Salačiai. Kai sugriūva stereotipai
Priešnerštinis salačių gaudymas pas mus nepopuliarus. Nežinau kodėl, nes šie plėšrūnai net labai gerai kimba ėmus slūgti pavasarį pakilusiam upės vandeniui. Dar jis neišskaidrėjęs, bet tai tik į naudą žvejams, nes visi žino, kokia tai atsargi žuvis.
Kita vertus, gal ir gerai, kad salačių dabar niekas nežvejoja, juk jų skaičius mūsų vandenyse kasmet menksta. Bet ir vėl – nebūtina tą žuvį guldyti į keptuvę, galima ir paleisti. Iki balandžio 1 d. salačių taisyklės nedraudžia gaudyti, liko savaitė, gal kas pabandys...
O pabandymui siūlyčiau ne visai įprastus masalus. Nes kažkaip mūsų spiningautojai viliokliams labai greitai „etiketes“ užlipdo. Daugumos akimis salačiui geriausias masalas yra vobleris arba vartiklė, pjautinė blizgė. Nesiginčysiu, tačiau suabejosiu, kadangi dirbtinių masalų kibumą įtakoja metų laikas, vandens temperatūra, todėl minėtus vilioklius palikime tam laikotarpiui, kada šio straipsnio „herojus“ atsigaus po neršto.
Silikoniniais viliokliais mes įpratę žvejoti sterkus, lydekas, ešerius, tačiau tokie greiti ir vandens paviršiuje šiltuoju metų laiku besimaitinantys plėšrūnai kaip salačiai taip pat gali puikiai kibti ant šių masalų. Tiesa, guminukai šioms žuvims patrauklesni esant šaltam vandeniui, kada ir jie medžioja arčiau dugno, bet vasarą taip pat pasitaiko pagauti šių grobuonių, sakyčiau, netradiciniais jiems viliokliais.
Kur ieškoti
Vos išplaukus ledams salačiai, kaip ir kitos žvynuotosios, vengia plaukti toli nuo kranto, juolab plaukioti stiprioje tėkmėje. Viduryje upės, kur stipri tėkmė, šios žuvys neranda maisto, todėl po žiemos apatiškiems plėšrūnams ten nėra kas veikti. Vis dėlto aptikti vietų, kur tokiu metų laiku susitelkę alkani salačiai, nėra lengva.
Reikėtų ieškoti ruožų, kuriuose upės vaga priartėja prie kranto, bet šalia yra ir kiek seklesnių ramaus vandens plotelių. Ties gylio ir seklumos bei ramaus ir greito vandens riba netoli dugno paprastai laikosi salačių grupelė. Tuo metu jie ruošiasi neršti ir būriuojasi. Net po tuoktuvių maždaug iki gegužės vidurio iš vienos vietos galima ištraukti po keletą įspūdingo dydžio šios rūšies grobuonių.
Nėra aiškios priežastys, kodėl jie pasirenka tam tikras konkrečias vietas, nes panašių plotų upėse būna ir daugiau, tačiau paprastai bent jau kelerius metus iš eilės salačiai laikosi tik tam tikruose upių ruožuose. Spiningautojai gana greitai iššifruoja šias žūklavietes ir, deja, kartais tuo piktnaudžiauja šių žuvų pagaudami daugiau, nei galima.
Kai upės galutinai sugrįžta į savo ribas, salačiai pasidalija maitinimosi zonomis ir paprastai medžioja po vieną. Artėjant žiemai jie vėl glaudžiasi arčiau vienas kito ir žvejai vėl turi galimybę daug nevaikščioję krantais praretinti jų būrius.
Šie plėšrūnai nemėgsta didelio gylio, todėl net ir anksti pavasarį glaudžiasi prie dugno, kur virš jų tėra iki 3 m vandens sluoksnis, dažniausiai – vos 1,5–2,0 m. Beje, turėkite omenyje, kad upės vanduo dabar gali būti gerokai pakilęs, nes tokie pavasariai kaip šįmet tikrai ne kasmet pasitaiko.
Tačiau net ir tokiose palyginti sekliose vietose salačiai nesiaučia taip kaip vasarą, ir mažai tikėtina, kad išgirsite įžymiuosius šių plėšrūnų pūkštelėjimus, nes jie dar pernelyg vangūs. Na, bet negali būti taisyklių be išimčių, todėl ramiu ir šiltu oru salačiai retsykiais išsiduoda – atakuojamų žuvelių nugaros tai šen, tai ten subraižo vandens paviršių.
Kad salačiai apsnūdę, galima pastebėti ir pagal tai, kaip jie kimba – pavasarį kaip niekada labai daug tuščių masalo čiuptelėjimų, riperis griebiamas dažniausiai nuo uodegos, vangiai. Traukiami priešinasi taip pat ne itin smarkiai.
Apie gegužės vidurį prasideda vasarinis salačių žūklės etapas, nes šie plėšrūnai jau ima tolti nuo krantų, sukinėjasi apie rėvas, labai neblogos jiems meškerioti vietos yra išilgai upės nutįsusių seklumų, kurių gale ties pagilėjimu patruliuoja vienas ar keli salačiai. Tačiau vasaros pradžioje, kartais ir vėlesniu šiuo metų laiku, jų vis dar galima aptikti arti kranto – koks vienišas medžiotojas gali tūnoti už stambaus riedulio arba laukti aukų prie dambų. Bet kuo labiau įsibėgėja vasara, tuo jie labiau išsibarsto po upės plotą. Jei anksti pavasarį reikia arba žinoti salačių buveines, arba ilgai ir nuosekliai „drožti“ numanomas jų būriavimosi vietas, tai vasarą padėtis iš esmės pasikeičia, nes anksčiau ar vėliau jie išsiduoda garsiai mušdami vandenį. Galbūt guminukas dabar nėra pats geriausias masalas šiems plėšrūnams, tačiau šis skyrelis apie žūklę silikoniniais viliokliais, tad temą tęsiu. Kaip žvejoti
Kadangi salačių kibimas dabar menkai juntamas, naudojami lengvi silikoniniai masalai, geriau žvejoti liaunesniu ir jautresniu spiningu. Galvakabliai riperiams parenkami lengvi – 4–6 g svorio. Kai kas jų pagauna ir tvisteriais, tačiau žuvelės formos guminukai man pasirodė gerokai kibesni.
Galbūt žūklei sraunioje pavasarinėje upėje toks masalų pasirinkimas atrodo kaip avantiūra, bet taip nėra, nes, kaip minėjau, gaudome ramiame vandenyje arba ties jo riba, toli užmesti vilioklių dažniausiai nereikia, o ir gylis tokiose vietose nedidelis. Mažas galvakablių svoris yra privalumas, nes šie plėšrūnai paprastai masalą atakuoja, kai jis laisvai sklęsdamas leidžiasi į dugną. Nors kartais grobuonys medžioja viduriniuose vandens sluoksniuose arba arčiau paviršiaus (priminsiu, kad tai gali atsitikti itin šiltu ramiu oru), tad yra daugiau galimybių, kad ilgiau skęstantis lengvas guminukas paklius į medžiojančių salačių akiratį.
Masalą traukti gaudant salačius galima dvejopai. Pirmasis būdas – paprasčiausiai „džigaujant“: kelis kartus pasukame ritės rankenėlę ir leidžiame viliokliui laisvai grimzti į dugną.
Tačiau universalesnis ir sėkmingesnis, bent jau man, yra ne rusų ir mūsiškių spiningautojų „džigavimo“ būdas, bet vakarietiškas, kai panašiai manipuliuojama masalu pakeliant ir nuleidžiant meškerykočio viršūnę, o riperiui leidžiantis rite tik susukant laisvą valo dalį. Kuo didesnis yra gylis, tuo platesniu mostu ir aukščiau keliame spiningo viršūnę, nes taip galime nuosekliai patikrinti visus vandens sluoksnius.
Gerokai sušilus vandeniui tenka rinktis sunkesnius galvakablius, nes guminukus reikia toli užmesti. Gegužę jų svoris padidėja maždaug iki 8–12 g. Masalai traukiami jau lėčiau, „džigauti“ darosi mažai veiksminga, nebent gaudytumėte upės vagoje iš valties, kai plėšrūnai maitinasi arčiau dugno (taip nutinka dažniausiai vėsiomis vėjuotomis dienomis).
Toks spiningavimo būdas vėl bus naudingas rudenį, bet baigiantis atviro vandens sezonui geriausia naudoti 15–18 g galvakablius, o išskirtiniais atvejais – netgi labai sunkius – apie 25–28 g.
Toli užmesti masalą neretai reikia ne tik todėl, kad salačiai medžioja arti upės vagos. Po neršto jie tampa baikštūs, šylant vandeniui darosi dar atsargesni. Būtent dėl to vilioklį tenka siūlyti iš tolo.
Kuo žvejoti
Pavasario pradžioje ir gegužę (atsiminkime, kad salačius galima žvejoti tik nuo gegužės 15 dienos) paprastai siūlau 4–6 cm dydžio guminukus. Vasarai įpusėjus jų dydis pasiekia 7 cm ir vos daugiau, toks pats išlieka ir rudenį. Kodėl šylant vandeniui salačiai griebia vis didesnius masalus – negaliu paaiškinti. Žinoma, pasitaiko, kad vasarą jie irgi nori smulkių vilioklių, bet aš kalbu apibendrintai.
Labai minkšto silikono masalai netinka, nes pagrindinis šių žuvų grobis – aukšlės, gružliai, strepečiai – nevingiuoja visu savo kūnu tėkmėje. Reikėtų rinktis tokius guminukus, kurie tik virpina uodegėles. Šiuo metu silikoninių vilioklių pasirinkimas didžiulis, bet atranką tenka daryti irgi nemenką.
Įdomu tai, kad labai neprasti yra... kažkada pirkti senos kartos riperiai, kurių dabar nė su žiburiu nerasi. Jie buvo gaminami iš kietesnio silikono, tų guminukų virpėjimas kitoks, gal todėl salačiams jie ir patinka. Deja, masalai turi tokią bjaurią savybę – nutrūksta ir kasmet jų atsargos senka. Jau kelis tik beturiu, šįmet, manding, pabaigsiu ir tuos.
Todėl jau prieš porą metų pradėjau ieškoti alternatyvos, nes priešnerštinis salačių gaudymas ilgai netrunka. Pasirinkau 5,6 cm dydžio Lucky John LJ Minnow. Ne dėl to, kad „minnow“ ir ne dėl skumbrės kvapo, nes jis dvokia ta žuvimi. Salačiams vilioklio kvapas ir skonis, mano nuomone, neturi jokios reikšmės, nes šis plėšrūnas ilgai nesitaiko, o čiumpa masalą labai staigiai, jo medžioklės manierą žino visi, kas gaudo šias žuvis. Salatis vadovaujasi rega, taip pat reaguoja į vilioklio judesius ir aukas nelaiko dantyse, kaip kokia lydeka, bet ryja vienu atsikvėpimu.
Lucky John LJ Minnow būtų apskritai idealus salačiams, nors ir yra minkštokas, jei turėtų storesnį arba trumpesnį uodegos strampą – uodegos mostai būtų ne tokie plastiški Aš taip galiu drąsiai tvirtinti, kadangi bandžiau tą riperį „patrumpinti“.
Labai paprasta – nupjauni dalį strampo ir suklijuoji arba „privirini“ pakaitinęs ties sudūrimu guminuką. Bet geriau klijuoti. Aišku, „prekinę“ išvaizdą praranda, ne visada pavyksta tiesiai prilipdyti, bet du iš trijų riperių galima visai normaliai pasidaryti. Tik tingiu kitąsyk, tuomet naudoju originalą. Kimba ir ant jo.
Manding, kad Lucky John LJ Minnow visgi patraukia salatį savo forma ir spalva, na, gal ir judesiais, bet čia spėlionės...
Galima laimę bandyti ir su 6 cm dydžio Daiwa Duckfin Shad. Šitas riperis iš kietesnio silikono ir dirba panašiau į mano minėtus „senovinius“. Bet aš, kaip visada, randu prie ko prikibti – riperio uodeginis pelekas atlenktas pernelyg dideliu kampu.
Ne bėda – vėl imu manikiūrines žirkles, iškerpu nedidelį gabalėlį silikono ties to peleko sudūrimu su uodegos strampu (iš nugarinės pusės!) ir suklijuoju. Pelekas tarsi atsilošia atgal, ta prasme, kad iš beveik 90° pasidaro apie 120–130° linkio kampas. Dabar jau uodegos vingiai tampa ne tokie išraiškingi, o virpesiai tankesni.
Vandeniui atspariais markeriais, ką labai mėgstu daryti, nedažau, nes spalvos... Pažiūrėkite į Daiwa Duckfin Shad riperio spalvinę paletę ir bus aišku.
Dar vienas variantas, kurio irgi žvejai purtosi. Yra toks Lucky John 3D Makora Split Tail guminukas. Jis žuvelės formos, bet uodega dvišaka. Akivaizdu, kad masalas orientuotas į gaudymą Drop Shot būdu. Bet man visiškai nesvarbios tos visos orientacijos, aš tolerantiškai žiūriu į šiuos dalykus. Todėl ir naudoju kitąsyk masalus ne pagal paskirtį. Ir naudoju, reikia pasakyti, sėkmingai. Salačiui juk nereikia plačių riperio uodegos mostų, jis nori tankesnio virpėjimo.
Todėl pabandykite ant galvakablio užmauti Lucky John 3 D Makora Split Tail, pavedžiokite ir suprasite, kaip jis dirba. O masalo spalviniai variantai, kai vanduo praskaidrėja – geriau nesugalvosi. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad šitą guminuką renkuosi jau pavasario pabaigoje ir vasarą, nes jis šaltame vandenyje bus didokas – 7,6 cm ilgio.
Kadangi salačiai yra akyli grobuonys, labai svarbu parinkti tinkamas guminukų spalvas. Kaip pagrindines išvardyčiau juodą, baltą, pilką, mėlyną, violetinę, rudą ir raudoną. Pastarosios paprastai salatininkai nepripažįsta, netgi pabrėžia, kad bet kokios raudonos masalo detalės gali nubaidyti šias atsargias ir įtarias žuvis, bet praktika rodo ką kita.
Kai spiningaujama šviesių tonų riperiu, jo nugarėlė gali būti raudona, ji puikiai tinka žūklei skaidriame vandenyje rudenį. Atrodytų, kad viskas turėtų būti priešingai, tačiau pavasarį, kai upės drumstos, salačiai mieliau griebia neryškių pilkšvų, rusvų tonų silikoninius masalus.
Tačiau pagrindinis guminukų derinys yra juoda ir balta arba šviesiai pilka spalvos, šiltame vandenyje jiems patinka perlamutru tviskantys arba brokatu blyksintys guminukai, taip pat kontrastuojantys – pieno spalvos pilveliu ir juoda arba mėlyna nugarėle.
Bene mažiausiai salačių žūklei naudojami skaidraus silikono masalai. Tačiau net ir jie bus geri, kuomet nugarėlės padažytos melsvai, juosvai. Bet ne visi, čia kalbu apie 3D variantus, ten kitokios sudėties silikonas ir jo skaidrumas savotiškai blyksi, turi panašias savybes kaip perlamutras. Na, gal ne visai taip palyginau, tačiau kažkas panašaus...
Apie orą ir laiką
Verta aptarti ir salačiams gaudyti tinkamą orą. Rašau straipsnį, žiūriu pro langą ir norisi mest į šalį tą rašliavą, nes... oras tinkamas salačių žūklei.
Tai gegužę ir rugsėjo pabaigoje–spalį, kada, mano nuomone, būna salačių aktyvumo pikas, nuo meteorologinių sąlygos jų kibimas mažai priklauso. O dabar šiems plėšrūnams būdingi savotiški apetito protrūkiai ir nors jie gali gerai gali kibti šaltomis, vėjuotomis dienomis, tačiau nusistovėjus šiltiems ir giedriems orams – tas apetitas paprastai padvigubėja.
Vasarą vėl kitaip. Tuo metų laiku geriausios žūklės būna, kai vandenį šiaušia nedidelės bangelės, saulė šviečia pro debesis, kelias dienas laikosi pastovi oro temperatūra. Gaudome salačius, suprantama, rytais ir vakarėjant.
Gegužę arba rudenį salačiai gali pradėti kibti vidurdienį, o rytinės ir vakarinės žvejybos kitąsyk būna visiškai bevaisės. Beje, reikėtų pabrėžti faktą, kad didžiausi laimikiai paprastai ištraukiami pavasarį ir rudenį, o vasarą masalus neretai atakuoja gerokai mažesni salačiukai.
Pirmoje pavasario pusėje geriausias laikas yra vėlyvas rytas ir vėlyva popietė. Nors kai saulė žibina ir joks debesėlis jos neužstoja, tada ir šalnotas ankstyvas rytas bus visai neblogai. Užteks gal – išties jau savam kaily netveriu...
Romualdas Žilinskas
