Pavasarinių lynų – į balas
Kas didelėje upėje pagauna savo pirmąją pavasario žuvį, kas mažoje upelėje, o aš plūdine meškere ją sužvejoju baloje. Ir dar ne šiaip ten kokią kuoją ar strepetį, o dažniausiai lyną ar karosą. Svarbiausia, jog žvejoju ne kokiuose nors meškeriotojų apspistuose vandens telkiniuose, kaip paprastai būna pavasarį, kai žuvų gaudytojai pasiilgsta atviro vandens. Visiškai priešingai – meškerioju vienas ar su sūnumi, ir aplink dažniausiai daugiau jokio konkurento nepamatysi. Smagumėlis...
Jei upėse nutirpo ledas, tai jau po keturių penkių dienų galiu imti meškerę į rankas ir eiti žvejoti – veikiausiai pagausiu. Ir kiti meškeriotojai pagaus, bet tik reikia žinoti, kur žuvų ieškoti. Paprastai žvejybinėje literatūroje pirmosios pavasarinės žūklės plūdine rekomenduojamos nedideliuose upeliuose, o aš važiuoju Nevėžio link. Nebūtinai prie šios upės – tai gali būti ir kita didelė upė, pavyzdžiui, Nemunas, svarbiausia, kad žinotum jo senvages ir užliejamas pievas.
Pavasarį lynai stambesni
Todėl ir sakau, kad gaudau balose, nes daugelis tų kibių plotų vandeningi būna gana trumpą laiką – vėliau, kai upės ima sekti, iš čia vanduo pasitraukia, o jei ir lieka, tai žolės taip suželia, kad meškerioti praktiškai neįmanoma. Senvagėse vandens lygis išlieka didesnis, ir tokiose vietose galima meškerioti ištisus metus. Bet į pačias senvages dažniausiai traukiu jau įsibėgėjus pavasariui arba vasarą. Šalia didelių upių visada rasi didesnių įdubų ar buvusių vagų fragmentų, kurios anksti pavasarį susijungia su upėmis, būna, kad jos išlieka ir per pačius vasaros karščius tartum giliai į krantus įsiterpusios įlankos.
Labai gerai, kai ledonešis sutampa su staigesniu atšilimu ir dangus ilgai išlieka giedras, sąlygos tokios, kaip šįmet... Šis faktas gana svarbus, nes saulė greitai įšildo užliejamų pievų vandenis, kadangi ten dugnas paprastai būna tamsus. Tai ir pritraukia į balas žuvų tuntus, žvynuotosios traukiasi į upių pakraščius, dideles įlankas, kur gelbstisi nuo smarkios tėkmės ir stengiasi išvengti drumsto vandens. Net jei pievos smarkiai apsemtos išlieka ilgesnį laiką, vis tiek pirmosios žūklės čia sėkmingesnės, kadangi dar nėra suvešėjusios žolės, kurios labai greitai kalasi šylančiame vandenyje, ypač čia, kur joms augti sąlygos itin palankios.
Paprastai tokiose vietose meškerioju nuo vieno iki dviejų metrų gylyje, masalui naudoju tik sliekus. Vėl nusižengdamas pavasariniams stereotipams, ant kabliuko maunu didoką kuokštą (4–5) kirminų. Galima žvejoti ir vienu nedideliu sliekeliu, bet tada masalą greitai pačiups smulkios raudės.
Atplaukia į pievas ir daugelis upės taikiųjų karpinių žuvų, ir visas jas čia gali pagauti. Kitaip nei raudės, kuojos kažkodėl pasitaiko stambios (gal dėl to, kad ir masalas didelis), tokių vasarą retai sužvejosi. Vilioklį ragauja ir karšiai, meknės, karpiai. Pastarieji retkarčiais pasitaiko tokie stambūs, jog juos išsitraukti mano naudojama įranga nebūna jokių šansų.
Pasitaiko ir didelių lynų (stambiausią ištraukiau svėrusį 2,5 kg), kuriuos įveikti irgi būna problemiška. Apskritai, pavasarį žuvys pasitaiko gerokai didesnės nei vasarą. Dabar užkibusių lynų standartas yra iki kilogramo, vėliau jie dažniau papuola smulkesni, bet ne mažesni nei pusės kilogramo. Kartais pakliūva ir tikrai nemenkų karosų.
Neįmantri įranga
Tokiose vietose žvejoju match tipo tolimo užmetimo meškere. Nors veikiau reikėtų sakyti – meškerėmis, nes visada užsimetu dvi ar tris. Erdvės tam į valias, aš niekam netrukdau, man irgi niekas netrukdo, o su keliomis meškerėmis atitinkamai dažniau sulauki ir kibimų. Sistemėlė žūklei balose neįmantri – ant pagrindinio valo grandinėle išdėstau vienodo dydžio švino šratelius, tik du mažesnius palieku prie pavadėlio. Juos arba tik apatinį svarelį guldau ant dugno (tai priklauso nuo to, kaip smarkiai vėjas ar srovė neša plūdę). Pavadėlį rišu maždaug 25–30 cm ar dar ilgesnį. Trumpas nėra gerai, nes masalas gali pasislėpti tarp dugno žolių.
Šitaip sureguliuota sistemėlė yra pakankamai jautri ir kartu stabili, nors plūdę paprastai imu iki 2 g. Lynai net ir anksti pavasarį gali kibti labai atsargiai, tad su didele ir sunkia plūde net nepastebėsi jų kibimo. Būna, kad žuvis masalą ilgai ragauja – plūdė virpa, trūkčioja, pakertu tik tada, kai ji pradeda čiuožti į šalį – vadinasi, lynas galutinai apsisprendė ir įrijo sliekų kuokštą. Valą naudoju dažniausiai 0,20 mm storio, pavadėlį, jei tikiuosi stambesnių lynų – 0,16 mm diametro.
Vasarą tos balos visiškai neišdžiūsta, bet žvejoti jose tampa labai nepatogu, nes jos itin smarkiai apželia įvairiais augalais. Prieš keletą metų žiema buvo pakankamai šalta, bet tai pasirodė naudinga žvejybai balose, kadangi beveik visiškai sunyko juose esančios plūdenos, kurios dažniausiai ir trukdo meškerioti. Todėl po to atšalimo čia galėjau daug ilgiau žuvauti, nei ankstesniais metais – pradėjęs anksti pavasarį, gaudžiau iki vasaros vidurio.
Kai būna labai didelis ledonešis ir upės itin smarkiai ištvinsta, galima lygiai taip pat sėkmingai meškerioti tiesiog pievose. Reikia tik susirasti didesnę įdubą, nes ten bus ir giliau, ir vanduo jose laikysis ilgiau, nes upė po truputį slūgs. Tokias vietas žinau Nevėžyje, prie Kačiūniškio dvaro. Ten yra kanalų tipo įdubų, kurios esant smarkiam potvyniui prisipildo vandens. Labai patogu jose gaudyti net ir sportine meškere.
Anksti pavasarį jokio jauko nenaudoju. Esu bandęs, bet man pasirodė, kad žuvims prievilas visiškai neįdomus. Žvynuotosios arba atplaukia į balas, arba jų ten nėra, o tada nepadės joks jaukas.
Beje, netgi vasarą žvejojant balose daug prievilo nereikia. Man tradicinio pakelio užtenka kokioms keturioms žūklėms, kadangi prievilo metu vos kelias saujeles. Geriausias jaukas yra Sensas Tanche+Carassin (Lynas+Karosas, red. pastaba). Į jį nemaišau jokių priedų.
Šalta žiema – teigiamas rodiklis
Geriausias kibimas ankstyvą pavasarį būna nusistovėjus šiltiems ir saulėtiems orams. Kai dieną giedra, tai labai daug galimybių, jog žūklė pasiseks. Niekada neskubu keltis į tokią žvejybą, o be to, ir neturiu daug laisvų dienų. Atvažiuoju po darbo, antroje dienos pusėje – tuo metu dažniausiai ir būna rezultatyviausia žūklė. Lynai pradeda kibti saulei leidžiantis, kai ji jau ima „gulti“ ant horizonto. Taip pat jie dar gerai kimba (jau vėlesniu metų laiku) ir anksti ryte, bet iki patekant saulei – po to kažkodėl nenori ragauti masalo. O štai karosai gali būti aktyvūs ištisą dieną, nekreipdami dėmesio į ryškią šviesą.
Po to, kai įsibėgėja pavasaris ir upės ima sekti, kai kurios balos ar senvagės praranda ryšį su upe ir lieka atkirstos sausumos. Tačiau dalį jų jungia siauros seklios protakos, ir žuvys gali laisvai iš čia išplaukti arba atplaukti. Vandens augalai suveša, todėl vasarėjant čia darosi vis sunkiau meškerioti. Bet kol įmanoma – žvejoju, nes laimikio pagaunu pakankamai daug.
Nepriklausomai nuo to, ar balos bei senvagės jungiasi su upe, jos beveik visos pasidaro kažkuo ypatingos. Turiu omenyje tai, kad vos ne kiekvienoje baloje vietinės žuvys nori tik kažkokio vieno išskirtinio masalo. Tai atsitinka apie gegužės vidurį – vienur žvynuotosios griebia tik žirnius, kitur – blyną ar kviečius, trečioje baloje duok joms, kaip ir anksti pavasarį, slieką. Ir tai akivaizdu, nes žvejoju keliomis meškerėmis.
Kadangi tokiu metų laiku jau imu eksperimentuoti su masalais, nes ne pirmi metai gaudau, tad žinau vietų specifiką, tai labai juntama – žuvys kimba tik ant kažkurios vienos meškerės, kur ant kabliuko būna užmautas tik toks, o ne kitoks masalas. Dabar gaudau nuo vieno iki pusantro metro gylyje, nors baloje gelmė gali būti ir dvigubai didesnė. Paprastai tokiame gylyje yra savotiškas šlaitas, riba, kur baigiasi vandenžolės. Kartais, kai pučia smarkesnis vėjas, net plūdę į žoles įtraukiu.
Netiesa, kad, pasak kai kurių meškeriotojų, tokiuose vandens telkiniuose vietiniai gyventojai išgraibo žuvis tinklais. Tai neįmanoma dėl vietos specifikos – žolėta, dumblina. Ir neišdūsta šiose balose žuvys, kaip kai kas sako.
Po tos minėtos žiemos, menu, atėjo prie manęs vietinis žvejys, sako, be reikalo vargsti, nes žuvys per žiemą čia išduso – ledas labai storas buvo, žiema ilga. Kol jis pasakojo, kad baloje nieko neliko, prie jo akių ištraukiau keturis puskilograminius lynukus. Atvažiuoju kitą sykį – ir randu jį patį toje vietoje bežvejojantį...
Kai kurios senvagės ir balos taip apauga žolėmis, jog beveik neįmanoma rasti kranto, nuo kurio galima būtų normaliai žvejoti. Be to, vandeniui senkant krantai tampa labai klampūs, dumblėti. Važiuodamas į vieną tokią balą, visą laiką vežuosi medinį padėklą prekėms, nes dirbu žūklės įrankių parduotuvėje, tai padėklų darbe į valias. Be to, sušilus orams vis dažniau imu gaudyti sportine meškere, todėl reikia patogesnės vietos žūklei.
Nežinau, gal kur nors lynai ir yra labai baikštūs, gal kalbėdami apie jų atsargumą perdeda patys žvejai, nes balose šios žuvys tikrai labai drąsios. Būna, kad trauki užkibusį lyną viena meškere, o kitas lynas tuo metu nardina kitos meškerės plūdę nekreipdamas dėmesio, kad jo gentainis tuo metu tamposi, lenda į žoles ir visaip kitaip kelia didžiausią šurmulį.
Jonas Klinkevičius
Užrašė Romualdas Žilinskas
