Poledinė lydekų žūklė – apie orą, plėšrūnių norą ir žvejo užsispyrimą

Visų pirma, ką žino visi žvejai, pirmasis ledas ne kasmet būna gruodžio pradžioje, kitąsyk ežerus ir tvenkinius, o juo labiau upes skaidrus šarvas sukausto tik sausio mėnesį. Na, o tuomet pirmledis veikiau tiktai taip vadinsis, kadangi žuvys bus tarsi įjungusios tam metų laikui būdingą režimą ir vargu ar taip aktyviai reaguos į masalus, kaip mes tikimės.

Bet netgi ir esant normaliam pirmajam ledui lydekų kibimas gali būti gana skirtingas. Aš dabar nekalbu apie konkrečius vandens telkinius, šneku abstrakčiai. Būna metų, kuomet dantytosios plėšrūnės tada masalus griebia labai godžiai, tačiau kitąsyk pasitaiko, jog jas suvilioti pavyksta tik po ilgų paieškų telkinyje, bet ir tai tikrai ne kasdien.

Paprastai kai kurie žvejai į šitokius įvykius reaguoja su būdingu jiems skepticizmu – viskas aišku, vandens telkinyje lydekos išgaudytos ir ima trimituoti apie plėšrūnių trūkumą. Ir toks prastas (arba geras) kibimas gali tęstis net kelis sezonus, po to staiga viskas tarsi verčiasi aukštyn kojomis.

Kadangi, kaip sakiau, kalbu plačiąja prasme, šis dėsningumas pasireiškia dar ir praktiškai visos šalies mastu.

Geriausiai – jei po truputį atšyla

Kas veikia šių plėšrūnių aktyvumą, gana sunku pasakyti. Labiausiai tikėtina, kad įtakos turi tuo metu vyraujantys orai. Jei kitos žuvys į juos reaguoja vienaip – tarkim, kuojos kimba puikiai, tai lydekos gali būti labai vangios. Jos labai jautriai reaguoja į staigius slėgių pokyčius, tad žiemos pradžioje susidaręs ledas jokiu būdu nebus geras kibimo rodiklis, jei manometro rodyklė be perstojo šokinėja nuo vienos padalos ant kitos.

Kita vertus, pirmledis, o dabar turiu omenyje susidariusį nesvarbu kada, yra geras tuo, kad jis nestoras. Juk esant plonam ledui daug lengviau gręžti eketes.

Jau minėjau ankstesniuose straipsniuose, kad pagautų lydekų kiekis dažnai priklauso ir nuo ekečių skaičiaus. Tad šiuo atveju žvejai jų galima išsigręžti per trumpą laiką žymiai daugiau, negu tada, kai ledo šarvas sustorės. Itin aktyvi lydekų gaudymo taktika nuo ledo pasiteisina praktiškai visais žiemos mėnesiais.

Būtų logiškiau, jei gausesnius lydekų laimikius susietume ne tiek su pirmledžiu, kiek su ledo storiu. Reiškia, kone idealu, kuomet žiemos pradžioje staiga spustelėjęs šaltis vėliau nedidėja, minusinė temperatūra laikosi nedidelė, tačiau pastovi, kas neleidžia susidaryti itin storai ledo dangai, o žuvys neiškrenta iš įprastinio ritmo.

Todėl visi mano pamintijimai, kurie yra šiame rašinyje, taikoma gaudant lydekas nebūtinai tik gruodžio pradžioje.

Vėlgi reikia turėti omenyje ir tą faktą, kad pasitaiko žiemų, kuomet praktiškai vienu metu užšąla dauguma ežerų ir tvenkinių, tačiau pasitaiko tokių, kada oras labai smarkiai keičiasi, šaltas dienas maino žymiai šiltesnės ir tvirtas ledas laikosi tik ant mažesnių vandens telkinių, didieji jo gniaužtus pajunta tik sezono viduryje. Tai turi įtakos laimikių skaičiui, nes poledinės žūklės mėgėjai priversti rinktis tuos ežerus ir tvenkinius, kuriuose tada gali žuvauti, į jų norus, deja, gamta neatsižvelgia.

Lydekos žiemą labiau mėgsta pastovesnę oro temperatūrą. Tai gali būti savaitę ar dvi nusistovėjęs nedidelis šaltukas, giedra.

Bet dar geriau, kuomet ilgesnį laiką tęsiasi nedidelis atodrėkis, nes lydekos apskritai aktyvesnės esant žemesniam slėgiui. Vėlgi, turiu omenyje ne staigų atšilimą, tačiau laipsnišką oro temperatūros didėjimą, kuris po to tarsi „užsifiksuoja“ viename lygmenyje savaitei ar ilgiau.

Idealus variantas – ilgesnį laiko tarpą buvusį labai šaltą orą keičia pamažu sniegą tirpinanti aukštesnė temperatūra, kuri svyruoja ties nuliu laipsnių, ir tokia pasilieka savaitei ar ilgiau. Pasikartosiu – temperatūros ir slėgio (tai paprastai tarpusavyje susiję) stiprus „lingavimas“ nežada nieko gero.

Atodrėkis turi ir dar vieną privalumą – neužšąla eketės. O tai labai svarbu, nes šis faktas tiesiogiai susijęs su ankstesniuose rašiniuose siūlyta gaudymo taktika, kai rekomendavau eiti ratais vis sugrįžtant prie anksčiau lede padarytų skylių. Juk smarkiai spaudžiant šalčiui jos užšals, vėl teks gręžti iš naujo, o tai gali išbaidyti šias plėšrūnes.

Kuomet atodrėkis užsitęsęs, apskritai to gali neprireikti, nes į valias ir kitų meškeriotojų anksčiau, gal vakar ar užvakar prigręžtų ekečių. Tada tiesiog eini ir nuleidinėji švytuoklę ar blizgę į vandenį, grąžto ar peikenos net neprireikia. Pakanka kitąsyk vos nuleisti vilioklį ir padaryti kelis, galbūt keliolika mostų ranka ir plėšrūnė sugriebia masalą. Jei taip nenutinka, keiti eketę...

Nebūtinai tik palei dugną

Staigus oro temperatūros kritimas negerai dar ir todėl, kad greitai eketes dengiantis ledukas trukdo normaliai animuoti masalu. Beje, tada lydekos kartais keičia maitinimosi horizontą – jos gali pasikelti į aukštesnius vandens sluoksnius. Tai ypač tikėtina tuose telkiniuose, kur plėšrūnės suryja daug ešerių, nes pastarieji, susidarius tokioms meteorologinėms sąlygoms, gana dažnai slenkasi arčiau ledo plutos, kitąsyk maitinasi tiesiogine prasme po žvejo padais.

Galima pagalvoti, o tai natūralu, kad suvarpytuose grąžtais ar peikenomis vandens telkiniuose sėkmės tikėtis sunku, nes jie ar bent jau geriausios tų ežerų, tvenkinių vietos apgaudytos kitų žvejų.

Ir taip, ir ne, nes jau esu sakęs, jog lydekos pirmoje žiemos pusėje pakankamai aktyvios ir sekioja paskui karpinių žuvų būrius. Todėl visai įmanoma, kad atėjęs į kitų meškeriotojų „nutupėtą“ vietą, kur buvo pagauta (arba ne) plėšrūnė, irgi sulauksite kibimo.

Didesnė galimybė, kad taip nutiks, jei jau esate tame telkinyje žvejoję ir žinote geresnes lydekų žūklavietes. Visgi geriau rinktis mažiau kitų meškeriotojų lankomus vandens telkinius, kur lydekos mažiau gaudomos, manau, kad čia nepasakiau nieko naujo.

Nežinau, ar įtakos plėšrūnių kibimui tas faktas, kad lydekos baidosi grąžto, peikenų keliamo triukšmo, meškeriotojų vaikščiojimo ledu. Bet neretai, netgi, sakyčiau, gana dažnai jos užkibdavo tuomet, kai kiti žvejai jau būdavo suvynioję savo meškeres. Paprastai taip nutinka vakarop.

O gal plėšrūnės prieš pat temimą tiesiog suaktyvėdavo, nes tai palankus metas medžioklei – keičiantis apšvietimui žuvys kurį laiką turi prie to įprasti ir pasaloje tupinčios lydekos lengviau pasigauna auką. Beje, jas galima bandyti gaudyti netgi sutemus, bet maždaug iki valandos laiko. Na, gal kiek ilgiau, jei būna giedras dangus.

Panašiai nutinka ir ryte. Ankstyvas bandymas suvilioti lydeką, sakyčiau, bus pats sėkmingiausias, jei, suprantama, pataikėte išsigręžti eketę ten, kur yra šių plėšrūnių. Vėlgi galima pradėti žuvauti dar gerai neprašvitus, tik brėkštant.

Tiesą sakant, kas vasarą gaudo lydekas, veikiausiai irgi pastebėjo pastarąjį grobuonių aktyvumo periodą, žiemą tai kartojasi.

Jokiu būdu negalima teigti, jog lydekų nepagausite ir per patį vidurdienį. Bet tam geriau tiks apniukusios dienos. Giedra netrukdys, jei ledas gausiai apsnigtas.

Esant saulėtai dienai, lydekų kibimo galima sulaukti viduriniuose vandens sluoksniuose. Todėl ne visada pasiteisina plėšrūnių viliojimas iki pusės metro aukščiau grunto, nors paprastai jos gaudomos dar žemiau – pakėlus švytuokles ar blizges vos 20–30 cm nuo dugno.

Visai įmanoma, kad tokiu atveju plėšrūnė nė nespėjo sureaguoti į masalą, nes jis išsyk buvo panardintas jai kažkur po pilvu, nes plėšrūnės akys nukreiptos į viršų. Laikantis greito apgaudymo taktikos, kada apsiribojame vos keliais ar keliolika blizgės timptelėjimų vienoje eketėje (suprantama, nuleidus masalą giliau), vargu ar ją suviliosime.

Aš nesiūlau šitokią taktiką keisti, tik rekomenduoju bandyti žūklavimą ir kituose vandens horizontuose, atsižvelgiant į minėtas oro sąlygas. Kaip aukštai nuo dugno pakilusios lydekos nustatoma tik praktiniu būdu. Suradus tinkamą gylį ir nesikeičiant orui, tokios gelmės ir laikomasi.

Dažniausiai galvojama, kad lydekos švytuoklę arba blizgę čiups taip, kad žvejui net nekils abejonių, kokia žuvis kimba – masalą tvirtai sukąs ir dar pakratys. Ne visada, nes gali nutikti taip, kad jos baksnos vilioklius tarsi kokie ešeriai. Na, gal palyginimas ir nevykęs – lydekos neplauko būriais, o šių plėšrūnių prisilietimai prie masalo būna vis tiek šiek tiek labiau akcentuoti ir dažniausiai pajuntame vieną ar du, geriausiu atveju tris bandymus atakuoti vilioklį.

Bet kokiu atveju, lydekos lyg ir bando griebti blizges, lyg ir abejoja. Norint padėti įveikti plėšrūnėms abejones, jei jau pajutote, kad susiklosto tokia situacija, reikėtų pradžiai pabandyti joms pasiūlyti to paties modelio kitą spalvinį variantą. Jei tai neatneša naudos, tada keisti modelį, merkti į eketę mažesnę tokią ar panašią švytuoklę, blizgę. Žodžiu, lydeka yra kažkur šalia, o jums belieka sužadinti jos apetitą.

Gal kalbu pernelyg optimistiškai, juolab turint omeny, kad lydekos, kaip teigiau, keičia medžioklės vietas. Bet visgi lydekos smarkiai nelaksto po vandens telkinį, jos keičia pasalos vietas gal tik kelis sykius per dieną, tad rasti grobuonę, manding, sunkiau nei suradus ją suvilioti.

Ai, jau aptikote plėšrūnę? Tada tęskite žūklę, tęskite – tik laiko klausimas, kada lydeka atsidurs ant ledo...

Romualdas Žilinskas