Pirma žuvis, kurią pagausiu Neryje
Kalbu apie žvejybą dugnine ankstyvą pavasarį, kadangi nuo žūklės įrangos, masalų bei metų laiko priklausys į kokias žuvis „taikysiuosi“. Faktas, kad į karpines, nes pūgžliai ir ešeriai nesiskaito.
Suprantama, stambus ešerys yra visai neprastas laimikis ir dugnininkui, tačiau atsižvelgiant, kad dabar yra kovas ir žvejosiu Neryje, vargu ar galima tikėtis didesnio ešerio. O ir nelabai jie kimba prieš nerštą ir neršto metu, bent jau šioje upėje, todėl iš tikėtino ir geidžiamo laimikio sąrašo juos išbrauksime.
Žuvauti dugnine anksti pavasarį tikrai smagiau, nei tokia pačia įranga meškerioti vėlų rudenį, nors orai ir vandens temperatūra turi daug panašumų. Priežastis elementari – vėstant vandeniui, kai būna dar ir aukštas vandens lygis, smarkiai plaukia įvairios šiukšlės, kurių daugumą sudaro apmirusios vandenžolės, jos kabinasi už valo ir žvejyba dugnine meškere kartais tampa tiesiog neįmanoma. Ankstyvą pavasarį upė irgi nėra pati švariausia, nepalyginsi su vasara, tačiau visgi ne tokia, kaip rudenį. O be to, juk kasdien šilčiau, bet ne šalčiau...
Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kokia šįmet buvo žiema, galima prognozuoti, kad upės smarkiai nesilies iš krantų, plaukiančio šlamšto bus minimalus kiekis. O ir vanduo veikiausiai greičiau išskaidrės, kas tikrai nepablogins pavasarinio kibimo. Vėlgi, esant žemam vandens lygiui ir palyginti skaidriam vandeniui, upės greičiau sušils, tad žvynuotosios anksčiau suaktyvės.
Prieš pradedant kalbėti apie žuvis, gal pirmiausiai reikėtų apibūdinti potencialias jų žūklavietes.
Kur užmesti masalą
Bent jau aš bandyčiau laimę ties gilesnėmis vietomis, kur yra maždaug poros su puse metrų gylio duobelės, bet jų šlaitai palaipsniui „lipa“ kranto link. Ten būtinai turėtų būti lėtesnė grįžtamoji tėkmė, kurios kraštai siekia duobės šlaitus ir gylis ties pagrindinės ir grįžtamosios srovės sandūra, t. y. ant artimojo šlaito, yra iki 2 m. Giliau tikrai nereikia, nes praalkusios žuvys bandys maisto ieškoti būtent ant lėkštų ir dumblu apneštų duobės pakopų.
Taip pat geros žūklavietės bus ten, kur patvinus upei (bet kokiu atveju vandens lygis dar gana aukštas) susidarė smarkiai į įsiterpę kranto iškyšuliai. Kaip taisyklė už jų irgi sukasi tėkmė, taip pat paprastai ten būna šiek tiek giliau – apie 1,5 m, nei šalimais esančiose įlankose. Srovė tokiose žūklavietėse irgi lėtesnė nei ties lygiais krantais. Labai patogu mesti dugnines – šveiti masalą nuo iškyšulio maždaug 45° kampu pasroviui, jis net ir su lengvesniu svareliu „nevažiuoja“ kranto link.
Visgi sviesti vilioklį bet kur arba tik atsižvelgti į tai, kad svarelis nečiuožia dugnu, nereikėtų, derėtų stengtis taikyti patiekti masalą ant šlaito, kuris vasarą būna tiesiog kranto sąlyčio su vandeniu vietoje, kuri dabar apsemta, ir ten yra statesnis dugno nuolydis. Kaip matote, vieta visiškai nepanaši į prieš tai aprašytą, sakyčiau, netgi jos priešingybė, galbūt tik gylis daugiau arba mažiau toks pats.
Trečios rūšies žūklavietės yra retesnės, nes labiau specifinės. Tai gali būti užtiltės zona, kur tilto polius, kuris vasarą paprastai remiasi į sausumą, dabar yra vandenyje, jis tarsi kokia betoninė damba prilaiko upės srautą, apsuka srovę. Čia gali būti gana daug apsemtų karklų krūmų, šiaip įvairių kliuvinių, bet žuvų irgi yra.
Beje, žvynuotosios čia gali laikytis ir vasarą, esant aukštesniam vandens lygiui, jei, suprantama, smarkiai nesikeis dugno konfigūracija ir grunto sudėtis. O dabar čia pernykščių žolių ir dumblo mišinys, kur, kaip sakiau, gali būti ir apsemtų krūmų. Gelmė paprastai tokioje vietoje būna panaši kaip antro tipo žūklavietėje – iki 1,5 m. Aišku, galima rasti ir giliau, bet ten jau tekės smarki tėkmė ir ne grįžtamoji, o nutolstanti.
Kaip matote, visos nupasakotos žūklavietės turi dar vieną jas siejantį dalyką – minkštą ir tamsų dugną. Natūralu – gylis nėra labai didelis, srovė irgi ne pati greičiausia, tad saulė gana greitai įšildo tuos tamsau dugno vandens plotus. Reikėtų pasakyti, kad žvejys tikrai dabar nejaus šilčiau ten ar šalčiau, bet žuvys net pusę laipsnio junta puikiai ir traukia į upių ruožus, kur aukštesnė vandens temperatūra. Ir ne vien pasišildyti, o ko nors dar ir užkąsti, nes tokiose vietose greičiau sujuda įvairūs vėžiagyviai, vabzdžių lervos ir panašiai.
Mažas, judrus sliekas ir neįmantrus jaukas
Ant kabliuko veikiausiai kabinsiu paprastą nedidelį slieką. Galbūt du ar tris visai smulkius sliekelius. Toks masalas universalus ir kuojai, ir karšiui, ir meknei, ir šapalui, ir plakiui, ir žiobriui. Kodėl ne uodo trūklio arba musės lervas?
Todėl, kad sliekas be visa ko yra universalesnis, nei anie minėtieji. Vėlgi tai yra Neries specifika, nes, tarkim, Nevėžyje dabar galbūt ant kabliuko verčiau „dziką“, kuriuo ir visą žiemą, jei vanduo neužšalęs, sėkmingai viliojamos kuojas.
Didelis sliekas irgi bus žuvų ignoruojamas. Dažniausiai, na, nebent koks šapalas juo gundysis. Rudenį, kada vandens temperatūra yra panaši, jie kaip tik nori stambių, net naktinių sliekų, tačiau dabar – ne itin. Gal prieš nerštą ikrai pilvus spaudžia ir stambaus masalo neįtalpina, gal tiesiog skonis iš po žiemos pakito, negaliu pasakyti.
Nors batono gumulą griebia gana didelį, tačiau čia jau kitokia žūklė, apie plūdinę nekalbėsiu.
Panašiai yra ir su karšiais. Rudenį stambūs sliekai jų negąsdina – anaiptol, bet ankstyvą pavasarį Neryje plačiašoniai pageidauja judraus ir nedidelio sliekučio. Ir, pabrėšiu, gyvo, judraus, kuo labiau jis raitysis ant kabliuko – tuo geriau. Jei matote, kad kirminas leisgyvis – pakeiskite.
Jau per pačias pirmas žūkles į vandenį beriu jauko. Kiek pastebėjau, pavasarį žvejai nelabai linkę jaukinti, arba tai daro rečiau nei vasarą arba rudenį, bet aš ruošiuosi prievilą. Nedaug, tegul kokius 2–3 kg, bet jo visada turiu. Mėtau į vandenį neplačiame plotelyje, paprastai apie ketvirtadalį jauko nuskandinu tik atėjęs žvejoti.
Jaukas neįmantrus, paprastai naudoju kokį nors universalų, į kurį pridedu „dzikų“, „matilių“ ar nepatingiu supjaustyti sliekų saują, kartais darau visų šių priedų „miksą“. Papildomu kvapų kol kas dar nenaudoju.
Prievilo spalva dabar geriau šviesi, kad išsiskirtų dugno fone, arba neutrali. Paprastai imu šviesų gelsvą jauką ir dar įmaišau šiek tiek juodžemio – pasunkinu, patamsinu. Gaunasi vis tiek šviesokas, tačiau ne visai geltonas.
Ak, taip – mėtau rutulius, nes pavasario pradžioje žuvauju be šėryklėlių. Jos nereikalingos, nes paprastai masalą tenka sviesti vos 10–20 m nuo kranto, nors ten, kaip sakiau, vanduo teka ne itin smarkiai, visgi šėryklėlė, mano supratimu, yra tik bereikalingas priedas, kuris neleis masalui ramiai gulėti dugne. Kaip-ne-kaip bus tėkmė žūklavietėse. nors ir neskubi, tačiau nevienalytė, galimi ir staigus vandens lygio svyravimai, jei žvejoju Kauno miesto ribose (HE turbinų įtaka).
Tai kokia ta pirmoji žuvis?
Sistemėlę rišu kuo paprastesnę. Ji paternoster tipo, bet su gana ilgu pavadėliu, kuris siekia maždaug 1,0–1,2 m. Ilgas, nes taip masalas atrodo natūraliau, žuvys dabar dar vangios. Pavadėlį su pagrindine gija sujungiu paprastu suktuku. Svareliai irgi nesunkūs, nuo 15 iki 30 g.
Todėl ir valas gana plonas. Paprastai pagrindinė gija yra 0,15–0,17 mm, pavadėlis 0,13–0,15 mm. Gal kas sakys, kad per silpnas, tačiau žuvauju su nedidelio užmetimo svorio dugninėmis, jos pakankamai lanksčios, netrumpos, tad pakirstą žuvį laiko pakankamai gerai. Žvynuotosios kol kas Neryje dar maksimalia jėga „netrykšta“, todėl išsitraukti ir dviejų kilogramų ar stambesnį karšį nesudaro didelių problemų.
Beje, jau paminėjau karšį – taip, jis veikiausiai ir bus pirmoji žuvis. Ir tikrai ne tas baltais šonais puskaršis, kurių vasarą galima prisigaudyti Neryje gana daug, tačiau didelis ir tikras plačiašonis. Būtent anksti pavasarį iki pradės masiškai kibti žiobriai, šioje upėje pakliūva bene stambiausi metų karšiai. Masalus jie griebs ir labiau atšilus, kai visi puls meškerioti minėtų žiobrių, tačiau vis rečiau ir vis smulkesni.
Nors pretendenčių į pirmąsias žuvis atsiras ir daugiau. Ne, tai ne žiobris, ne kuoja, tačiau meknė. Labai gali būti, jog tuo pat metų ir toje pačioje žūklavietėje pagausiu ir karšį, ir meknę. Užkimba maždaug nuo pusės kilogramo iki kilogramo dydžio šios rūšies atstovės. Ne gigantės, tačiau ir nesmulkios. Vis geriau nei šimtgraminė kuojytė.
Įdomus dalykas – dabar meknes spiningu sugundyti irgi galima, bet sudėtingiau nei vasarą. O žuvaujant dugnine nutinka priešingai. Gal nerandu tinkamų voblerių, guminukų ar blizgučių, todėl dirbtiniais masalais dabar mažiau pagaunu. Visgi manau, jog meknės šiuo metų laiku minta kitu maistu, kapsto jį dugne ir joms spininginiai viliokliai ne itin rūpi.
Kuojos pradeda masalus ragauti vėliau. Paprastai pirmosios dvi savaitės būna ramios, be jų, kibimas retas, tačiau laimikis, kaip ir minėjau – svarus. Pasitaiko, kad prasėdi gerą pusdienį prie vandens ir sulauki vos porą kibimų. Bet verta.
Po to jau sujuda ir kuojos, jos vis dažniau ir dažniau ima judinti dugninės viršūnėlę, kol šias žuvis nurungia žiobriai. Bet pastarieji kibti pradės tik po gero mėnesio...
Romualdas Žilinskas
