Plačiakakčiai ir karpiai... spiningu
Tai nutiko prieš penkiolika metų. Lapkričio 4 d. atvykau prie vieno nedidelio tvenkinio netoli Kauno. Čia lankydavausi gana dažnai, laimikiu irgi dažniausiai likdavau patenkintas, tačiau pastarosios žūklės šiame vandens telkinyje nelabai džiugino. Juokaudamas pasakysiu, jog veikiausiai todėl, kad tą atmintiną dieną (ir ne tik tą!) galėčiau reabilituotis už visas paskutines nesėkmes. Net neįtariau, kad manęs laukia didžiulis siurprizas.
Galbūt pradžioje reikėtų kelis žodžius tarti apie patį tvenkinį. Jis yra apie 7 km nuo Kauno, važiuojant tolyn nuo devinto forto. Čia gaudydavau smulkias arba vidutinio dydžio lydekaites ir ešerius. Pastarieji plėšrūnai pasitaikydavo kartais net iki kilogramo svorio. Visiškai neseniai tvenkinyje spiningu pagavau penkių kilogramų karpį.
Tiesa, žuvis užkibo sukriukės kabliukui įsisegus į jos nugarą. Gerokai vargau, kol 0,06 mm storio pintu valu išprašiau karpį į krantą. Suprantama, paleidau. Prieš tai nusifotografavau su tuo karpiu, gaila, kad nuotrauka gavosi nevykusi. Girdėjau, kad čia yra ir plačiakakčių, bet niekada nemačiau, kad kas nors sužvejotų šių žuvų.
Boružė neša laimę
Prie tvenkinio atvažiavau apie 10 valandą ryto. Lapkritis, tad skubėti žvejoti su aušra nėra reikalo. Diena pasitaikė neįprasta tų metų šiltam lapkričiui, nes šaleno. Kad buvo minusinė oro temperatūra matėsi ir pagal tai, jog ledijo spiningo žiedeliai. Pradžioje pabandęs laimę keliais masalais, užsikabinau Nr.3 Mepps Aglia sukriukę. Ji jau ne kartą čia mane yra gelbėjusi nuo nekibos. Tai baltu lapeliu, kuris išmargintas juodais taškeliais, besisukanti blizgė, ją praminiau „boružėle“.
Nepamenu kelintą sykį užmetus kažkas stipriai stuktelėjo masalą. Tai nebuvo būdingas ešeriui trūktelėjimas, bet solidus timptelėjimas. Kadangi dažnai gaudau salačius, toks žuvies elgesys labai priminė šio plėšrūno kibimą. Suprantama, tvenkinyje salačiai nesiveisė, tad iškarto nusprendžiau, jog užkibo stambi lydeka.
Kaip jau minėjau, čia gaudydavau su 0,06 mm storio pinta gija, tokios pilnai pakanka ir stambiausiems telkinio ešeriams, bet visados pririšdavau ir ploną (light tipo) volframinį pavadėlį, nes galima buvo tikėtis ir lydekų išpuolių. Todėl, užkibus žuviai, pagalvojau, jog teks ilgai vargti, kol sugebėsiu ją įveikti – visgi įranga labai jau delikati tokiam laimikiui. Tiesa, 2,15 m ilgio ir 2–8 g užmetimo svorio G.Loomis spiningu pasitikėjau, bet visa kita juk nebuvo pritaikyta stambiam laimikiui...
Užkibusi žuvis labai greitai išvyniojo nemažą atkarpą valo, bet ją visgi suvaldžiau. Tuomet supratau, kad tai ne lydeka, nes aštriadantės taip nesielgia. Labiausiai baiminausi, kad laimikis nenuplauktų į šiekštyną, nes netoliese buvo į vandenį įvirtęs medis ir paskendęs didelis krūmas. Beje, žuvis kaip tik ir bandė plaukti į tą pusę, priplaukė prie pat kliuvinių, tačiau į juos nelindo.
Po truputį, po truputį žuvį visgi pritraukiau prie kranto. Ir koks buvo mano nustebimas, kuomet pamačiau, jog tai yra plačiakaktis. Blizgutės kabliukai buvo įsikirtę į jo lūpą. Laimikį pasvėriau – 3,5 kg. Nufotografavau ir paleidau.
Keista, kad tokiu laiku ir tokiame šaltame vandenyje plačiakaktis taip aktyviai priešinosi. Ne mažiau buvau nustebęs ir dėl to, kad jis susigundė sukriuke. Tačiau tuo dienos siurprizai dar nesibaigė...
Maždaug po pusvalandžio vėl pajutau panašų sukriukės grybštelėjimą. Ir vėl užkibo plačiakaktis. Kaip ir prieš tai, teko nemažai prakaituoti, kol suvaldžiau ir galop įveikiau žuvį. Ir dar kartą blizgutė buvo giliai plačiakakčio gerklėje. Laimikį įamžinau ir paleidau.
Tuomet ėmiau eksperimentuoti su kitokiais masalais. Žuvys daugiau nekibo, jos nenorėjo griebti ir kitokių sukriukių.
Tačiau kada užmečiau minėtą baltu lapeliu juodais taškeliais Mepps blizgę, tą masalą tuojau pat pačiupo trečias plačiakaktis. Pastarajam kabliukas buvo įsisegęs šalia lūpos iš išorinės galvos pusės, bet tai rodo, kad žuvis tendencingai griebė vilioklį. Trečiasis laimikis irgi buvo paleistas atgal į tvenkinį, tik prieš tai, suprantama, pasvertas ir nufotografuotas. Antrasis ir trečiasis plačiakakčiai svėrė po 3 kg.
Visa žūklė truko ne ilgiau, kaip šešias valandas, nes 14 valandą 30 minučių jau žengiau pro namų duris. Pirmiausia puoliau prie kompiuterio pasidomėti, kaip spiningu gaudomi plačiakakčiai.
Turiu pasakyti, kad informacijos apie jų spiningavimą radau labai nedaug. Viskas buvo tik abstrakčiai, specializuotų šia tema straipsnių neaptikau ir užsienio portaluose. Viena, ką tikrai išsiaiškinau, kad vėlų rudenį stambūs plačiakakčiai kartais ima maitintis žuvų mailiumi. Tačiau tai yra veikiau išimtis, nei dėsningumas. Tad nusprendžiau, jog ta lapkričio diena man buvo paprasčiausiai laiminga...
Bet viskas tuo dar nesibaigė. Rytojaus rytą vėl nuvažiavau prie tvenkinio – nutariau išsiaiškinti ar plačiakakčiams ir toliau patiks mano blizgės, ar tai išties buvo kažkokia ypatinga diena. Lapkričio 5–oji pasirodė visai žiemiška – per naktį prikrito sniego, kuris nė nesiruošė tirpti.
Pradėjau žūklę ta pačia kibią sukriuke, tačiau šįsyk nei plačiakakčiai, nei tvenkinio ešeriai ar lydekos nesiteikė jos griebti. Ėmiau keisti masalus, nors žuvavau praktiškai vien sukriukėmis, bet žuvys ir toliau ignoravo mano vilioklius. Jau pradėjau galvoti, kad veikiausiai Fortūna vakar išdalijo visas man skirtas dovanas arba žuvys nekimba dėl pasikeitusio oro. Tačiau laiko ir kantrybės šiek tiek buvo likę – darsyk pamėtysiu „boružėlę“ – o gal...
Būtent taip ir nutiko – ranka pajuto ilgai lauktą žuvies smūgį, automatiškai pakirtau, iš ritės būgnelio ėmė vyniotis valas, žodžiu, kartojosi praeitos dienos scenarijus. Sunku dabar net man pačiam patikėti, bet ant kranto ir vėl vartėsi plačiakaktis. Pasvėrus paaiškėjo, kad irgi trijų kilogramų. Net juokas ima – gal kuris nors iš vakar paleistų? Kad darsyk užkibtų, buvo paleistas į vandenį.
Kurį laiką nežuvavau, prie tvenkinio atvažiavau tik po keturių dienų. Vėl prisnigo, regis, buvęs šiltas ruduo sumanė išlyginti sezono temperatūros vidurkį. Tokiu oru spiningauti menkas malonumas, bet kuomet prisimeni neseniai vykusias žvejybas, numoji ranka net ir į prasčiausią orą.
Deja, daugiau plačiakakčiai nebekibo. Tačiau tądien man nuotaiką pataisė sukriukę pačiupęs visai nemenkas ešerys ir trijų kilogramų karpis. Kažkokia mistika, nes spiningu pagavau iš viso keturis plačiakakčius ir, įskaitant netyčia užkabintą karpį, du karpius. Net nežinau, kaip tokius įvykius pakomentuoti...
Donatas Lipinskas
Atvykėliai iš Kinijos
Leisiu sau papildyti bičiulio straipsnį ir pateiksiu meškeriotojams šiek tiek informacijos apie plačiakakčius. Jie kilę iš Rytų ir Pietryčių Azijos, natūraliai gyvena gėluosiuose vandenyse nuo Vietnamo iki Sibiro. Tai sudarančios atskirą gentį karpinės žuvys. Paprastai yra minimos dvi plačiakakčių rūšys: baltasis (Hypophthalmichthys molitrix), kuris natūraliai veisiasi Amūro ir Kinijos upių baseinuose, ir margasis (Hypophthalmichthys nobilis), kurio tėvynė yra Kinijos upės ir ežerai.
Internete radau ir kitokių duomenų – plačiakakčiams priskiriama dar ir trečioji rūšis – didžiažvynis baltasis plačiakaktis (Hypophthalmichthys harmandi). Pasak kinų mokslininkų, šie plačiakakčiai randami Kinijai priklausančioje Hanjano saloje ir Vietname. Nuo kitų dviejų rūšių skiriasi tuo, jog gali puikiai jaustis ir sūriame vandenyje.
Tačiau tai gali būti ir pasenusi informacija, nors tokie duomenys pateikiami keliomis kalbomis. Mūsų mokslininkai (Algirdas Kaupinis) teigia, kad didžiažvyniai baltieji plačiakakčiai veikiausiai yra jau išnykę, o laisvėje paprastai sutinkami hibridai su baltaisiais plačiakakčiais. Kita vertus, kaip informavo ichtiologas Tomas Virbickas, anksčiau plačiakakčius mokslininkai buvo „išrūšiavę“ dar labiau, bet vėliau tas rūšis apjungė ir pasiliko viso labo tik minėtos trys rūšys.
Bet kokiu atveju, Lietuvos telkiniuose galima rasti jau nuo 1962 m. introdukuotus baltuosius ir marguosius plačiakakčius, dažniau – marguosius. Visgi dažniausiai – šių dviejų rūšių mišrūnus, juos augina ir mūsų žuvininkystės ūkiai. Yra, nors labai mažai, šių žuvų ir upėse, nes pabėgę iš tvenkinių ar ežerų, plačiakakčiai ten puikiausiai prisitaiko, bet, suprantama, neneršia. Baltieji plačiakakčiai maitinasi fitoplanktonu, o margieji – zooplanktonu.
Šios žuvys introdukuotos daugelyje pasaulio šalių. Tačiau kai kur (pavyzdžiui, JAV, Kanadoje) jos paskelbtos „už įstatymo ribų“, nes smarkiai išplito, dėl ko kenčia vietinė ichtiofauna.
Plačiakakčiai auga labai greitai. Tarkim, baltasis plačiakaktis jau penktais ar net ketvirtais metais pasiekia pusės metro dydį. Išauga plačiakakčiai iki 35 kg svorio. Mūsų vandenyse augimo tempai lėtesni, bet maksimalų dydį veikiausiai gali pasiekti, nes, remiantis A. Kaupinio pateikta informacija, Arimaičių ežere buvo pagautas 29 kg svėręs plačiakaktis.
Romualdas Žilinskas
