žiebia taip, kad gali spiningą išmušti iš rankų. Masalo baksnojimai būdingi šapalams, jie, kaip sakiau, irgi ten pat kimba, gundosi tokiais ir panašiais vobleriais.
Kas stebina šioje konkrečioje žūklėje, tai salačių kibimo laikas. Būna, kad jie gerai kimba tik sutemus, bet pasitaiko, jog suaktyvėja po vidurnakčio. Mėtai, mėtai spiningą, jau ir pečius, rankas ima mausti, pamanai: na, dar vieną metimą ir užteks...
Užmeti voblerį ir staiga – op! – sulinko spiningas...
Romualdas Žilinskas
