Pavasarinė žiobrių fiesta. Trečia dalis
Veikiausiai žinote, kad tipinėse žiobrių žūklavietėse paprastai vyrauja kietas dugnas ir teka stiproka srovė. Vagoje ar dumblynuose šios žuvys stengiasi ilgai nebūti, migruodamos neužsilaiko. Apie gylius jau kalbėjau, priminsiu, jog upėse jie gana greitai kinta, nes čia vandens lygis nuolatos svyruoja.
Vėlgi apibūdinti bendrąja prasme žiobriams tinkamas žūklavietes yra sudėtinga, nes juk nepalyginsi Nemuno ir, tarkim, Dubysos, nes vienur ištisi upių ruožai bus pakankamai gilūs, o kitur – visai seklūs, nors žiobriai ir ten, ir ten sėkmingai ris masalus.
Pavieniai akmenys, jų virtinės irgi yra geros vietos, nes vanduo versdamasis per kliūtis plauna dugną ir šalia riedulių neužsilaiko minkštos nuosėdos. Žiobrių nerštavietės nuo maitinimosi plotų gali gerokai skirtis. Pirmu atveju tai žvyro aikštelės, tačiau užkąsti jie mėgsta ir smėlio bei molio dugne ar net netoli žolių.
Kokia žūklavietė geriausia?
Turbūt ta, kurioje geriausiai kimba žuvys. Juokauju.
Vietas, kuriose galima tikėtis pagauti žiobrių, pabandysiu pavaizduoti ant popieriaus. Nors tokie piešiniai yra abstraktūs, tačiau bendrą vaizdą susidaryti galima. Tik nereikėtų vien juo vadovautis, net jei minėsiu konkrečią upę, nes kiekviena jų yra nevienoda žemupyje, aukštupyje ir vidurupyje. Dar reikia atsižvelgti ir į jau minėtus du faktorius – grunto pobūdį ir srovės stiprumą. Todėl net nežinau ar man verta gaišti laiką publikuojant panašius piešinius, bet gal blogiau nebus.
Tarkim, Nevėžyje, kur pavasariniai potvyniai kartais itin galingi, upė smarkiai reaguoja ir į gausesnes liūtis, šių žuvų labiausiai verta paieškoti šalia pirmojo žymesnio dugno pagilėjimo (1 pavyzdys). Priklausomai nuo tos upės pločio, kranto (nuolaidus ar status), vasarą „sėdus“ vandens lygiui, tai gali būti sausumos ir vandens riba arba žolėmis apaugusi sekluma, už kurios gylis staiga kinta. Todėl ir toji šviesiausio melsvumo vandens juosta gali būti įvairaus pločio, nors tiek, manau, ir patys susivokiate.
Beveik visose mažesnėse upėse klasikinės žūklavietės būna už kranto iškyšulių (2 pavyzdys). Ties kyšulio galu upė siaurėja, srovė greitėja ir grauždama krantą dugną nukloja smėliu bei smulkiais akmenėliais. Už to sausumos „rago“ susidaro grįžtamoji tėkmė, o ties jos ir pagrindinio upės srauto riba žuvims visada yra maisto.
Tiesą sakant, tokios pačios žūklavietės tinka žiobriauti ir didesnėse upėse, tarkim, Neryje, tačiau tuomet žiobriai bus atsitraukę toliau nuo iškyšulio, nes platesnėje upėje srovė galingesnė ir vandens masė didesnė, tad arti jo net ir šioms žuvims per sraunu.
Panašūs iškyšuliai, bet po vandeniu irgi labai patinka šioms žvynuotosioms (3 pavyzdys). Tai Šventajai, Neriai būdingi žiobriais „derlingi“ plotai, bet aptikti juos atsitiktinis žvejys, esant aukštesniam vandens lygiui, vargu ar sugebės. Žinoma, nebent pasitaikys neabejotinas rodiklis – ant kranto sėdinčių žūklautojų pulkas.
Kuomet vanduo nuslūgsta, tada pagal paviršiuje susidariusias sroves, sūkuriukus patyręs meškeriotojas identifikuos tokias vietas. Todėl jas reikėtų įsidėmėti dar vasarą.
Taip pat neabejotinai geri žiobriams upių ruožai yra žemiau ir aukščiau rėvų (4 pavyzdys). Čia galima rasti pačių įvairiausių žuvų, bet tai bus tuomet, kai sušils vanduo, o dabar tokiose vietose dar tuštoka. Tačiau žiobriams vandens temperatūra nebus per žema, tad jie mielai čia stabtelį, jei tik dugnas atitinka visus minėtus reikalavimus. Beje, panašiuose plotuose jie ir neršia.
Kuo didesnė upė, tuo daugiau žiobriams tinkamų žūklaviečių. Regis, tai yra pliusas, bet iš tiesų – ne. Net logiškai mąstant: juk žuvys iš kelių gerų vietų pasirinks vieną geriausią konkrečioje tos upės atkarpoje. Dar daugiau – šiandien vieną, o rytoj gal kitą. Ir atspėti kurią yra sunku.
O mažoje upėje žūklavietė gali būti net nepanaši į jokią iš nupieštų, ir jei žiobriai plaukia gausiu būriu, pataikai užmesti masalą žuviai palei nosį, vilioklį nedelsiant pagriebs. Todėl dalis meškeriotojų nevargsta kur nors prie Nemuno arba Neries, bet traukia žūklauti į jų ar Dauguvos intakus, kur viskas yra paprasčiau.
Jei būčiau latvis
Dar pirmoje šio straipsnio dalyje stebėjausi (ar pavydėjau?), kad Latvijos upėse žiobriai pradeda kibti anksčiau nei pas mus. Reikėtų pridurti, jog ten jie ir stambesni. Ir šįsyk ne tas variantas, kad kaimyno sode obuoliai skaniausi, bet taip yra iš tiesų. Nesigilinsiu į priežastis, kadangi rašinys ne apie tai. Tiesiog noriu pasakyti, jog kaimynai žiobrius žvejoja irgi kitaip. Arba dažniau kitaip, nes jų metodai naudojami ir pas mus. Turiu omenyje, kad latviai mieliau vietoje kabliuko riša avižėles. Beje, kuo arčiau Latvijos, tuo ta tendencija ryškesnė ir mūsų šaliai priklausančiose upėse – „nukosėjo“ vietiniai žvejai latvišką metodiką.
Tačiau „braliukų“ šiuo atžvilgiu vis tiek „neperspjovėme“. Pas mus paprastai naudojamos ne tokios masyvios ir natūraliu metalu tviskančios avižėlės, kartais tai būna tik žieminio tipo „veidrodėliai“ ir „taškeliai“ (esu rašęs, kas tai, kuo skiriasi vieni nuo kitų, nesikartosiu), kai tūlas Latvijos žvejybos specialistas rekomenduos sunkią ir dar raudonai dažytą arba stambią iš plastiko pagamintą fluorescuojančią stintinę avižą.
Kuomet žiobriai užsispiria ir tik lūpų kraštais ima bučiuoti masalus arba žvejams siunčia oro bučinius, aš kaip tik dažniau stengiuosi rišti ilgesnius ir iš plonesnio valo pagamintus pavadėlius, ant kabliuko maunu putplasčio gabaliuką. Visa tai kelia vilioklį, suteikia jam daugiau laisvumo tėkmėje. Kiti meškeriotojai elgiasi priešingai – ima žuvauti latvišku stiliumi, kuris labiau spaudžia masalą prie dugno, jį išlaiko vienoje vietoje. Kuris patobulinimas tokiu atveju geriau pasiteisina, sunku pasakyti, tai gali tik pamatyti žvejodamas.
Kažkada žiobrius daugelis žvejų gaudydavo pasirišę du pavadėlius su kabliukais, nesvarbu, meškeriodavo dugnine ar plūdine. Suku link to, kad galima buvo viena meškere išsyk išbandyti abu variantus. Dabar tokių sistemėlių retai pamatysi, nors jos ir nedraudžiamos. Anksčiau kas antras žvejys žuvaudavo dugnine susirišęs slankiojančio svarelio sistemėlę, dabar madinga tik šoninio pavadėlio arba paternoster sistema. Tačiau žuvys gaudomos tokios pačios. Kodėl viskas kito, nežinau, gal, kaip sakiau, tokia mada.
Apie dugninę be kulkų
Kadangi prabilau apie dugninę, tai apie ją ir pasakosiu. Toks įrankis geresnis didesnėse upėse, kai reikia masalą nusviesti toli arba (ir) išlaikyti ant siauro žiobrių tako. Faktas, kad imsime feeder tipo dugninę (šiais laikais žvejams visos dugninės yra „fyderiai“), tik vietoje šėryklėlės kabinsime svarelį. Aišku, galima žuvauti ir su šėryklėle, yra specialių jaukų žiobriams, tačiau kai kuriose žūklavietėse taip elgtis rizikinga, nes neatsiginsite aukšlių ir gružlių.
Feeder dugninė pravarti tuo, kad turi kelias keičiamas viršūnėles, todėl galima čia pat žūklavietėje išsirinkti optimalią – kad gerai užsimestų reikiamo svorio sistemėlė ir meškerė būtų kuo jautresnė. Įdomu tai, kad devyni iš dešimties meškeriotojų atsarginių viršūnėlių į žvejybą nesineša, įrankius pasiruošia jau namuose. O dabar prisiminkite, ką rašiau apie vandens lygio kritimus ir kilimus, srovės pagreitėjimą ir sulėtėjimą, ir panašius upės pokyčius...
Kai kas į žūklę nesineša ir dugninei paremti skirtų stovelių – apipjausto medžių, krūmų šakas – elgiasi panašiai kaip Kauno meras, kuris apskritai nukirto visus šalia Nemuno ir Neries augusius medžius ir krūmus. Turėkit sąžinės – yra lengvų iš aliuminio pagamintų kompaktiškų stovėlių, kainuoja jie kaip cigarečių pakelis.
Didelių reikalavimų dugninės ritei nekeliu, tad ta tema net nekalbėsiu. Pagrindinę giją naudoju 0,16–0,18 mm diametro. Čia jeigu ji yra vienagyslė monofilamentinė (geriausiai specializuota skęstanti), nes galima žuvauti ir pinta, tuomet storesnės nei 0,10 mm nesiūlyčiau. Pavadėliai gali būti monofilamentiniai arba fluorokarboniniai, jų diametras – 0,12–0,16 mm. Mano nuomone, geriausiai aukso vidurys – 0,14–0,15 mm gija.
Apie meškerių užmetimo svorį nesakiau nieko. Nesakysiu nieko ir apie svarelių masę, nes ir viena, ir kita priklausys nuo to, kaip toli mesite masalą, koks bus tėkmės stiprumas, gylis ir panašiai – nurodyti kažkokius tikslius skaičius būtų tik žvejų klaidinimas. Nors šiokia tokia nuoroda yra – kuo didesnė ir sraunesnė upė, tuo didesnio testo, ilgesnė dugninė ir masyvesni svareliai. Kabliukas, suprantama, parenkamas pagal masalo dydį, nieko naujo čia neišmąstysi.
Sistemėlė pagal šiuolaikinę madą – paternoster. Atstumas nuo pavadėlio iki svarelio – sprindis, suktukas prie pavadėlio būtinas. Pavadėlio ilgis nuo 0,5 m iki 1,2 m. Taip aš žvejoju, kiti meškeriotojai kartais riša trupesnius pavadėlius. Bet šitas straipsnis mano, tad pasakoju apie savas išmones.
Kartais elgiuosi netradiciškai arba senoviškai. Tarkim, imu ir išbandau žiobriaudamas tą jau pamirštą slankiojančio svarelio sistemėlę. Užpernai po ilgo laiko pamėginau, ir net labai sėkmingai. Tiesa, neturėjau tinkamos masės kiaurai perveriamų svarelių, tad panaudojau spiningavimui su carolina rig skirtas volframines kulkas. Žiobriai kulkų neišsigando ir stvėrė masalus pasigardžiuodami.
Kulkų gal nereikia, o štai puikaus žiobrių kibimo linkiu ir jums.
Romualdas Žilinskas
