Salačiai ir smėlio laikrodis. Rytinė žūklė
Ties tiltais visada susirenka daug žuvų. Ir pačių įvairiausių – pradedant gausiais aukšlių, gružlių būriais, baigiant, žvejo akimis turinčiomis kur kas solidesnį „statusą“ plėšrūnėmis: šapalais, stambiomis lydekomis, šamais ir, žinoma, salačiais. Tiesą sakant, nežinantiems upės žvejams, kurie tik pradeda meškeriotojo „karjerą“ ir nori pagauti salačių, visų pirma siūlyčiau jų paieškoti būtent ties tiltais.
Bet tai liečia visų pirma didžiąsias mūsų upes – Nemuną, Nerį, gal dar kelias didesnes jų žemupiuose, nes kitur upių dugno reljefo konfigūracija jau visiškai kitokia, o ir salačių ten mažiau. Be to šie plėšrūnai paprastai ten plaukioja po vieną ir išsiugdę visai kitus medžioklės įgūdžius.
Salačiai ten, kur daugiausiai smilčių
Kaip matote, aš pabrėžiau tokį dalyką, kaip upės reljefą, nes, mano akimis, tai ir yra pagrindinis veiksnys, kuris sąlygoja tą žuvų trauką tiltams. Nors nesu nei kelininkas, nei statybų inžinierius, tačiau nesunku pastebėti vieną tendenciją – tiltai paprastai statomi ten, kur yra upės susiaurėjimai. Viskas labai paprasta – kam ręsti pusės kilometro statinį, jei galima apsieiti vos su keliais šimtais metrų betoninių ir plieninių konstrukcijų.
Kita vertus, net ir toje siauroje upės dalyje, kuomet statomas tiltas, upė dar labiau susiaurinama, nes tiltų poliai, remiasi ne tiesiai į dugną, tačiau turi savotišką „apsaugą“, t. y. kvadratinius masyvius betoninius liejinius ant kurių, kartais įsitaiso žvejai. Veikiausiai suprantate, ką turiu omenyje, nes, pasikartosiu, kad nesu inžinierius, bet ir nesiknaisiosiu po google ieškodamas tų statinių tikslaus pavadinimo.
O ir patilčių krantai sutvirtinami betoninėmis plokštėmis, kad srovė jų neardytų. Noriu pasakyti, kad tie vandenyje atsiradę „naujadarai“ taip pat atima dalį erdvės iš upės, ją suspaudžia ir vanduo priverstas po tiltu sprūsti kuo greičiau – čia būna itin smarki srovė.
Nors salačiai ir nebijo greitos tėkmės, netgi mielai ten plaukioja, visgi po pačių tiltu jie laikosi tikrai ne visada. Tiltas tiltui nelygus, tad daug nesigilindamas į priežastis, pasakysiu, kad po vienais iš jų salačių galima aptikti ne taip ir retai, o po kitais – tik veltui gaiši laiką tikėdamasis šių plėšrūnų. Tačiau juk aš rašau apie tai, kur tikrai galima rasti salačių. O visada jų bus prieš tiltą ir už jo.
Grįžtant prie upės dugno reljefo šalia tiltų, reikėtų pasakyti, kad prieš statinius upė gali būti pakankamai plati, pakraščiuose sekli arba bent jau gerokai platesnė bei seklesnė nei po pačiais tiltais, o tėkmė prieš tiltą nuo krantų staiga pasisuka tam tikru kampu, kartais net 30° ar daugiau, vanduo subėga lyg į kokį piltuvą. Dabar jau tektų analizuoti tėkmių susikirtimus, kuomet šoninė srovė (arba dvi srovės, nes du krantai) remiasi į tiesiąją ir dėl to susidariusį netipinį upės paviršinių, vidurinių ir apatinių srovių išsidėstymą.
Bet po tuos hidrologinius dalykus neklaidžiosiu, nes nemanau, kad jie žvejams labai įdomūs, o ir pats bijau pasiklysti, nors daugiau ar mažiau visa tai įsivaizduoju. Tik reziumuosiu, kad prieš tiltą yra sąlyginai ramesnio vandens plotų, taip pat ten upės vanduo suneša įvairaus praplaukiančio maisto, žodžiu, susidaro geros sąlygos maitintis įvairioms karpinėms taikiosioms žuvims, čia suplaukia tuntai aukšlių ir jas visada „gano“ salačiai.
Už tilto upė vėl staiga išplatėja ir seklėja, čia atsiranda nemažai grįžtamųjų srovių. Dažniausiai – viena didesnė ties kažkuriuo krantu, kita – mažesnė, pastarosios gali visai nebūti, o gali suktis abipus dvi daugiau ar mažiau vienodos srovės – vėlgi, priklauso kaip tas tiltas pastatytas, kurioje vietoje už jo yra upės vaga ir ties ja esantis pagrindinis vandens srautas.
Bet kokiu atveju dėl tokio tėkmių išsidėstymo už tilto yra palankios sąlygos maitintis praktiškai visų rūšių karpinėms žuvims. Kokio maisto jos čia randa – kitas klausimas, bet faktas – susirenka žvynuotųjų tikrai nemažai. Tačiau kitaip nei prieštiltėje jos koncentruojasi toliau nuo paties tilto ir į tai atkreipkite dėmesį. Kad nereikėtų man braižyti brėžinių, pabandysiu žodžiais vaizdžiai apibūdinti žuvų koncentraciją ir, suprantama, salačių išsidėstymą.
Tikriausiai visi matę smėlio laikrodį, žino jo veikimo principą. Dabar įsivaizduokite, kad smėlio smiltys yra salačiai, o pats laikrodis – upė, kurioje ties siauriausia vieta pastatytas tiltas. Čia toks abstraktus palyginimas, nes šių rudnugarių plėšrūnų pas mus tikrai nėra tiek, kiek smilčių laikrodyje, tai veikiau būtų panašu į aukšles ir kitą smulkmę. Bet kur mažos žuvys, ten ir šias žuvis medžiojantys salačiai. Tad viršutinė to laikrodžio dalis bus prieštiltė, o apatinė – užtiltė.
Negana to, tai netgi atitinka rytinius ir vakarinius salačių medžioklės plotus, kadangi ryte tame laikrodyje dauguma smilčių bus viršutinėje jo dalyje, o vakarop – priešingai, nes jos juk išbyrės. Beje, viršutinėje laikrodžio dalyje smiltys (žuvys) visada yra prigludusios prie tos kolbos kaklelio – t. y. protakos po tiltu, o apatinėje – angos nelies, apie ką aš jau kalbėjau, o tai reiškia, kad bus nutolusios nuo tilto pasroviui.
Kodėl salačiai rytais labiau mėgsta būti prieštiltėje, o vakarais medžioti už tilto – sunku pasakyti. Galiu tik spėti, jog mūsų upės teka dažniausiai vakarų kryptimi, galbūt tai turi įtakos. Žinoma, šita kryptis nėra geležinė taisyklė, bet dažniausiai salačiai, priklausomai nuo paros laiko, maitinasi būtent taip.
Nors logiškai mąstant turėtų būti lyg ir priešingai, nes rytais tilto šešėlis krenta už tilto. Tačiau vėlyvais rytais, o salačiai aukšles prieštiltėje paprastai medžioja anksti, vos švintant, todėl tas šešėlis gal ir neturi jokios įtakos.
Du skirtingi gaudymo variantai
Priklausomai nuo to, kaip salačiai išsidėstydavo, būdavo rytas ar vakaras, aš rinkdavausi ir atitinkamą jų gaudymo strategiją bei masalus. Prieštiltėje galimi du variantai.
Salačius čia žvejodavau arba vartiklėmis, arba sunkiais, toli užmetamais paviršiniai vobleriais, masalus mesdavau skersai srauto, neretai ir dalinai prieš srovę, traukdavau greitai. Paprastai tokiais atvejais atsistodavau krante prieš pat tiltą. Salačiai gana baikštūs, net jei jie būna ir miesto ribose, todėl dažniausiai kibdavo arčiau priešingo kranto.
Bet tai labiau būdinga Neriai, kadangi Nemune taip toli masalo nenusviesi, o bristi prieštiltėje per gilu, tai įmanoma veikiau už tilto. Tačiau ir nereikėdavo rytais braidžioti – šioje upėje plėšrūnai dažnai būdavo ties upės viduriu, tad atitinkamais viliokliais juos pasiekdavau. Tiesa, tokiu atveju vadovaudavausi ta vadinamąja „drožimo“ taktika.
1 pav. Tokios blizgės, kaip LJ Maibe 13 g svorio, bet dėl savo formos skrieja kaip kulkos, o salačiams jos ir šiaip labai patinka. Net nereikia aiškinti, nes tie, kas juos dažnai gaudo, tik pamatę supras, kad tai tikrai geras masalas. Aš nesiplėsiu pasakodamas apie masalų spalvines variacijas, pasakysiu, kad Maibe vartiklės turi tikrai tinkamų salačiams modelių šiuo atžvilgiu, tik nežinau ar jie visi yra prekyboje.
2 pav. Panašios būtų ir mūsų „tautinės“ Zumpės gamybos Olimpinės vartiklės, nors jų žaidimas visiškai kitoks dėl tų „sparnelių“ – judesiai staigūs, tarsi „karpyti“. Aišku, 28 g sveriančią Olimpinę jau reikia mėtyti kitu spiningu, aš dažniausiai gaudydavau iki 21 g arba iki 18 g užmetimo svorio kotu, nes labiau mėgstu subtilesnę įrangą. Tik kartais imdavau kažką panašaus į lašišų žūklę labiau orientuotus įrankius, tada, taip – tokios masės vartiklės bus „pats tas“ masalas. Kaip ir jau minėtos LJ Maibe, kadangi pastarosios turi ir sunkesnį 25 g modelį.
3 pav. Prie salatinės toli užmetamos klasikos galima būtų priskirti ir lašišininkų mėgstamą Zumpės Trautą. Tai irgi sunkioji „toliašaudė artilerija“ salačiams, nes svoris identiškas – 28 g. Tačiau kitaip nei gaudant lašišas, dabar blizgė traukiama ne dugnu, o arčiau paviršiaus greičiau sukant ritę.
Gal kam nuostabu, kad masalo forma pernelyg aptaki, bet toji gaji nuomonė, jog salačiams reikia būtinai pailgų, ištęstų vartiklių yra klaidinga. Aš net neįtikinėsiu, vėlgi apeliuosiu į dažnai žvejojančius salačius spiningautojus.
Galima naudoti ir pjautines blizges. Bet, jei atvirai, aš jų nelabai mėgstu, nors vienu metu buvau labai jau įnikęs į žūklę su pjautinukėmis. Tačiau galiausiai vėl grįžau prie vartiklių ir voblerių.
Kitas variantas suvilioti salatį prieštiltėje yra kone priešingas, ką tik minėtam, nes rinkdavausi visiškai kitokią gaudymo taktiką. Ir masalus visai kitus – dabar praversdavo plaukiantys arba neutralaus plūdrumo ir negiliai neriantys vobleriai. Beje, nedideli, maždaug iki 7 cm dydžio, nors mažesnių nei 5 cm irgi nerekomenduočiau jau vien dėl mažų kabliukų arba kimbančių smulkių salačiukų.
4 pav. Tarkim, neutralaus plūdrumo Gunki Gamera 50 SP Smolt, kuris neria iki 0,5 m. Šitas vobleris labai panašus pagal išvaizdą bei žaidimą į kažkada populiarų You-Zuri modelį (deja, nepamenu pavadinimo), kurio minėta firma jau nebegamina. Keista, nes buvo itin kibūs ir universalūs masalai. Bet gamintojams geriau matyti, svarbu, kad radau pakaitalą, kuris kibumu mažai nusileidžia savo prototipui. Yra dar skęstantysis Gunki Gamera variantas, bet apie jį – kitame straipsnyje.
5 pav. Taip pat tokiam spiningavimui neprastas būtų Lucky John Pro Anira F. Bet ne mažiausias 4,9 cm, kurio dydis lyg ir „įsipaišo“ į mano rekomenduojamą, tačiau tas didesnis modelis, kuris yra 6.9 cm dydžio. Net nežinau kodėl, nefilosofuosiu, tiesiog sakau, tai, ką išsibandžiau ir rašau tarsi ataskaitą.
Šio voblerio panirimo gylis iki 1 m. Tai, sakyčiau, maksimumas, daugiau nereikia. Užsimeta Pro Anira puikiai, turint omeny, kad tai plaukiantysis modelis, tačiau dabar to nereikia – pakanka vidutiniškų aerodinaminių savybių.
Taip todėl, kad voblerius plukdydavau pasroviui nuo kranto užmetęs nelabai toli, o prieš pat tiltą, kur baigdavosi straipsnio pradžioje aprašyta kampu pasisukusi tėkmė, nes ji pereina į tiesiąją, staiga pristabdydavau voblerį ir lėtai tempdavau masalą prieš srovę. Praktiškai būdavo tik nedidelė zona prieš tilto polius, ten toks savotiškas slenkstis (gylio kitimas) šalia kurio laikydavosi salačiai. Taip yra ne prie vieno tilto, bet ir ne prie visų.
Dar norėčiau akcentuoti vieną dalyką. Kada žvejoji pasirinkdamas tokią taktiką, daug geresni yra arba shad tipo vobleriai, arba minnow, tačiau turintys išreikšta savitą žaidimą, nes masalai vedami lėtai. Tie visi „tipiniai salatiniai“ vobleriai, kuriais tvičinguojama – daug mažiau efektyvūs. Jie juk skirti ne tokiai žūklei, todėl ir dėl pavadinimo „tipiniai salatiniai“ ginčyčiausi.
6 pav. Pavyzdžiui, Lucky John Pro Basara Sp vobleriai. Jie man tiko gaudyti salačius įvairiai – galima ir tvičinguoti, ir gaudyti ką tik aprašytu būdu. Tik, ką jau pabrėžiau, reikia rinktis atitinkamo dydžio ir panirimo gylio modelius – iki 1 m. Kibtų ir ant giliau neriančių, neabejoju, kadangi vobleriai tik ars dugną, bet salačiams tai nė motais. Tačiau palei tiltus tiek kliuvinių dugne, kad geriau neeksperimentuokite.
Jei plėšrūnai ten būdavo, praktiškai kibimas sekdavo vos užmetus masalą. Man tai labiau primena šapalų gaudymą, nes tekdavo maskuotis, bent jau nelakstyti krantu. Jei susirinkdavo daugiau žvejų, kas nutikdavo neretai, tokia žūklė beviltiška, nes salačiai čia medžiodavo metriniame gylyje darydami išpuolius į kranto pusę, į dar seklesnes vietas. Nors kartais tūnodavo ir neišsiduodami.
Paprastai šitoks spiningavimas tęsdavosi ne daugiau nei valandą. Jei nekimba arba ištrauki vieną ar du – baigta, galima pereiti prie tolimo masalų svaidymo iki rankas pakirs.
Beje, salačių traukimas šiuo atveju būdavo problemiškas, kadangi jie kitąsyk nerdavo už tilto polių ir reikėdavo lipti ant jų, greitai eiti po tiltu, žodžiu, čia variantų daug ir jie sunkiai nuspėjami. Tad ne vienas salatis yra pasakęs sudie...
Saulei lipant į aukštesnes pozicijas, salačiai paprastai darydavo pertrauką ir tekdavo laukti vakaro arba net prietemos. Nors būdavo, aišku, visko, bet apie tai – jau kitame straipsnyje...
Romualdas Žilinskas
