Prie lelijos lapų
Bent vienos žuvies kiekiu mūsų žvejai niekada nesiskundžia. Kalbu apie karosus, kurių Lietuvos vandens telkiniuose privisę devynios galybės. Paradoksalu, tačiau karosus gaudančių nėra tiek jau daug, jei lyginsime, kiek turime šalyje meškeriotojų ir kiek pas mus yra šių žvynuotųjų. Suprantama, kad turiu omenyje rimtus žvejus.
Na, taip, taip – Kauno mariose, kol rašau šį straipsnį, veikiausiai ne vienas meškeriotojas tokiu metų laiku jau traukia gal penkioliktą karosą ir iš pasitenkinimo rankas trina. Ir ne bet kokio dydžio, o kilograminį arba didesnį.
Bet straipsnyje neliesiu išskirtinių vandens telkinių, yra jų daugiau, ne vien Kauno marios. Ten galioja savita tų vietų gaudymo specifika, kurią dažnai meškeriojantys žino jau daug metų, jos nekeičia, nes nemato prasmės – karosai kimba puikiai ir beveik visada.
Gal kiek perlenkiau, kadangi net mariose šį pavasarį buvo dienų ir naktų, o čia karosai dažnai žvejojami ir tamsiu paros metu, kuomet vietoj tuzino „galvų“ pakliūdavo vos du ar trys dėmesio neverti karosiukai.
Tačiau ne visiems meškeriotojams patinka panašios žūklavietės, kadangi norisi vienumos. Minėtose Kauno mariose ir kai kuriuose tvenkiniuose bei ežeruose žvejai susėdę vienas šalia kito, geriausios vietos paprastai užsiimamos iš anksto arba net laikomos, kol draugas atvažiuos, žodžiu, vyksta itin intensyvi žūklė.
Sakau be ironijos, nematau čia nieko blogo, jei pagavimo norma telpa į taisyklių nurodytas ribas, pasikartosiu, karosų turime daugiau nei reikia.
Ne visai įprastinės senvagės
Man, tarkim, labiau patinka vilioti žuvis tekančiame vandenyje. Karosus – taip pat. Tačiau upėse šių žuvų rasti yra jau gerokai sunkiau, nei kokiame nors tvenkinyje. Ir nesirenka čia karosai į skaitlingus būrius, be to būna kaprizingesni, nes, reikia manyti, jog upėse ieško įvairesnio maisto, mažiau prisiriša prie pastovių maitimviečių. Bet tai būdinga ne tik jiems, o ir kitoms čia gyvenančioms žuvims.
Veikiausiai supratote, kad kalbu apie senvages. Betgi senvages galėtume priskirti prie stovinčių vandenų, čia sąlygos daugmaž panašios kaip kokioje baloje ar mažame tvenkinyje, ežerėlyje. Taip yra, jei toji senvagė atskirta nuo upės jau ne vieneri metai.
Būna ir kitokių senvagių – jos labiau panašios į užutėkius ir niekada nepraranda kontakto su upe. Tokių senvagių rastume Nevėžyje, Nemune. Nors išties aš nė nežinau ar tai tikrosios senvagės, gal tiesiog gilios įlankos, kurios turi siauras protakas ir jose susirenka ramesnį vandenį bei dumblėtą dugną mėgstančios žuvys – karosai, lynai, raudės.
Būtent šių vandenų karosus ir turėjau omenyje, sakydamas, kad jie yra gana kaprizingi, nes juk gali bet kada apleisti vienus dumblynus ir nuplaukti į kitus panašius, arba pasirinkti dar aktyvesnį gyvenimo būdą – gyventi pačioje upėje.
Dar vienas išskirtinis šių karosų bruožas – jie labai kovingi. Apskritai karosai gana stiprios žuvys, nors lynams ir neprilygsta, tačiau už tokio pat svorio karšius tikrai tvirtesnės. Juk traukti plūdine meškere sveriantį kilogramą karšį nebus didelių problemų net ir tekančiame vandenyje, tačiau tokios pat masės karosas gali priversti meškeriotoją gerai paprakaituoti.
Juo labiau, kad karosų buveinėse paprastai pilna augalijos. Dumble įsišaknija įvairiausi augalai, čia paprastai veši lūgnės, lelijos, o jų stiebai tvirti. Stambiam karosui tik duok laisvės – jis kaipmat apipins valą apie tuos augalus. Sakoma, kad lynai yra itin gudrūs, užkibę jie dažniausiai stengiasi lįsti į žolynus, tačiau ir stambūs karosai nekvaili. Todėl kuo didesnis, tuo bus gudresnis, nes juk išaugo dėl to, kad išvengė meškeriotojų spąstų, gal ne sykį jau buvo prarijęs kabliuką.
Tačiau vasarėjant tokių žvejotojų gretos retėja, nes senvagės senka, apauga vandens augalais, o ir atsiranda daugiau meškeriojimo objektų. Kita vertus, kai kurios pavasarį buvusios geros žūklavietės vasarą gali būti beveik tuščios, o kitose nutinka priešingai.
Net ir pusės kilogramo karosui prasibrauti į pačią augalijos tirštumą nekylą problemų, todėl tose senvagėse, kur šiuo metų laiku jau niekas nežuvauja, paprastai šių žuvų yra ir tikrai nemažai. Bet iškrapštyti jas iš panašių vietų sudėtinga. Todėl ir kalbu apie tekantį vandenį, nes kai kur vienintelė vieta, kur dar galima užmesti meškerę, yra „įėjimas“ į senvagę. Jei supratote, turiu galvoje ne protaką, kuri jungia senvagę su upe, bet jos žiotis.
Tiesą sakant, čia apskritai yra neprasta žūklavietė, nes galima pagauti bet kokios rūšies žvynuotąją. Ties „įėjimu“ gana dažnai būna kiek didesnis gylis nei visame priekrantės ruože. Paprastai protakos žiotyse susidaro ir nedidelė įlanka.
Tokioje vietoje nuolat jaukinant galima tikėtis, kad karosai atplauks iš žolėtos senvagės, o gal užsuks ir iš pačios upės. Man gana sudėtinga pasakoti apibendrintai, nes rašydamas matau konkrečias žūklavietes, kuriose žuvauju, o jos gali ir šiek tiek skirtis. Na, bet daugmaž bus tokios...
Jaukai, masalai ir visa kita
Taigi, kaip sakiau, pagrindinis sėkmės laidas – tinkamas jaukinimas. Žūklavietėje paprastai yra dumblo, tad reikia pasirinkti prievilą, kuris ne tik patiktų karosams, bet dar ir nepradingtų tame nuosėdų sluoksnyje.
Kiek pastebėjau, net ir upių karosai žymiai sunkiau įjunksta į tokius populiarius jaukus, kaip konservuoti kukurūzai, šutinti kviečiai ar juo labiau žirniai, kuriais žvejai masina karšius, šapalus. Upėse tai vieni pagrindinių „savadarbių“ jaukų.
Karosai geriau reaguoja į perlines, kvietines kruopas, juodą duoną. Va, jau ir išvardijau jauko sudėtines dalis. Pasakoju apie paprasčiausią prievilą. Nors net jam yra ir tam tikrų paruošimo niuansų.
Visų pirma, šutintas perlines kruopas (renkuosi jas, o ne smulkias skaldytas kvietines) reikėtų gerai praplauti šaltu vandeniu, nes tai bus tik viena iš sudėtinių dalių. Tada išberti ant sauso popieriaus, tam puikiai tinka popierinės servetėlės virtuvei, ir palaikyti, kad kruopos apsausėtų. Po suberti į kokį nors indą ir užpilti saulėgrąžų aliejaus. Nedaug, maždaug trims litrams iššutintų kruopų vieną arbatinį šaukštelį aliejaus.
Antroji sudėtinė dalis – juoda duona. Nebūtinai kaimiška, gali būti iš parduotuvės ir net su kmynais, tačiau neapdegusia pluta. Duoną pjaustyti riekėmis, įmesti į vandenį, tada padėti į kiaurasamtį, kad nubėgtų vanduo, duona labiau išbrinktų. Rankomis ji tiesiog suminkoma su visa pluta (todėl ir sakau, kad nebūtų apdegusi), bet nedaroma duonos „tešla“, o tiesiog drėgna duona sutrupinama nedideliais gabaliukais. Tada jau galima permaišyti su šutintomis kruopomis.
Jei naudosite duoną be plutos, jos trupiniai tiesiog apsivels apie kruopas ir tai bus veikiau puikus jaukas aukšlėms ir kitai smulkmei. Kada duona su pluta, gaunasi savotiški duonos gumuliukai, jų taip lengvai mailius nepraryja, o stambesni karosai čiaumoja su malonumu.
Jei perlinės kruopos bus nepraplautos, tiesiog košės pavidalu, kada sudėsite duoną, visas tas bendras miksas bus pernelyg lipnus, sunkus.
Mūsų atveju prievilas gaunasi biresnis. Formuojant rutulius nereikėtų jauko labai spausti. Net apskritai galima rutulių nedaryti, jei prievilą mesite netoli, pakabinę sauja jį nusviesite bent jau penkis metrus.
Ak, taip – santykis. Maždaug trims litrams paruoštų kruopų – pusė kepalo duonos. Tiksliai sudėtinių komponentų kiekio nebūtina taikyti.
Galima bandyti kitą jauką, jei tingite šutinti kruopas. Jį pasigaminsite dar greičiau.
Pradėkime nuo to, kad sėdi į mašiną ir važiuoji į Salmo parduotuvę, Tada pardavėjo paprašai, kad parduotų tris arba keturias pakuotes Deepex perlinių kruopų su vanilės aromatu. Galima pirkti ir perlinių konservuotų Boland Vanilla kruopų. Jos gal net geresnės, nes stambesnės, smulkmė „nesules“, bet šios jauko sudėtinės dalies reikės bent penkių-septynių indelių, todėl bus brangiau.
Aukso vidurys – įsigyji porą pakuočių Deepex, o Boland Vanilla kruopų nusiperki porą indelių. Vieną indelį sumeti į jauką, o antrą pasilieki masalui. Tik nepamirškite dar užbėgti į prekybos centrą duonos...
Jei pastebėjote, abiejų rūšių kruopos yra iškvėpintos vanile. Geriau tai ar ne, sunku pasakyti, karosai kažkaip ne itin šį kvapą garbina (čia tik mano nuomonė), bet jo ir neignoruoja, o pagamintas jaukas vis tiek turės duonos kvapą. Na, nebent duona bus kokia nors „sintetinė“, kas šiais laikais nenuostabu.
Žuvis gaudysime perlinėmis kruopomis. Tačiau kartais karosai vien jų nelabai nori. Nežinau kodėl, bet mieliau čiumpa masalą, kada jis būna kombinuotas. Variantai: dvi-trys kruopos ir musės lerva, viena-dvi kruopos ir nedidelis sliekas. Kada karosai masalą tik pačiumpa ir spjauna, tada rišu mažą kabliuką ir veriu vieną kruopą bei vieną mažą musės lervą, geriausiai – raudoną „pinką“.
Taip meškeriodamas karosus naudoju 1,5–2,5 g plūdę, kurios korpusas išplatėja žemai apačioje, antenėlė plona. Tokios plūdės jautrios, nedidelėje tėkmėje puikiai rodo kibimą, nenyra, jei svarelis atsigula ant dugno. O jis iš tiesų kartais guldomas, jei žūklavietėje masalą neša tėkmė ar vėjas. Sakau „jei“, nes kartais plūdei leidžiu priglusti prie lelijos arba lūgnės lapo ir ji stovi nejudėdama.
Sistemėlė taip sureguliuota, jog apatinis pats lengviausias svarelis neliečia arba tik vos liečia dugną. Virš to svarelio yra dar dvi grupės mažų švino šratelių, esančioje arčiau plūdės svarelių „grandinėlėje“ sukoncentruota maždaug pusė visos sistemėlės svorio. Pavadėlio ilgis – apie 30–40 cm.
Karosus gaudau su 0,18 mm pagrindiniu valu, pavadėlį rišu iš skaidraus monofilamentinio arba fluorokarboninio 0,15–0,16 mm diametro valo.
Lyg ir viskas, ką norėjau papasakoti, o laimikiai – nuotraukose, nors dalis jų ir ne mano...
Romualdas Žilinskas
