Prognozuoja atšilimą? Eisim sterkų!

Apie žieminę sterkų žūklę informacijos apskritai yra mažai. Netgi užsienietiškuose žvejybinėse svetainėse, facebook‘o puslapiuose arba žurnaluose randi labai jau skurdžią informaciją arba ji būna gana prieštaringa.

Bet gal nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, nes mes ir šiaip jau įpratę mėgdžioti užsieniečius nė nesusimąstydami, kad kur nors Skandinavijoje arba Rusijoje gyvenančių žuvų, o šiuo atveju – sterkų, gyvenimo būdas gali gerokai skirtis nuo mūsiškių. Man visada sukelia šypseną lietuvių meškeriotojų kalbos apie tai, kad „ten kažkur kažkokia žuvis žvejojama tiktai taip“, todėl ją derėtų identiškai vilioti ir pas mus. Gal. O gal ir ne.

Todėl remsiuosi mūsų žvejų, sava patirtimi, deja, prisipažinsiu, tikrai nesu tas „dantis pravalgęs“ sterkų gaudytojas iš po ledo, nors atviro vandens sezono metu, ypač vėlų rudenį, būtent šiuos plėšrūnus pastaruoju metu žvejoju dažniau nei lydekas arba ešerius.

Saulė išbudina sterkus

Sterką įprasta vadinti prieblandos grobuonimi. Atviro vandens sezonu neretai žvejai šiuos plėšrūnus gaudo ir per visą naktį, aš ir pats mėgstu naktinę sterkų žūklę. Tačiau žiemą reikalai klostosi kita linkme.

Visiškai sutemus blausiaakiai plėšrūnai iš po ledo kimba labai vangiai. Vėlgi – gal išties mes nemokame vilioti šių žuvų, galbūt, kaip jau minėjau, lietuviškuose vandens telkiniuose susidaro kažkokios ypatingos jiems sąlygos. Aš dabar turiu omenyje tą tikrąją naktį, bet ne tamsųjį vakaro laiką, kurio trukmė tiesiogiai priklauso ir nuo oro – apniukusią dieną temti pradės gerokai anksčiau.

Jei bandyčiau apibendrinti geriausias sterkų kibimo valandas, tai jas sugrupuočiau į rytines ir vakarines. Tiek pirmasis, tiek antrasis šių plėšrūnų aktyvumo etapas būna labai trumpas ir trunka apie valandą. Sterkų kibimo galima tikėtis tik pradėjus švisti iki saulė išlenda iš už aukštesnių medžių viršūnių. Pačiame viduržiemyje taip nutinka maždaug nuo 8.30 iki 9.30 val.

Įsibėgėjus mėnesiui šis laikotarpis vis tįsta ir vasario pabaigoje siekia jau dvi valandas arba ilgiau. Kibimo galime laukti vos švintant, bet jo tikimybė pailgėja iki maždaug 10 val. Žinant, jog vien per vasario mėnesį diena padidėja beveik dvi valandas, ant ledo, jei tikiesi sterkų, patartina būti jau 7.30 val.

Vakare viskas vyksta atvirkštine tvarka. Likus iki saulės laidos daugiau nei pusvalandžiui, kartais – valandai, mes vėl turime galimybių suvilioti sterką. Jei tai vasario pradžia, šis laikas būna apytikriai nuo 17 iki 18 val., rečiau iki 18.30 val. Mėnesio pabaigoje „kibusis“ laikotarpis pasislenka pusvalandį ar valandą tolyn ir tęsiasi maždaug nuo 17.30 iki 19 val.

Tačiau visi šie skaičiai yra nieko verti, jei oras netinkamas sterkų žūklei. Kiek teko žvejoti, žemesnėje nei -10 °C blausiaakiai kažkodėl nenori kibti (arba nemoku pagauti). Geriausiai yra žvejoti, kuomet vyrauja pastovus aukštas slėgis, šviečia saulė ir temperatūra yra nuo 0 iki -3 °C. Toks oras meškerioti – vienas malonumas. Tiesa, iki švintant ir temstant oro temperatūra krenta, bet, pageidautina, ne žemiau kaip -7 °C.

Beje, tokios meteorologinės sąlygos labai palankios ešerių žūklei, matyt, ne veltui abi šios plėšrūnų rūšys yra giminingos.

Ar sterkai maitinasi tik gelmėje?

Jei imsime analizuoti, kokiame gylyje geriausiai kimba sterkai, suprasime, kad šiuos plėšrūnus laikyti tiktai gilumoje besimaitinančiomis žuvimis yra neteisinga. Galbūt tokia nuomonė susidarė dėl to, kad vidudienį jie nors ir labai retai, bet visgi masalus bando ragauti dideliame gylyje. O gal įtakos turi vasariniai-rudeniniai stereotipai, nes tuo laikotarpiu iš tiesų dauguma blausiaakių grobuonių yra pagaunama būtent giliai. Bet pažiūrėkime, kokia situacija būna žiemą.

Vasario pradžioje sterkai rytinio aktyvumo metu plaukia maitintis maždaug į 3–5 m gylį. Mėnesio pabaigoje jų galima pagauti net ir dar sekliau – nuo 2 m gylio.

Vėliau šie plėšrūnai gana greitai leidžiasi žemyn ir juos aptikti įmanoma nebent 7–9 m gelmėje arba giliau. Čia daug kas priklauso nuo bendro vandens telkinio gylio ir jame esančių duobių gelmės.

Vakare vėl viskas kartojasi iš naujo – sterkai kyla į 3–5 m gylį tuomet, kada saulė ima slėptis už horizonto. Faktiškai, kuo yra vėlyvesnis laikas vakare ir ankstyvesnis ryte, tuo sekliau galima sužvejoti šių plėšrūnų, suprantama, jei jie apskritai bus aktyvūs. Taip pat derėtų pažymėti, kad baigiantis mėnesiui ir susiklosčius palankioms oro sąlygoms sterkus galima bandyti gaudyti visą dieną, tačiau šių žuvų tektų ieškoti minėtame maksimaliame gylyje.

Bet tai labiau būdinga mūsų ežerams, kuriuose, deja, sterkų gerokai mažiau nei dideliuose tvenkiniuose arba Kuršių mariose. Tarkim, Kauno mariose tie suminėti gyliai bus apie porą metrų didesni arba apskritai sterkai kibs tik ne sekliau nei 8 m gylyje nepaisant paros meto. Taip yra ir šią žiemą...

Derėtų įvertinti ir dar vieną aplinkybę, apie kurią nekalbėjau. Sterkai nemėgsta minkšto dugno, ir ten, kur didelis dumblo sluoksnis, jų nerasite. Šiuo metų laiku nėra jiems tinkamas ir labai smėlėtas dugnas. Idealu, jei ties išgręžta ekete yra žvyras su nedidele molio priemaiša, gali būti ir kelių centimetrų nuosėdų sluoksnelis.

Sterkus - senoviškai

Nuo sausio 1 d. jau nebegalima žvejoti masalui naudojant gyvą žuvelę, žūklės būdas vėliavėlėmis taip pat lieka už įstatymo ribų, juolab, kad po paskutinių MŽT posėdžių šitoks plėšrūnių gaudymas veikiausiai gali būti visiškai panaikintas.

Todėl norint suvilioti sterką, tenka blizgiauti. Tam tinka ir vertikaliosios blizgutės, ir švytuoklės. Nepradėsiu analizuoti, kurie iš šių vilioklių yra geresni, tačiau papasakosiu, kaip sterkus žvejodavo (ir tebežvejoja) kai kurie mūsų meškeriotojai vertikaliosiomis blizgėmis.

Tai nėra sportiškiausias būdas, tačiau jis tikrai efektyvus. Esmė tame, kad gaudoma blizgėmis su papildomu natūraliu masalu. Reikia manyti, jog sterkai turi neblogą uoslę, kaip ir visi naktimis aktyvūs grobuonys, kadangi natūralios kilmės pagardai juos verčia gerokai įnirtingiau griebti dirbtinius masalus. Iš tiesų nieko naujo nepasakiau, nes blausiaakius plėšrūnus sėkmingai galima žvejoti dugninėmis masalui naudojant negyvas žuveles arba jų išpjovas.

Kaip vieną iš paprasčiausių, bet, manding, ne pačių geriausių pagardų galima įvardyti jau minėtą žuvelės išpjovą. Tačiau ji yra kitokia nei žūklaujant dugnine meškere – pakanka tik mažos žuvelės uodegos strampo su peleku. Tai turėtų būti kokių 3–4 cm dydžio pūgžlio, ešeriuko, aukšlės, kuojos ar kitos smulkios žvynuotosios kūno dalis.

Didesnis žuvelės gabalėlis neleis blizgei normaliai judėti po vandeniu ir tik sugadins visą žvejybą. Jei jau sugalvosite taip žvejoti, prieš nerdami natūralų masalą ant blizgės kabliuko, įsitikinkite ar tai tikrai bus naudinga, nes gal geriau žuvauti žaidžiančia blizge be nieko, nei nežaidžiančia – su žuvies gabaliuku.

Visai kitaip dirbtinio masalo darbui atsiliepia ant jo kabliuko užmauta žuvelės žarna. Atpjaunamas maždaug 2 cm dydžio smulkios žuvelės žarnos gabalėlis ir per vidurį, kad būtų laisvi abu jo galai, užneriamas ant kabliuko. Laikosi toks papildomas masalas labai tvirtai, ilgainiui pabąla, bet nepraranda savo kvapo, kuris ir vilioja sterkus. Kaip, beje, ir laisvai plevėsuojantys ant kabliuko jo galai. Esmė tame, kad dažniausiai sterkas blizgę arba atakuoja tada, kai ji nustoja judėjusi, o papildomas masalas vis dar juda. Nors nebandžiau, bet, manding, kad žuvelės žarna neišmuštų iš „pusiausvyros“ ir didelės sunkios švytuoklės.

Žinoma, neturint jokio natūralaus masalo galima bandyti sterką žvejoti ir be jo, ką aš ir rekomenduočiau. Kuomet šie plėšrūnai būna labiau aktyvūs, kas pasitaiko, deja, gana retai šiuo metų laiku, tie natūralios kilmės papildomi masalai gali neturėti jokios reikšmės. Įvairūs dirbtiniai kabliukų papuošimai, mano nuomone, duoda ne kažin kokią naudą, tačiau sterkų ir nebaido. Šie plėšrūnai, kurie geriausiai iš visų grobuonių mato gelmėje, prietemoje, o gal ir apskritai, kas man atrodo gana paradoksalu, kažkodėl labiau vertina blizgę kaip visumą, smulkios detalės dažniausiai rūpi ešeriams.

Vertikaliosios blizgės

Iš firminių blizgių norėčiau išskirti Lucky John Wing (1 pav.). Geriausiai sterkų žūklei tinka variniai arba geltoni 10 g modeliai. Seklesnėse vietose galima žvejoti ir su mažesnėmis 5,5 g šios serijos blizgutėmis. Nenustebkite, kad siūlau tokias keistokas su „sparneliais“ vertikaliąsias blizges. Daugelio žvejų supratimu, sterkams veikiausiai geriausios būtų dar labiau ištęstos blizgės, na, tai tarsi atitinka „tradicinį“ supratimą, kad šie plėšrūnai ryja siaurakūnes žuveles. Nors, mano akimis, ir šitos pakankamai siauros, bet buvę, kad šalia žuvaujantys meškeriotojai nepatikliai kraipė galvas...

Nesiginčiju, gal yra kažkokių geresnių blizgių sterkams, tačiau visa esmė Lucky John Wing animacijoje – tokie masalai toli planiruoja po vandeniu ir laisvo kritimo metu gana ilgą atkarpą sklendžia horizontalioje arba bent jau pusiau horizontalioje padėtyje. Tai nemenkas pliusas sunkioms vertikaliosioms blizgėms, nes galima apgaudyti didelį dugno plotą. O be to toks vilioklis sterkams nesukelia įtarimo – viskas atrodo pakankamai natūraliai. Trečias teigiamas bruožas – Lucky John Wing konstrukcija yra pritaikyta žūklei ir tekančiuose vandens telkiniuose, o kai kuriuose tvenkiniuose, ypač pavasariop, tėkmė gylyje bus tikrai juntama.

Bet šioji blizgė turi ir vieną minusą – didesnis apkrovimas ant kabliuko ją išmuš iš ritmo, žaidimas taps padrikas arba masalas visai nežais. Supratote, kad turiu omenyje anksčiau minėtas žuvelių išpjovas – tokių papildomų masalų teks atsisakyti. Nors nedidelis žarnigalis įtakos Lucky John Wing animacijai gal ir neturės, bet apsieikite ir be jo – pasikartosiu, tai tikrai pakankamai geros blizgės sterkams žvejoti be jokių pagardų.

Jei visgi norite išbandyti tą „senovinį“ sterkų žūklės būdą, imkite panašias pagal konstrukciją Lucky John Glider (2 pav.). Iš pirmo žvilgsnio lyg ir panašios į anksčiau minėtąsias, nes irgi „sparnuotos“, sveria 10 g, bet yra vienas esminis skirtumas – Lucky John Glider svorio centras pasislinkęs žemiau. Pati blizgė labiau gaubta, platesnė nei Lucky John Wing, regis, tai trukdytų naudoti papildomą masalą, bet iš tiesų taip nėra. Negalėčiau pakomentuoti kodėl – čia jau reikėtų klausti konstruktorių, kurie balansavo šias blizges prieš paleidžiant jas į masinę gamybą.

Lucky John Glider irgi gerai sklendžia po vandeniu, tačiau tai būdinga visoms taip padarytoms blizgėms, nes tie vadinamieji „sparneliai“ yra ne dėl pagražinimo. Aš su panašiomis sėkmingai spiningaudavau ir atviro vandens sezono metu.

Galima Lucky John Glider taip pat sėkmingai naudoti be jokių uodegėlių ar žuvelių žarnų, bet jei jau nersite pagardus ant kabliuko, tuomet geriau ant vienšakio. Nieko baisaus, juk prie blizgių esanti grandinėlė su trišakiu laisvai nusisega ir apkeisti kabliukus nebus sudėtinga net žūklės metu sugrubusiais pirštais.

Judesių technika gaudant tiek vienomis, tiek kitomis blizgutėmis yra tokia pati. Tai keli lengvi stuktelėjimai į dugną ir staigus masalo pakėlimas į 10–20 cm aukštį jį taip pat staigiai paleidžiant. Pakėlimo aukštį reikia didinti ar mažinti priklausomai nuo gylio ir norimo apgaudyti dugno ploto. Jei giluminės blizgės dažniausiai menkai nukrypsta nuo vertikaliosios ašies, tai tokios formos masalai laisvai paleisti sklendžia į šoną pakankamai toli, bet tai jau minėjau...

Švytuoklės

Kuo arčiau viduržiemio, tuo mažesnes blizges reikėtų siūlyti sterkams. Pavasariop masalai vėl didėja. Tai liečia ir vertikaliąsias, ir horizontaliąsias blizges. Tačiau gaudant švytuoklėmis galioja dar viena taisyklė – viduržiemio laikotarpiu jų judesiai turėtų būti ne itin išraiškingi, labiau plastiški, o ne staigūs. Teoriškai geriausios švytuoklės tada turėtų būti su plaukelių, siūlų stabilizatoriais, bet praktiškai taip nėra. Ir čia paaiškinimo aš neturiu jokio – kažkoks paradoksas ir tiek...

Nors visgi spėju, kad „kalčiausias“ šiuo atveju yra mano nuolatos pasirenkamas žūklės laikas, kuomet sterkus vis bandydavau vilioti gana anksti vakarėjant, o tada šie plėšrūnai kibdavo (jei kibdavo) gelmėje.

Pačios horizontaliosios blizgės gali būti bet kokių spalvų, visgi pastebėjau, kad didesnio sterkų dėmesio sulaukia ryškiau dažytos arba blizgančios švytuoklės. Efektyvūs taip pat šviesą sugeriantys ir švytintys, dengti holograma masalai.

Vasario pradžioje pakanka 4–5 cm horizontaliųjų blizgučių, tačiau bandant gaudyti giliai, galima imti ir truputį didesnes. Į vasario pabaigą švytuoklių dydžiai „išauga“ iki 6–7 cm ar dar daugiau. Esmė čia ne pats masalo dydis, bet jo žaidimas – mažesnės švytuoklės dirba ne taip agresyviai, tačiau gylyje su mažomis blizgėmis galima prarasti kontaktą.

O sterko kibimas gali būti visai nepanašus į įprastinį plėšrūno kibimą – jis paprasčiausiai „prispaudžia“ masalą, dėl ko tai galima supainioti su švytuoklės užsikabinimu už šiekšto. Bet kokiu atveju kirsti derėtų ilgai nedvejojant.

Jei konkretizuočiau sterkams labiausiai patinkančias švytuokles, tai aš rinkčiausi klasiką. Nors ir vėl paradoksas, nes plastiškiau dirbančios horizontaliosios blizgės su plastikiniais stabilizatoriais paprastai būna labiau suplotos, lenktos, bet yra kaip yra – man labiausiai pasiteisindavo Lucky John Classic (3 pav.) modeliai, juolab, kad jų spalvinė gama puikiai atitinka sterkų skonį, o dydžių variacijos leidžia pasirinkti tinkamiausią blizgę atsižvelgiant į žūklavietės gylį.

Kaip ir minėjau, gaudymo švytuoklėmis technika neturėtų būti labai provokuojanti. Tiesiog reikia nuleisti masalą iki dugno, jį lengvai pakelti kokius 5 cm, po to šiek tiek greitėjančiu judesiu kilsterėti maždaug 15 cm (didelėje gelmėje galima 20–25 cm) ir paleisti iki blizgė nusklęs į pradinę padėtį – t. y. sustos prie pat dugno. Kol švytuoklė visiškai nustos judėti, praeis 2–3 s. Tačiau tuojau pat ją vėl kelti nereikėtų – palaukiame dar 5–8 s. Tik dabar dar kartą kartojame tą patį judesį.

Sterkas dažniausiai griebia tuo metu, kai masalas pajuda iš ramybės būsenos. Kaip sakiau, juntame, lyg švytuoklė būtų užkliuvusi už šiekšto. Dauguma sterkų pasikerta už apatinio kabliuko.

Šie plėšrūnai žiemą priešinasi nelabai aktyviai, kiek labiau tik pakirtus. Kada sterkai atplėšiami nuo dugno, jei kabliukas būna tvirtai įstrigęs į žabtus, laimikis praktiškai jau meškeriotojo rankose.

Romualdas Žilinskas