Per karščius su spiningu Nevėžyje

Nevėžis aukščiau Babtų visiškai kitoks nei nuolat meškeriotojų lankoma šios upės dalis žemiau tilto, kuris jungia automagistralę Vilnius-Klaipėda. Ten upė  smarkiau susiaurėjusi ir  gerokai seklesnė. Yra vietų, kur kelis šimtus metrų vanduo ramiai teka tiesiąja ir pakankamai gilu, bet yra ir seklių sraunių vingiuotų atkarpų, kuriose gali bristi upės viduriu, kai vanduo nusekęs – vargu ar gylis bus aukščiau juosmens. 
Bet manęs nedomina nei vienos, nei kitos žūklavietės, aš ieškau nedidelių įlankų – šalia vagos esančių dumblingų, ramių, užutėkių. Iš patirties žinau, kad, staiga pakilus vandeniui, visos Nevėžio drumzlės (ši upė susidrumsčia labai greitai) plauks pagrindiniu srautu, o žuvys atsitrauks į tas įlankas. Taip jos nušauna du zuikius: išvengia drumstos, padidėjusios srovės ir randa maisto ištvinusiame priekrančių vandenyje. Dažniausiai tie užutekiai būna labai smarkiai apaugę plačialapėmis žolėmis, yra vienas kitas takas praplaukti žvynuotosioms, tačiau jos ten nelabai veržiasi, kadangi dumblynuose per šiltas vanduo, mažai deguonies. Pastoviai tokiose vietose laikosi tik lynai bei karosai, bet ir tai ne visur, net jiems žolių raizgalynė gali būti neįveikiama. Tačiau visokioms vabzdžių lervoms tokia padėtis – rojus. 
Dabar situacija kinta iš esmės. Praūžus liūtims upė pasipildo deguonimi, atvėsta, dalis tų vandenžolių atsiduria po vandeniu ir žvynuotosios skuba pasinaudoti „švedišku stalu“, kol Nevėžis vėl nepradėjo sekti. Pirmos čia suguža aukšlės, kuojos, raudės, plakiai, paskui ateina ešeriai ir lydekos. 
Gaudant tiek taikiąsias, tiek plėšriąsias žuvis šiose įlankose visada susiduri su ta pačia problema – augalija juk niekur nedingo, dabar net sunkiau pamatyti „langus“ tarp žolių, nes jas apsėmė vanduo. Nesileisiu į pasvarstymus, ką reikia daryti plūdininkams ar dugnininkams, nes aš išsiruošiau spiningauti. Tokiais atvejais spiningautojui yra praktiškai vienintelė išeitis – bandyti laimę negiliai neriančiais plaukiančiais vobleriais, kuriuos derėtų traukti vandens paviršiuje ir labai nedideliame gylyje, nes jei jau įsegsi kabliukais bent vieną žolę – amen – bandant atkabinti masalą, jis tik labiau įsivels į augaliją ir nutrauksi. Gali žvejoti su storiausiu pintu valu – neišlupsi, nepajėgsi partemti tos žaliosios „masės“. 
Dar variantas būtų žvejoti sukriukėmis. Tačiau jos skęsta, tad reikia traukti labai greitai, sunku išlaikyti reikiamą traukimo gylį. O ir plėšrūnės ne visada tokiu metų laiku nori agresyvaus ir greitai plaukiančio vilioklio. Natūralu – aukšlių būrys ramiai sau „ganosi“ paviršiniuose vandens sluoksniuose, ešeriai bei lydekos atplaukia ir atakuoja ėsti įnikusias ir užsižiopsojusias žuveles. Taip, netgi lydekos tada ne tyko grobio, bet elgiasi sau nebūdingai – medžioja aktyviai. Žinoma, nereikia tikėtis pagauti labai stambių aštriadančių, šitos ir dabar tingės judintis iš savo slėptuvių, kilti iš gelmės, joms ir gylio dažniausiai būna mažoka. Bet „standartinės“ 1,2 – 1,5 kg svorio lydekos yra gerokai judresnės.
Randu tokių įlankų, nes žinau, kur rasti. Dar niuansas, į kurį būtina atsižvelgti. Tos įlankos gali būti mažos (ties stačiais krantais, upės vingiais) ir didesnės (ten, kur lėkšti krantai). Faktas, kad didelėje įlankoje daugiau galimybių nutverti laimikį, čia daugiau erdvės, bet... mažiau gylio. Kita vertus, jei toliau nuo lėkšto kranto „įsegi“ lydeką, ji neria į žoles ir kartojasi jau aprašytas variantas su įstrigusiu vobleriu – neištempsi... Gali bristi, bet dumblo tiek, kad po kelių žingsnių kojų nepajudinsi. Kažkiek gelbsti ilgas spiningas, nes su trumpu – visiška prapultis.
Ten, kur užutekiai mažesni, kaip taisyklė, šalia yra gelmė. Todėl būtent čia gali suvilioti ir kiek stambesnę lydeką, jis gal nė neplauks į pačią augalijos tirštumą, laikysis žolynų pakraštyje. Kita vertus, tu stovi ant statesnio šlaito, traukimo kampas toks, kad įmanoma stačiau laikyti pakirstą žuvį, laviruoti taip, kad ji nenertų į žolynus, nuvesti toliau nuo augalų. O jei ir įstrigs žalumynuose, galbūt pavyks iškrapštyti, nes žuvis „neužgriebė“ daug žolių, pintas valas nupjaus augalų kotus ar lapus.
Pasirenku šiai diena Lucky John Anira 89F. Nors šis vobleris gali nerti ir 1,2 m, bet žiūrint, kaip trauksi. Čia tėkmės beveik nėra, numetei ant vandens paviršiaus ir trūkčiok palengva sukdamas ritę. Vargu ar daugiau nei pusę metrų tas masalas nuners, nebent patraukimai bus labai stiprūs. Tokie dabar neveiksmingi, išsyk galiu pasakyti, nes „balta“ žuvis vandens paviršiuje arba šalia jo elgiasi palyginti ramiai. Kartais galima tiesiog traukti Anirą, šis modelis pats juda panašiai kaip neskubiai plaukianti aukšlė. Visgi lengvas tvičingavimas labiau sužadina lydekos dėmesį, gal dar natūraliau atrodo, nežinau, ką ten tos plėšrūnės jame mato. 
Tokį masalo dydį renkuosi todėl, kad nenoriu, jog man nutiktų, kaip porą savaičių prieš tai – įvairius mažesniuosius voblerius vis graibstė „peiliukai“. O ir Lucky John Anira spalvinė gama man atrodo labai tinkama. Kalbu apie tuos žalius, pereinančius į gelsvumą arba „salotą“ modelius. Prie žolių, ypač vakarop, tokios spalvinės variacijos daugelyje vandens telkinių pasiteisina. O jei dar vanduo drumstokas – ypač tinka. 
Straipsnį tęsti? Nieko naujo neparašyčiau. Būtų daug jaustukų (ach, ak, ajajai...) ir straipsnis baigtųsi sakiniu „kaip aš ir sakiau.“ Nes iš tiesų tąsyk pakirtau keturias lydekas, kurių dvi visgi įsimalė į žoles ir viena jų sugebėjo nusipurtyti nuo kabliuko, o kita... Net nežinau, nes lupau, lupau įstrigusią žolynuose nė nejausdamas ar žuvis dar yra, ar jau ne, galiausiai nutraukiau voblerį. Dvi lydekas išsitraukiau. Ne kažin kokios – 1,2 ir 1,4 kg. Bet, kada taip karščiai „smaugia“, truputį lengviau kvėpuoti pasidarė.

Romualdas Žilinskas