Poperiai – geri, bet mažai naudojami masalai
Poperiai mūsų šalyje „prigijo“ kažkaip pavėluotai. Kadangi esu tokio amžiaus, kad galiu atsiminti daugelio šiuolaikinių masalų plitimą mūsų vandenyse, už minėtą faktą galėčiau garantuoti. Tačiau keičiasi žvejų kartos, keičiasi ir požiūriai į naujoves.
Kažkada vis pabrėždavau, jog lietuvaičiai meškeriotojai yra konservatyvūs, dabar tuos žodžius jau tenka atsiimti atgal. Žinoma, dažniausiai visas naujove išbando jaunimas. Dažniausiai iš smalsumo, nesirinkdamas, kitąsyk – prisiskaitęs užsienio žvejų atsiliepimų bando perprasti naujo masalo galimybes. Jei jau kimba, tada susigundo ir vyresni žvejai, nejau leisiesi kažkokio vaiko „apgaudomas“.
Ateini prie upės, o ten koks nors solidus dėdė svaido į vandenį ne savadarbes vartikles, kas būtų daug įprasčiau, bet Japonijoje ar Amerikoje pagamintus poperius.
„Ką gaudai?“ – klausiu. Pažiūri kaip į visišką idiotą, nes juk aš ne pasivaikščioti čia atėjęs, spiningas rankose. „Salačius, ką daugiau“, – atsako. Ką galvoja apie mane ir užduotą klausimą, galiu net nespėlioti...
Kita vertus, poperių pasiūla mūsų žūklės prekių parduotuvėse galėtų būti ir didesnė. Kadangi taip nėra, reikia manyti, jog visgi tik palyginti maža dalis spiningautojų naudoja šiuos masalus. Juk prekybininkai, esant didelei paklausai, tikrai nesnaustų. Tačiau apklausęs kai kurių Kauno miesto žūklės parduotuvių pardavėjus, supratau, kad po kelerių metų poperių galėsime išsirinkti ir įvairesnių, nes kasmet vis daugiau atsiranda norinčių tokius masalus įsigyti.
Mano istorijos apie poperius
Vieną vasarą, o tai atsitiko bene prieš penkiolika metų, poperių populiarumas staiga išaugo. „Kalti“ dėl visko buvo Kauno marių bei Nemuno salačiai, kurie, spiningautojų nuostabai, visai neprastai pradėjo griebti šiuos masalus. Veikiausiai šie plėšrūnai lygiai taip pat sėkmingai būtų kibę ir prieš dvidešimt metų, tačiau niekas nebandė, o jei bandė – pripuolamai arba nemokėjo tais masalais dorai naudotis.
Iš tiesų stebėtis čia tikrai nėra ko, kadangi minėti viliokliai ir yra skirti paviršiniam žūklavimui, o salačiai, kaip žinote, maitinasi dažniausiai viršutiniuose vandens sluoksniuose. Kita vertus, šie plėšrūnai pagal neoficialų poperiais gaudomų žuvų rūšių reitingą mūsų platumose užima tik trečiąją vietą, į pirmąsias dvi pozicijas praleisdami ešerius bei lydekas.
Įdomu tai, kad pastarąsias dvi plėšrūnų rūšis mūsų žvejai poperiais pradėjo gaudyti vėliau nei salačius. Ir, sakyčiau, kad daugiau lydekas, nes ešerių žūklė poperiais Lietuvoje nėra tokiame lygmenyje, kaip salačių arba lydekų.
Gal tai galima paaiškinti dar ir tuo, kad šie viliokliai mūsų rinkoje pasirodė sąlyginai neseniai, o jų panaudojimas – gana specifinis. Be abejo, žūklėje galioja auksinė taisyklė, kuri skamba maždaug taip: „Kuriais masalais dažniausiai gaudai, tais daugiausiai ir pagauni“.
Tačiau turint omeny ribotą poperių pritaikymą, t. y. žūklę vandens paviršiuje, galima suprasti ir žvejus. Kam pirkti atitinkamą įrangą naujam masalui, tą masalą bandyti „perprasti“ viliojant, tarkim, ešerius, kuomet panašias galimybes turi jau daug sykių išmėginti viliokliai. Tarkim, beveik „nulinio“ panirimo gylio mums įprasti vobleriai su liežuvėliais.
Aš susipažinau su poperių žūkle... Latvijoje. Ir, manau, kad prieš kokius porą dešimtmečių taip nutiko ne man vienam, nes tuo metu mūsų žvejai vasarą važiuodavo meškerioti į Papės ežerą. Užžėlęs jis nerealiai, o lydekų ten yra (ar buvo?) nemažai, tad naujai atvykusiems anksčiau buvusieji patardavo, kad geriausias masalas vietinių aštriadančių žūklei – poperiai. Neneigsiu, kadangi pasiūlius šiuos vilioklius lydekos kibo išties neprastai.
Beje, ešerius paminėjau dar ir todėl, kad amerikiečiai poperius sukūrė būtent amerikiniams ešeriams (basams) vilioti, o vėliau jau pritaikė ir kitoms žvynuotosioms gaudyti. Visų pirma, savo garsiųjų maskinongų (amerikinių lydekų) žūklėje, nors, derėtų pabrėžti, kad mūsiškės lydekos poperius griebia netgi mieliau.
Na, o ešerys ir Amerikoje ešerys, tad Jonas iš Tauragnų dryžuočių poperiais gali pritraukti taip pat sėkmingai, kaip ir Džonas iš Čikagos. Nors čia tik mano pamąstymai, nes šiaip jau šių žuvų rūšių biologija gerokai skiriasi. Kaip ir poperiai tarpusavyje, nes jų yra įvairių modelių, todėl visai įmanoma, kad mūsų ešeriams paprasčiausiai nerandame tinkamų.
Užatlantės spiningautojai poperiais žvejoja netgi jūroje, kur tokius vilioklius siūlo karangėms. Beje, tai ešeržuvėms priklausanti stauridžių šeima, taigi ir su mūsiškiais ešeriais šias žuvis sieja giminystės ryšiai.
Beje, sterkus taip pat. Įdomu, kad blausiaakiai plėšrūnai irgi neabejingi poperiams, nors reikia pasakyti, jog sterkų gaudymas jais visai neturi nieko bendra su tikrąja žūkle tokiais masalais. Taip yra todėl, kad kai kurie mūsų žvejai pabandė poperius kabinti prie ofsetinių švino galvučių ir pasiūlė juos sterkams.
Bandymas pavyko puikiai, kai kas Kauno mariose bei Nemune sėkmingai, bet per daug nesireklamuodamas taip kurį laiką spiningavo. Gal tebespiningauja. Beje, tas sėkmingas bandymas su sterkais buvo atliktas netgi anksčiau, nei aprašiau įvykį su salačiais. Visgi po to Lietuvos rinką užplūdę „valgomi“ guminukai nurungė poperius sterkų žūklėje.
Prieš kalbant apie gaudymo poperiais būdus bei jų tikslinį pritaikymą paviršinei žūklei, derėtų susipažinti su šių masalų atsiradimo istorija.
Kadangi kalbėdamas apie žuvis minėjau ne tik jų rūšis, bet dar ir būrius, tai suklasifikuosiu ir poperius. Jie priklauso paviršinių beliežuvių voblerių grupei, kurioje dar yra tokie masalai, kaip properiai, čageriai, krouleriai, kai kurie volkeriai, žodžiu, nuo tikrųjų voblerių, jei remtumėmės Čarlzu Darvinu, atitolę maždaug kaip driežas nuo antilopės. Nors, kaip pamatysite vėliau, yra ir buvo... sukryžmintų.
Tikroji poperių istorija
Pirmasis poperis (angliškai popper) atsirado JAV. Kas ir kada jį sugalvojo, nežinoma, bet šiais masalais žvejai mėgėjai visų pirma gaudydavo amerikinius ešerius arba basus. Įdomiausia, kad pirmieji poperiai buvo panašūs į devonus, nes turėjo priekinėje kūno dalyje kažką panašaus į propelerius.
Sakau „kažką panašaus“, nes tuomet tik prasidėjo XX a. pirmasis dešimtmetis ir nemanau, kad masalų propeleriai buvo tobuli. Visa poperio esmė – vilioti žuvis vandens paviršiuje savo garsu, kurį žuvaudami šiuo masalu girdime dabar.
„Pop“ anglų kalboje turi keletą reikšmių, veikiausiai tikrosios šiuo atvejų būtų pokštelėjimas, pykštelėjimas arba... gazuotas gėrimas, nes juk šampano kamštis „šauna“ labai panašiai, kaip smarkiai patrauktas poperis. Žinoma, vien garsu žuvų nepriviliosi, todėl poperiui būdavo suteikiama ir atitinkama forma, kuri tiko specifinei šių masalų animacijai.
Tuo metu JAV jau nuo 1898 m. egzistavo žūklės gaminių bendrovė, kuriai vadovavo Džeimsas Heddonas (James Heddon). Pro jo akis nepraslydo tas gana sėkmingai žuvis viliojęs masalas ir poperius firma Heddon, kuri, beje, yra ir dabar, ją mūsų žvejai žino, nuo maždaug 1910 m. pradėjo gaminti tokio tipo vilioklius.
Džeimso Heddono firma, pasak vienų šaltinių, išsyk atsisakė propelerių, remiantis kitais šaltiniais, nuo 1920 m. ėmė daryti kažką panašaus į dabartinius poperius. Tačiau visi vienbalsiai tvirtina, kad jau 1930 m. JAV žvejai galėjo nusipirkti tų tikrųjų poperių, su kurių dar labiau patobulintais analogais spiningaujate ir dabar. Beje, su Heddon firmos irgi...
Suprantama, kad tokius masalus tais laikais droždavo iš medžio, juos gamino su labai plačiomis, vos ne plokščiomis gerklėmis. Dažydavo pirmuosius poperius pagal vieną ir tą pačią schemą: tamsesnė nugarėlė šviesėdavo šonų link, o pilvelis būdavo šviesiausios spalvos, dažniausiai gelsvas. Panašaus masalų spalvinimo neatsisakyta ir iki šiol, tad nemažai poperių gamintojų išlaikė net ir senovines dažymo tradicijas. Tačiau senieji tokio tipo masalai turėjo kai kurių žvejų nepageidaujamų savybių. Pirmiausia, jie nepasižymėjo geromis aerodinaminėmis ypatybėmis, todėl toliau užmesti juos pavykdavo tik esant ramiam orui arba sviedžiant pavėjui. Plati gerklė traukiant masalus išgaudavo labai galingą poperiams būdingą garsą, kuris iš tolo pritraukdavo aktyviai besimaitinančius amerikinius ešerius bei sukeldavo platų vandens purslų lanką. Tačiau kartais tai būdavo tik „meškos paslauga“, kadangi ne visuomet basai yra labai agresyvūs, kad teigiamai reaguotų į panašius garsus.
Poperiai evoliucionavo nuo pradinės savo formos iki dabartinių modelių, kurie vienas nuo kito skiriasi dydžiu, svoriu, galvos žiočių pločiu ir, kaip nekeista, plūdrumu. Visa tai aptarsiu kitame rašinyje, čia ne vienintelis straipsnis šia tema. O dabar toliau tęsiu istoriją...
Taip pat norint teisingai traukti poperį, meškeriotojui tekdavo nemažai paprakaituoti, nes masalo pasipriešinimas būdavo didžiulis. Dėl tos pačios priežasties vilioklio traukimo būdų įvairovė buvo labai ribota.
Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečių bendrovė Pico Lures modifikavo poperį. Tai pirmoji firma, kuri pasiūlė žvejams labiau ištęsto kūno bei siauresnės gerklės tokio tipo masalą. Ankstesnysis 5–6 cm namų sąlygomis „drožiamas“ modeliukas „paaugo“ iki daugiau nei 8 cm, o be to, tapo gerokai sunkesnis – firma jo galinėje dalyje įtaisė papildomą svorį. Pico Lures pateikė ir dar vieną naujovę – galinį trišakį apgaubė ožkos vilnos plaukais. Tokios išvaizdos poperiai buvo gaminami dar daug metų.
Tiesa, kažkur apie 1950 m. Rogers Lures firma bandė ieškoti kitokių poperio variantų ir pagamino 7 cm ilgio modelį Pop’n Jim. Jis turėjo gana smarkiai žemyn nupjautą apatinę galvos dalį, kokios yra ir kai kurių šiuolaikinių poperių. Bet toks bendrovės pasirinkimas tuomet nepasiteisino, ir šis modelis kuriam laikui buvo pamirštas. Visgi Rogers Lures naujovė – lengvai keičiamas pakabinamas uodeginis trišakis kabliukas – prigijo.
Kaip išties atrodė pirmieji gaminami poperiai, deja, negaliu parodyti, nes jų pavyzdžių internete nerandu, o į Amerikos žūklės muziejus važiuoti fotografuoti tolokai. Labai gaila, nes, atvirai pasakius, man kyla įtarimas, kad „metraštininkai“ kažką supainiojo (nors gal aš neteisus), kadangi sunku įsivaizduoti, kaip gali būti plačiagerklis popper tipo masalas dar ir su priešaky esančiu propeleriu, o dar tais laikais...
Poperiai po truputį vis labiau plito ir į kitas šalis, jie buvo įvairiai tobulinami, ieškoma kažkokių naujų kibesnių variantų. Vertėtų paminėti 1961 m. L&S firmos modelį Humpback Mule, kuris buvo daromas dvinaris.
Tokio tipo poperių galima rasti ir dabar. Jų iš dviejų dalių šarnyro principu sujungtas kūnelis šiems masalams suteikia daugiau lankstumo, praplečia šios grupės vilioklio animavimo galimybes.
Šiuolaikinio tipinio poperio tikruoju prototipu galime laikyti praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje pagamintą Rebel bendrovės 7 cm ilgio modelį Pop-R. Jo gerklė buvo gerokai labiau išpjauta, dėl to žvejojant šiuo masalu tekdavo iš esmės keisti įprastinius traukimo būdus. Neaišku, ši priežastis ar kita lėmė tai, jog praktiškai po metų buvo nutraukta Pop-R gamyba – neva nepasiteisinus modeliui.
Tačiau keletas profesionalių basų gaudytojų iš Teksaso įžvelgė Pop-R panaudojimo perspektyvas ir ėmė savarankiškai tobulinti šį modelį. Pirmiausia jie sumažino gerklės ertmę, padarė aštresnius gerklės kraštus ir labai preciziškai nušlifavo visą poperio kūnelį.
Bet pagrindinis lūžis gaudant šiuo masalu įvyko tada, kai žvejai pabandė visiškai pakeisti masalo traukimo principus. Entuziastai panaudojo dabar plačiai naudojamą būdą stop&go, kurio pagrindą sudaro trūktelėjimai ir pauzės.
Ir vėl paradoksas – nors šie spiningautojai labai sėkmingai per varžybas žvejojo su tokiu patobulintu poperiu, bet masinei gamybai jo pritaikyti nesiryžo nė viena žūklės reikmenis gaminanti firma, o gana greitai tas poperis ir visai buvo užmirštas. Priežastis – tuo pačiu metu labai staigiai populiarėjantys dabar pas mus taip plačiai naudojami vobleriai bei ką tik atsiradę silikoniniai viliokliai.
Apie 1980 m. žūklės rinkoje kilo nauja susidomėjimo poperiais banga. Tuo metu itin didelį darbą tobulinant poperių modelius (standartas taip ir liko tas pats Pop-R) atliko amerikiečių firma Pradco.
Vis labiau įsiskverbiantys į žvejybinę rinką japonai po kelerių metų ėmė masiškai gaminti įvairius minėto modelio variantus. Dauguma jų buvo dengti įvairiaspalve blizgančia folija su žvynelių imitacijomis, spalvotais piešiniais, o tai poperiams suteikė išskirtinio natūralumo. Pradžioje tokie masalai buvo labai brangūs, tačiau pradėjus kinams kopijuoti japoniškus poperius, kainos greitai nukrito.
Kaip labiausiai parduodamą tuo metu Vakarų Europos rinkoje galima paminėti Rico modelį iš Lobina Lures kompanijos. Truputį vėliau nemažiau perkamas pasirodė jo analogas Rio Rico, kuris skyrėsi didesniu svoriu ir buvo kiek didesnis.
Atsiradus sunkesnių tokio tipo masalų paklausai, Rio Rico buvo subalansuotas masalo viduje besiridinėjančiais plieniniais rutuliukais. Sulaužius tradicijas, šio poperio viršutinė gerklės dalis buvo šiek tiek daugiau išgaubta, ir tai masalui suteikė galimybę traukimo momentu labiau taškyti vandenį.
Metaliniai rutuliukai pagerino ne tik poperio subalansavimą plaukiant, bet dar ir papildomai skleidė vibraciją. Lobina Lures taip pat pakeitė trišakio papuošimą ir vietoje ožkos plaukų ėmė naudoti gaidžio kaklo plunksnas ir metalizuotus siūlus.
Didelę įtaką poperių populiarumui padarė ne tik iki galo išdirbta jų forma, bet ir minėti balansuojantys bei papildomą triukšmą keliantys šrateliai vilioklio viduje. Šitokių masalų pardavimas pranoko visus gamintojų lūkesčius, todėl netgi minkštojo plastiko išradėjas Gary Jamamoto ėmėsi poperių gamybos biznio, o konstruojant modelį Sugoi Splash pats asmeniškai jį testavo.
Reikėtų paminėti, jog šiuo metu poperiai yra gaminami ir Skandinavijos firmose, o savo populiarumu netgi Amerikoje nenusileidžia vietinės gamybos modeliams. Beje, nežinau kaip tipinius poperius, tačiau žiogus imituojančius šios rūšies masalus veikiausiai Lietuvos žvejai žino, kadangi, kažkada iš amerikiečių nupirkta ir dabar suomiams priklausanti firma Storm, tokius vilioklius, pavadintus Hopper Popper, buvo „išdalijusi“ ir mūsų žūklės prekių parduotuvėms.
Norėdami dar labiau įsitvirtinti šioje žūklės rinkos nišoje Rytų šalių, o kaip matėte iš ankstesnio pavyzdžio, ir europiečiai gamintojai ėmė vis labiau tolti nuo standartinio poperio modelio ir kasmet siūlo spiningautojams įvairių naujovių.
Tačiau Amerikos bendrovės, kurios, kaip sakiau, pirmosios pradėjo masiškai gaminti poperius, taip pat nesnaudžia. Tarkim, Pradco Fishing, po kurios „vėliava“ yra 19 daugiau arba mažiau žinomų žūklės reikmenis gaminančių firmų, taip pat ir žymioji Heddon. Bene trečdalis jų gali pasiūlyti ir poperių, kai kurie tokios rūšies masalai mums pasirodys gana neįprasti.
Tarkim, pieštuko formos modelius gamina Cotton Cordell bendrovė. Šios firmos modelį Pencil Popper veikiausiai dauguma mūsų žvejų vargu ar priskirtų poperiams. Tokiems netipiniams masalams reikalingas ir truputį kitoks vedimo būdas, jų pritaikymo galimybės specifinės.
Jei pamenate, minėjau, kad dar prieš 70 metų L&S firma sumanė „pagyvinti“ poperį ir pradėjo gaminti dvinarius šios klasės masalus. Booyah bendrovė šią užduotį išspręsti pasirinko kitą kelią.
Jos masalas Booyah Prank turi tokį patį, kaip mums gerai žinomuose ir plačiai naudojamuose vobleriuose liežuvėlį, o kūno forma ir „galvos“ išpjova būdinga poperiams. Tiesą sakant, tai ir yra poperis, galintis sukelti vandenyje purslus bei garsus, tik judresnis nei įprastinis šios rūšies masalas.
Taip pat Booyah pasiūlys ir poperį-varlę Poppin Pad Craser, kas yra išties labai natūralu, nes būtent šie šaltakraujai gyvūnai vasaros metu šurmuliuoja užžėlusių vandens augalais vandens telkinių paviršiuje ir neretai tampa plėšrių žuvų grobiu.
Daugiau netęsiu, pasakysiu tik, kad šiuo metu pasaulyje pagaminama be galo daug ir įvairių poperių, kai kurie iš jų savo išvaizda smarkiai skiriasi, nors pats gaudymo principas jais taip ir išlieka nepakitęs. Visa tai, ką mes randame Lietuvos žvejybos prekių parduotuvėse, tėra nedideli trupinėliai nuo to gausaus stalo, kuris skirtas kitų šalių ir ypač Amerikos rinkai.
Galbūt šį straipsnį kai kurie žvejai perskaitė atsainiai, netgi nelabai suprasdami, kam jis apskritai reikalingas. Toks jau tas kai kurių meškeriotojų požiūris į žūklę, jei jis apsiriboja tik dviem aspektais – kur kimba žuvys ir ant kokio masalo.
Visgi vieno dalyko negalėjo nepastebėti netgi tokie skaitytojai – poperiai ne iš karto įgavo pripažinimą netgi JAV, jau nekalbant apie kitas šalis, ir jiems plintant tarp žvejų buvo „pakilimų“ bei „nuopuolių“. Šiuo metu poperiai neabejotinai įeina į populiariausių pasaulio vilioklių dešimtuką.
Romualdas Žilinskas
