Rėvose su plūdine
Upėse rėvas pastebi kiekvienas meškeriotojas. Netgi neseniai pradėjęs žuvauti ir dar gerai nemokantis „skaityti“ tekančio vandens žvejys, pamatys tą iš bendro upės „konteksto“ išsiskirianti dugno akmenų darinį. Nors yra viena sąlyga – vandens lygis turi būti normalus arba žemas (geriau pastarasis), nes pakilęs vanduo paslepia dalį rėvų.
Vienose upėse rėvų yra daugiau, kitose mažiau, trečiose jų galbūt apskritai nerasite, nes rėvų susidarymas priklauso nuo upės gylio, dugno grunto sudėties, srovės greičio (vandens nuolydžio), krantų ir dugno reljefo, ir dar daugelio dalykų, apie kuriuos nekalbėsiu, nes straipsnis išsitęstų iki begalybės.
Beje, šiuo metu labai aktyviai diskutuojama apie Neries giliną nuo Kauno iki Vilniaus. Pasak ichtiologų ir hidrologų, toje upės atkarpoje suskaičiuotume daugiau nei 120 rėvų.
O kas yra toji rėva, jei bandytume apibūdinti ją tiksliau? Jei remčiausi Visuotine lietuvių enciklopedija, tuomet pasakyčiau, cituoju: „Rėva, sekluma lygumų upėje, kurios susidarymą lemia upės dugne paplitę atsparesnių ardymui nuogulų sluoksniai.
Rėvų atkarpose yra padidėjęs vagos nuolydis ir srovės greitis, sumažėjęs upės vandens gylis. Rėvos dugne ir krantuose gausu riedulių arba susitvirtinusių uolienų blokų. Padidėjęs vagos nuolydis suformuoja vandens patvanką aukščiau rėvos, o tai skatina velkamų nešmenų sedimentaciją viršutiniame rėvos bjefe.“
Rėva rėvai nelygi
Apibūdinimas paprastam „mirtingajam“ pakankamai sudėtingas, nes vien žodžiai „bjefas“, „sedimentacija“ verčia ieškoti google paaiškinimo. Visgi mintis daugiau ar mažiau suprantama. Kita vertus, rėvos vertinimas tarp žvejų ir mokslininkų neretai skiriasi. Ir taip yra todėl, kad rėvos būna įvairios, jas apibūdinančios savybės, kaip minėjau, priklauso nuo vandens lygio (labiausiai) ir kitų aspektų.
Todėl kai kurias rėvas vidurvasary meškeriotojas įvardytų kaip paprasčiausią seklumoje esantį akmenyną, kuriame, kitąsyk priauga daug vandenžolių ir vanduo teka netgi visai lėtai, o kitas – pavasarį ar rudenį pavadintų paprasčiausiu povandeniniu dugno slenksčiu.
Nereikia rėvų painioti su paprasčiausiais sekliais krantų iškyšuliais, kurie pakilus vandeniui, kartais būna panašūs į nedideles rėvas. Taip pat žvejai rėvomis neretai vadina ir dirbtinai supiltas akmenines dambas. Kuomet upės lygis aukštas, jos irgi atsiduria po vandeniu. Visgi senos netaisomos ir tėkmės išardytos dambos iš tiesų dažnai virsta rėvomis. Bet tai būdinga tik Nemunui.
Privalu paminėti dar vieną faktą – kuo mažesnė upė, tuo platesnė yra rėva. Platesnė – ne tiesiogine prasme, tačiau tuo aspektu, kad ji gali tęstis nuo kranto iki kranto, nes didelėje upėje paprastai yra ir didesnės rėvos. Tarkim, Šventoji – viena didesnių mūsų upių, bet ten tokių rėvų jau surasi. Yra panašių ir Nemune, bet aukščiau Kauno HE, kur ši upė siauresnė.
Kaip ten bebūtų, tačiau rėvos – išskirtinės upių dalys, kuriose bus tik toms upių vietoms būdinga ichtiofauna, ir toks rėvų biologinis bei vizualinis išskirtinumas traukia meškeriotojus. Tačiau ne visus. Dugnininkų ir gaudančių plūdine čia pamatysi daug mažiau, nei žuvaujančių spiningu ar museline meškere.
Kodėl taip yra veikiausiai suprantate – greitoje tėkmėje ir menkame gylyje žvejoti pirmaisiais dviem žūklės būdais gana sudėtinga. Be to ir žuvys, kurias čia galima rasti, ne visada atitinka dugnininkų ir plūdininkų pageidaujamus žūklės objektus.
Nors gal šitas dalykas diskutuotinas, kadangi šapalai, meknės, žiobriai, strepečiai, t. y. tipinės rėvose besilaikančios žvynuotosios, tikrai neprastas laimikis. Be to šiose vietose apstu ir kuojų, plakių, žemiau ar aukščiau rėvų, bet, galima sakyti, kad jų zonoje, pagautume netgi karšių ar sazanų.
Bandydamas išanalizuoti rėvų reljefą, išsyk susiduriu su sunkiu uždaviniu vien dėl rėvų įvairovės. Tačiau surizikuosiu...
Faktiškai rėvą galima dalinti į tris pagrindines dalis: priešrėvį, užrėvį ir, suprantama, rėvos aukščiausiąją dalį, taip vadinamą „galvą“. Būna dar ir tarpinės dalys, kadangi akmenų virtinė neiškyla tarsi kokia siena – prieš ją ir už jos veikiausiai rastume didesnį ar mažesnį dugno pakilimą ir nuolydį.
Tačiau dugno nuolydžio gali ir nebūti, nes kai kuriose rėvose išsyk už jų „galvos“ smarki srovė, tiesiogine ta žodžio prasme, išmuša dugno gruntą ir, žengęs žingsnį nuo akmenų virtinės, panirsi iki pažastų.
Kitur priešingai – užrėviai gilėja labai pamažu, čia netgi sunku pasakyti, kur baigiasi rėvos viršūnė ir prasideda tikrasis užrėvis, nes nėra stipriai išreikšto skersai į upė įsiterpusio akmeninio „tako“, tolstant nuo rėvos vis dar matosi iš vandens kyšančios pavienių akmenų galvos.
Visgi šiedu atvejai, jei taip galima išsireikšti, „kraštutiniai“, nes daugumoje rėvų užrėvyje dugnas po truputį gilėja ir toliau nuo rėvos paprastai būna lygus. Toji sąlyginė lyguma gali tęstis keliolika, keliasdešimt ar šimtą metrų, variantų yra įvairių. Dar toliau upės dugno reljefas gali būti labai skirtingas: seklumos, žolynai, gelmė, tekės greitesnė ar lėtesnė srovė, gal bus dar viena rėva...
Priešrėviai irgi nebūna vienodi. Žinau rėvų, kur priešais akmenų virtinę yra visai nemenkas gylis, galimai jis bus net didesnis nei užrėvyje. Bet pasitaiko rėvų, kur priešrėvis pamažu seklėja ir beseklėdamas atsiremia į akmenų juostą. Jei atkreipėte dėmesį į mokslininkų parašytą rėvų apibūdinimą, ten minima nešmenų sedimentacija, o tai reiškia, kad vandens plukdomų smulkių mineralinių ir organinių dalelių nusėdimas dugne.
Todėl priešrėvyje dugno gruntas neretai yra minkštas, dumblėtas. Aišku, jis gali būti ir iš smėlio, bet smėlis, nors ir sunkesnis už dumblą, paprastai nunešamas tolyn.
Į dambos viršūnę atsimušęs pagrindinis vandens srautas užsisuka (bet nebūtinai viršutiniuose vandens sluoksniuose) ir atbulinė tėkmė prineša dumblo, čia galbūt auga visiškai kitokia povandeninė augalija nei už dambos. Noriu pasakyti, kad užrėvyje ir priešrėvyje galimai koncentruosis ir visiškai skirtingų rūšių žuvys.
Tiesą sakant, dumblo veikiausiai nemažai bus ir toliau nuo rėvos, kur baigiasi ar vis dar tęsiasi minėtas lygus dugnas, rimsta srovė, ten irgi gali suktis grįžtamoji tėkmė. Bet tai jau priklauso nuo tolimesnės kranto konfigūracijos, gylio ir upės srauto greičio.
Ką, kur, kuo ir kaip gaudyti
Priešrėvyje, kaip ir toliau nuo rėvos mes galime aptikti ramesnį vandenį ir minkštesnį gruntą mėgstančių žuvų, tarkim, karšių, plakių, kartais netgi karosų ar sulaukėjusių karpių, mėgsta tokias vietas ir meknės. Tipinės rėvų žvynuotosios, tarkim, šapalai, bus prie pat rėvos viršūnės priešrėvyje ir išsyk už rėvos galvos. Jei toliau dugno gruntas akmenuotas, žvyruotas, plačiaburniai mielai laikysis ir didesniu atstumu nuo akmenų juostos.
Strepečiai paprastai renkasi užrėvio zoną su lygiu žvyruotu ar akmenuotu dugnu, jie šiek tiek nutolę nuo rėvos galvos. „Vietinių“ kuojų galima aptikti praktiškai visur, jos būriuosis tai greitesnėje, tai ramesnėje tėkmėje, kartais plauko, kur yra sekliau, o kitąsyk būna gilesnėse vietose tiek už rėvos, tiek priešais ją.
Meknes jau minėjau, jos, kitaip nei šapalai, nelįs į pačią sraunumą, pastarosioms žuvims mieliau tankesnė augalija ir mažiau akmenuotas gruntas. Apie žuvis rašau tik apytiksliai, apibendrintai, nes, darsyk pasikartosiu, rėva rėvai nelygi, kaip ir upė upei.
Nors išsyk už rėvos galvos kunkuliuoja smarki tėkmė, nereiškia, kad jis visur tokia ir yra. Jei akyliau įsižiūrėsite, pamatysite, jog tame putojančiame sraute susidaro ramesnio vandens „lopiniai“. Taip nutinka dėl kelių priežasčių.
Gali būti, kad perkopusi slenkstį ir susiskaidžiusi į daugybę smulkesnių srautų, pagrindinė srovė tiesiog apeis tuos dugno plotelius. Gali būti, kad toliau nuo rėvos viršūnės yra stambių pavienių riedulių, kurie prilaikys tėkmę, nors tų akmenų plika akimi ir nematome. Taip pat įtakos turės ir dugno duobės ar iškilimai.
Ties minėtais ramesnio vandens ploteliais paprastai laikosi ešeriai, iš kur jie „šauna“ pasigauti smulkaus mailiaus. Vasarą dryžuočiai ten lindi nuolatos bet kokiu paros metu, o išalkę rengia reidus į kitas rėvų vietas, kur gausu žuvų jauniklių.
Neatmetu galimybės, kad rėvose pagausite ir ūsorių. Išties tai bus tik smulkūs ūsoriukai, nes stambūs laikosi giliau, jie į seklias ir nuo kranto tolyn į upės vidurį įsiterpusias rėvas nelenda. Turbūt nereikia net abejoti, kad tuos jauniklius paleisite.
Nors jau sakiau, kad žvejoti rėvose plūdine sudėtinga, bet visgi įmanoma. Priešrėviuose arčiau kranto, kur sukasi atbulinė tėkmė, užrėviuose toli nuo rėvų tai netgi nesudarys didesnių problemų, nes čia vanduo teka sąlyginai ramiai. Tokiose vietose galima ir jaukinti.
Didesnėje tėkmėje žvejoti tenka labai aktyviai, čia plūdė tiesiog paleidžiama pasroviui ir, kilus bent menkiausiam įtarimui, kad žuvis ragauja masalą, pakertama. Paprastai greitame vandens sraute žvynuotosios ilgai neragauja vilioklių, nors plūdės gali nenardinti, o ją tiesiog vilkti vandeniu ir identifikuoti kibimą būna problemiška.
Taip žuvys kimba dar ir todėl, kad naudojama savotiška sistemėlė – vienas didelis ar keli smulkesni švino šrateliai pritraukti netoli plūdės (atstumas priklauso nuo gylio, gali būti vos sprindis), o už jų tįsta pusmetrinis ar ilgesnis pavadėlis. Svarbus sistemėlės akcentas – plūdė. Ji turėtų būti be ilgo kylio.
Taip meškeriojant tėkmė kelia masalą, jis nėra labai arti dugno, o randasi veikiau kažkur viduriniuose vandens sluoksniuose. Esu nesyk rašęs, kad smarkiausia srovė upėje būna būtent viduriniuose vandens sluoksniuose. Tačiau čia ji daugmaž vienoda paviršiuje, palei dugną ir viduryje, nes yra vos metras gylio, o peršokusi akmenų užtvarą tėkmė nespėja dorai susisluoksniuoti. Suprantama, kad tokiomis žūklės sąlygomis jaukinimas vargu ar bus prasmingas.
Masalai pasirenkami atsižvelgiant (suprantama, tikėtinai) į gaudomų žuvų rūšis. Tai gali būti tiek augaliniai, tarkim, kruopos, žirniai, kukurūzai, tiek ir gyvūninės kilmės viliokliai. Visgi aš bet kuriuo metų laiku rinkčiausi pastaruosius. Ir jau vien dėl to, kad jie tinka bet kurioms žuvims, juolab ir ešeriams, kurių čia būna praktiškai visada.
Beje, nesyk yra nutikę, kad spiningaudamas dryžuotųjų niekaip nesugebėdavau suvilioti, tačiau paprastą slieką ar uodo trūklio lervą jie čiupdavo be didesnio varžymosi. Ir dabar kalbu ne apie sprindinius ešerius, o tikrai vertus dėmesio šios rūšies plėšrūnus, tokių ne kasdien pagauni spiningaudamas ultralight būdu.
Kaip vieną geresnių, nors retai naudojamų masalų, verta paminėti po akmenimis esančias dėliukes. Tai itin universalus šių vietų vilioklis ir jo visada galima rasti, todėl bus šviežias, judrus ir visomis prasmėmis natūralus masalas. Ant kabliuko galima mauti kelias dėles (kiaurai perveriamas storesnis jų kūno galas, vadinamasis „siurbtukas“), galima bandyti vos vieną – priklausys, į ką „nusitaikėte“: strepetį, kuoja ar stambų šapalą, meknę. Tokio vilioklio nevengia į ramesnius šalia rėvų esančius plotus užsukę karšiai.
Tačiau rėvose išvardytos žuvys paprastai būna tol, kol vanduo visiškai neatvėso. Tokiu metų laiku jų vargu ar rasite, na, gal koks vienas kitas stambesnis šapalas ir užklysta. Nors veikiausiai ne, teks palaukti bent jau balandžio mėnesio pabaigos...
Romualdas Žilinskas
